Savotiškais Panevėžio simboliais buvusių senosios autobusų stoties ir nugriauto mėsos kombinato valgyklos inventorius tapo muziejinėmis vertybėmis.
Savotiškais Panevėžio simboliais buvusių senosios autobusų stoties ir nugriauto mėsos kombinato valgyklos inventorius tapo muziejinėmis vertybėmis.Istorikai džiaugiasi į savo rankas perėmę ir sovietmetį menančius baldus, ir stoties dispečerės pultą, ir netgi informacines lenteles su surašytais autobusų maršrutais.
Naudojo iki paskutinės minutės
Senajai Panevėžio autobusų stočiai baigus savo erą, daug joje buvusių daiktų, pasakojančių miesto transporto istoriją, atsidūrė Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Čia jie bus laikomi saugykloje, o kartais galbūt bus galima išvysti ir ekspozicijose.
„Daiktai seni, bet tuo ir vertingi muziejui“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių kuratorė Rasa Stružienė.
Nuo šiol jau muziejininkai saugos stoties viduje ne vieną dešimtmetį kabojusį laikrodį, įmontuotą metalinių ornamentų bloke. Taip pat dispečerio pultą, kuriuo buvo susisiekiama su kasomis, laukiamojo sale ir lauko peronu.
Pasak R. Stružienės, šis senas pultas naudotas iki pat paskutinės stoties darbo minutės šių metų balandžio 7-ąją.
Muziejininkai perėmė ir nuotraukų, 1970–1984 metais pildytą stoties statistinės apskaitos žurnalą, kuriame atsispindi autobusų srautai, keleivių skaičius ir pan.
„Įdomi statistika. Matyt, tuo laiku reikėjo skaičiuoti, kiek kiekvieną dieną išvyko autobusų, kiek per dieną, savaitę, mėnesį nupirkta bilietų ir pan.“, – pasakoja R. Stružienė.
Ir suolai, ir maršrutų lentelės
Ilgametė autobusų stoties vadovė Vilma Jonuškienė istorikams pasakojo, jog visa maršrutų informacija taip buvo įstrigusi darbuotojų atmintyje, kad net laisvalaikiu išvydę pravažiuojantį autobusą, žinodavo, kiek valandų.
Nuo šiol muziejuje saugomi ir virš kasų kaboję informaciniai blokai.
Nors jie – gremėzdiški, tačiau, pasak rinkinių kuratorės, yra puikus to meto egzempliorius.
Taip pat perimti laukiamojo baldų pavyzdžiai, o iš tarnybinių patalpų – minkštasuoliai.
„Tie minkštasuoliai – tikras sovietinis reliktas. Daugiau tokių gal ir nerasi“, – eksponatais džiaugiasi R. Stružienė.
Perimtos ir miesto racijos. Mat iš autobusų stoties anksčiau buvo koordinuojami ir miesto maršrutiniai autobusai, taip pat taksi.
Muziejine vertybe tapo ir lauke buvusios informacinės maršrutų lentelės, nurodžiusios, kuriomis kryptimis keliavo autobusai.
„Muziejus pirmiausia yra didelė saugykla. Jo ekspozicijos gana nedidelės, teminės ir ne taip dažnai keičiasi. Manau, kad stoties daiktus taip pat kažkada panaudosime. Tokie reliktai įdomūs istoriniu požiūriu“, – sako R. Stružienė.
Sausakimši autobusai
Buvusi senosios Panevėžio autobusų stoties vadovė V. Jonuškienė pasakoja joje išdirbusi 40 metų ir 5 mėnesius. Dabar jau darbuojasi naujoje stotyje.
„Panevėžys yra viduryje Lietuvos ir keleivius vežame į visas puses. Jų srautai tikrai būdavo nemaži“, – sako V. Jonuškienė.
Sovietmečiu, kai daugiabučių kiemuose stovėdavo vos vienas kitas automobilis, autobusai kursuodami sausakimši.
Pasak V. Jonuškienės, daugiausia keleivių važiuodavo į darbus, tačiau moksleivių tais laikais autobusuose matydavosi mažiau, nes lankydavo mokyklas arčiau namų.
Bėgant dešimtmečiams, pasak V. Jonuškienės, keleivių mažėjo, o stotis nyko.
