Išleista 2016-aisiais: ko verta pasiklausyti

Šį 10-ties albumų sąrašą sudariau subjektyviai ir intuityviai, remdamasi tuo, ką įkvepiančio ir sudominusio išgirdau pati, į ką 2016 metais atkreipė dėmesį naujosios muzikos kritikai ir klausytojai, ir kas, mano nuomone, galėtų būti neabejotinai įdomu skaitytojams, muzikoje ieškantiems ne tik chill, bet ir netikėtesnių patirčių.

Nors sąrašas gali pasirodyti gana eklektiškas, bet siekiau, kad jis toks ir būtų: neapsiribotų kuriuo nors vienu muzikos žanru ar stiliumi, o apimtų platesnę naujosios muzikos skalę, todėl vieniems labiau galėtų patikti vieni, o kitiems kiti albumai. Tačiau visuose juose yra kažkas, kas juos vienija: tai dominuojantis elektroninis skambesys, naujų garso technologijų gausa, laužyti ritmai ir neįprastos melodijos, 21-ojo amžiaus „išmaniajam“ klausytojui iškalbingai bylojančios apie mūsų gyvenamą nerimastingą, bet nepaprastai įdomų laiką.

Anna Meredit, „Varmints“

Anna Meredith – viena žinomiausių šiuolaikinių Škotijos kompozitorių, kurios kūriniai jau beveik dešimtmetį skamba Didžiosios Britanijos koncertų salėse. Tačiau, pačios kompozitorės žodžiais, ji nebenori rašyti muzikos, kurios žmonės klausosi tik dėl to, kad antroje koncerto dalyje gros Elgarą. Todėl ji pradėjo kurti elektroakustinę muziką, kupiną rokeriškos jėgos ir šokių muzikai būdingų ritmų. Varmints – debiutinis Annos Meredith albumas. Klasikinės muzikos įtaka šiame albume labai ryški: jis itin dinamiškas, su ryškiomis, populiariajai muzikai nebūdingoms kulminacijomis. Elektronines partijas ji pirmiausia užrašo natomis, o savo balsą traktuoja kaip dar vieną instrumentą.

„Varmints“ stilių sunku įvardinti tiek klausytojui, tiek pačiai kompozitorei, kuri pasakoja, kad muzikinės idėjos jai kyla iš vaizdinių – pavyzdžiui, „smuikas iš plieno” – o ne bandymo atkartoti tam tikram stiliui būdingus bruožus.

Kyle Dixon / Michael Stein, „Stranger Things, Vol. 1 [Original Television Soundtrack“

Serialas „Stranger Things“ („Keisti dalykai”) šiemet sulaukė didelio populiarumo dėl meistriškai atkurtos devinto dešimtmečio atmosferos ir gausių aliuzijų į to meto siaubo bei mokslinės fantastikos filmus. Prie serialo sėkmės labai prisidėjo ir charakteringas garso takelis, kurį sukūrė grupės SURVIVE nariai Kyle Dixon ir Michael Stein. Tai analoginiais sintezatoriais išgautos melodijos, skambesiu artimos Johno Carpenterio ir Tangerine Dream darbams – populiariosios kultūros klasikai. Garso takelis buvo kuriamas tebefilmuojant serialą, tad tapo neatskiriama jo dalimi, padėjusia sukurti kiek nejaukią, paslaptingą atmosferą. Režisieriai seriale žaidžia su devinto dešimtmečio filmų klišėmis, ir muzika – vienas efektingiausių būdų tai padaryti.

Brian Eno, „The Ship“

Ambient muzikos pionierius Brian Eno pasakoja, kad pirmiausia The Ship kūrė kaip instaliaciją. Klausytojams judant erdvėje ir priartėjant prie vis kito garso šaltinio, muzika skamba skirtingai. Muziką išleidus kaip albumą, garso šaltinis tik vienas, bet ji vis vien sukuria erdviškumo įspūdį, būdingą visai Brian Eno kūrybai. Albume svarbus ir tekstas: „Titaniko“ skendimą mačiusių žmonių liudijimų fragmentai, Pirmojo pasaulinio karo kareivių dainos ir daug kitų tekstų buvo perleisti per generatorių. Dalį tokiu būdu gautų naujo teksto eilučių perskaitė britų aktorius Peter Serafinowicz. „Titanikas“, turėjęs tapti žmogaus galios prieš gamtą simboliu, nuskendo, o Pirmasis pasaulinis karas tapo žmonijos tragedija. Albumas baigiasi Velvet Underground koveriu, kuriame girdimi žodžiai “esu laisvas, kad rasčiau naują iliuziją”.

David Bowie, „Blackstar“

Šis, likus porai dienų iki glam roko žvaigždės, vieno savičiausių ir reikšmingiausių muzikos kūrėjų bei atlikėjų David Bowie mirties, išleistas albumas tapo jo atsisveikinimu. Nepaisant to, kad albumas buvo įrašytas David Bowie sunkiai sergant, o dainų tekstuose daug skausmo ir vienatvės, muzikoje nėra perdėto dramatiškumo ar tragizmo, o kartais atrodo, kad netoliese net sušmėžuoja jo alter-ego – Ziggy Stardust – šešėlis. Dažnai chameleonu būdavo vadinamu Bowie albume ryški džiazo įtaka, ypač puikios saksofonisto Donny McCaslin partijos ir jo ansamblio indėlis. Taip pat jame daug elektronikos – Boards of Canada muzika buvo viena šio albumo inspiracijų.