Bene paskutinį kartą ji kosmetiškai remontuota 2011-aisiais, prieš Panevėžyje surengtas Europos krepšinio čempionato varžybas. Tuomet atnaujintas pastato fasadas ir laukimo salė, kasos – tai, kas matoma keleiviams.
Tačiau antrasis aukštas, kur buvo įsikūrusi stoties administracija, tik tuštėjo.
Mažėjant darbuotojų poreikiui, dalis jų perkelti į Panevėžio autobusų parką, neliko ir taksi.
Paskutiniu metu antrajame aukšte bebuvo pačios V. Jonuškienės ir dispečerių darbo vietos.
Dažniausiai veidą keitusi aikštė
Laikas keitė ne tik pačią autobusų stotį, bet ir Savanorių aikštę.
Ji – bene dažniausiai pavadinimą keitusi Panevėžio aikštė.
Kažkada vadinta „Slobodka“, vėliau gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus – Savanorių aikštės.
Sovietmečiu vadinta Keturių komunarų aikšte, kol 1990 metais vėl atgavo senąjį Savanorių aikštės pavadinimą.
Dabar permainas išgyvenanti aikštė glaudžiai susijusi su žydais.
Kadaise čia buvo neturtingų žydų gyvenamasis rajonas, kurį 1915 metais nusiaubė gaisras, supleškinęs apie 200 statinių.
Pirmojo pasaulinio karo metais ir keletą metų vėliau teritorija stovėjo apleista, kol įrengta turgavietė, pradėti statyti namai, nutiestos kelios gatvės.
1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, aikštėje netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga.
Šis pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir paverstas Panevėžio autobusų stotimi.
Stotis šioje vietoje įrengta ir atidaryta dar po kelerių metų.
XX a. 9 dešimtmečio pradžioje vykdyti stoties išplėtimo darbai, prie pagrindinio pastato pristatyti kasų ir kavinės priestatai.
Kaip autobusų stotis pastatas tarnavo iki 2025 metų balandžio 7 dienos.
Dabar jam numatyta kita paskirtis.
Pagal Panevėžio savivaldybės planą, pastatą numatoma rekonstruoti, išlaikant jo architektūrą. Po rekonstrukcijas jame įsikurs turizmo, viešųjų paslaugų Savivaldybės įstaigos.
O perone, kur šešis dešimtmečius važinėjo ir keleivių laukė autobusai, numatyta įkurti žalią skverą.
Muziejuje ir mėsos kombinato paveldas
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkai pasirūpino ne tik autobusų stoties daiktų ir prietaisų išsaugojimu, bet ir dar vieno, nuo šio vasario nebeegzistuojančio savotiško Panevėžio simbolio – jau nugriauto mėsos kombinato valgyklos daiktais.
Muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė vardija, kad iš valgyklos parvežtas rūbinės metalinis, kabinamas ant sienos fragmentas, valgyklos stalas, minkštos kėdės, medinis gėlių stovas, medinė lentelė su metalinių raidžių užrašu „valgykla“, kabėjusi ant maitinimo įstaigos durų, metalinė stovima kabykla, nuotraukos, valgiaraščio lenta.
Muziejininkai taip pat išsaugos ir dalį sovietinių indų: briaunotas stiklines, peilius, šakutes, salotines, porą plastikinių rudų padėklų.
Pasak E. Juškienės, į muziejaus fondus paimta ir valgyklos vestibiulio sienų plytelių, kuriomis sovietmečiu standartiškai klijuotos valgyklų fojė.
Muziejuje taip pat atsidūrė sovietinė gairelė su rusišku užrašu „komunistinio darbo kolektyvas“ bei laikrodis, 1981 metais dovanotas mėsos kombinatui 50-mečio proga Daugpilio mėsos pramonės kolegų.
Pasak muziejininkės, visą šį mėsos kombinato palikimą buvo paveldėjusi ilgametė valgyklos vedėja Zita Tolvaišienė.
„Daug metų čia dirbusi, pati buvo suinteresuota išlaikyti senosios valgyklos atminimą. Ji labai geranoriškai muziejui perdavė, kas liko iš mėsos kombinato klestėjimo laikų“, – sako E. Juškienė.