Autechre, „Elseq 1 – 5“

Autechre (Rob Brown, Sean Booth) kartu su keliais kitais atlikėjais tapo IDM pionieriais. IDM (intelligent dance music) dešimtojo dešimtmečio pradžioje atsirado kaip priešprieša reivo kultūrai ir šokių muzikai – house, techno, – kurioje vietos eksperimentavimui praktiškai nelieka. IDM tapo jungtimi tarp šokių ir eksperimentinės muzikos: jos galima klausytis ne tik vakarėliuose, bet ir namie. Ankstyvuosiuose Autechre albumuose, sulaukusiuose didelio pripažinimo, skamba ambient melodijos, išgaunamos sintezatoriais, ir ritmo mašinų mušamieji. Laikui bėgant Autechre muzika tapo vis labiau eksperimentinė, nutolusi nuo šokių muzikos ištakų, tačiau jų visiškai neatsisakanti. „elseq 1-5“– šių eksperimentų viršūnė. Albumas išleistas tik skaitmeniniu formatu, o jo trukmė – daugiau nei 4 valandos. Muzika algoritminė, sukurta naudojantis programine įranga, atsisakant „realaus” pasaulio garsų semplų. Čia svarbiausia ne harmonija ar melodija, o tembrai, ritmai ir garso dizainas. Pristatydami šį albumą Autechre koncertuoja tik tamsoje, kad būtų ištrintas vietos identitetas, o erdvę užpildytų garsai. Tai prieš mėnesį patyrė ir Vilniaus klausytojai.

Demdike Stare, „Wonderland“

XVII amžiaus raganos vardu pasivadinęs duo (Miles Whittaker, Sean Canty) įkvėpimo semiasi iš siaubo filmų garso takelių ir afrikietiškos perkusijos. Palyginus su itin niūria ankstesne jų kūryba, Demdike Stare nutolsta nuo dark ambient stilistikos ir naujausiame albume daugiausia dėmesio skiria išieškotoms faktūroms, triukšmų sluoksniams, išsivystantiems į techno, jungle ir U.K. garage ritmus, ir pulsuojančioms boso linijoms. Kūrinyje „Hardnoise“ netgi pasigirsta melodijos, artimos minimalizmo pionieriaus Steve Reich kūrybai.

Nicolas Jaar, „Sirens“

Nicolas Jaar išgarsėjo 2011 metais, kai būdamas vos dvidešimt vienerių išleido pirmąjį albumą „Space Is Only Noise“. Po didelės pirmo albumo sėkmės jis jautė spaudimą nenuvilti klausytojų, todėl pastaraisiais metais prodiusavo kitus atlikėjus ir įsteigė savo įrašų kompaniją. Antras Nicolas Jaar albumas „Sirens“ glaudžiai susijęs su klausimais, kuriais pastaruoju metu sau kelia čiliečių ir amerikiečių kraujo turintis kompozitorius: ar instrumentinė muzika gali būti politinė, ar muzika galima protestuoti? Albume daug sąsajų su Čilės istorija. „No” – aliuzija į 1988 metų referendumą, kurio metu čiliečiai turėjo spręsti, ar Pinočetas šalį valdys dar aštuonerius metus, o aktyvistai pradėjo kampaniją pavadinimu „no”, neigimui suteikdami teigiamą prasmę. Nicolas Jaar pasakoja, kad pasaulyje yra daug dalykų, kuriems būtų galima pasakyti „no“, pavyzdžiui, nekaltų žmonių žudymui. Paskutiniame albumo kūrinyje „History lesson“ dainuojama apie nuolat žmonijos kartojamas klaidas. Tačiau mes esame tie, kurie gali tai pakeisti.

Andy Stott, „Too Many Voice“

Andy Stott stengiasi pernelyg ilgai neapsistoti ties tais pačiais kūrybos metodais, ir tai atsispindi nuolat besikeičiančioje jo albumų stilistikoje. Jis pasakoja, kad niekada nerašo muzikos remdamasis vidiniais išgyvenimais, o eksperimentuoja su sintezatoriais, ritmo mašinomis, aplinkos garsų ir balsų įrašais, nemėgindamas jiems suteikti pačią muziką peržengiančios koncepcijos ar susieti su asmenine patirtimi. „Too Many Voices“ iš pradžių nebuvo sukurtas kaip albumas – Andy Stott tiesiog bandė perprasti turimos įrangos veikimo principus. Albume daugiausia naudojamas Korg Triton sintezatorius, ypač sintetiniai balsai, tapę albumo ašimi. Kaip ir kituose Andy Stott darbuose, čia labai ryškūs sodrių tembrų ir laužytų ritmų mušamieji bei gilios erdvės įspūdį sukuriančios faktūros.

HÆLOS, „Full Circle“

„Full Circle“ – prieš porą metų susikūrusios londoniečių grupės pirmasis albumas. Jame ypač ryški dešimto dešimtmečio muzikos, ypač trip-hop įtaka, tačiau dainos skamba šiuolaikiškai, ne kaip bandymas šį dešimtmetį kopijuoti. Turbūt charakteringiausia albumo melancholiška, nostalgiška atmosfera, kurią kuria tarpusavyje persipinantys, subtilaus tembro Lotti Benardout ir Arthur Delaney balsai, gitaros sąskambiai su daug aido ir dešimtą dešimtmetį primenantys mušamieji. Tai puikus debiutas, ir neabejoju, kad šią grupę dar išgirsime.

The Orb, „COW / Chill Out, World!“

„The Orb“ išgarsėjo dešimtame dešimtmetyje, grodami klubuose, chill-out erdvėse, kurios buvo skirtos tam, kad reivo vakarėlių dalyviai galėtų pailsėti. Chill-out erdvės tapo vis populiaresnės, o juose grojama muzika – nebe neutralus fonas, o patys savaime įdomūs kūriniai. „The Orb“ tapo šios muzikos pionieriais, house, techno ir IDM ritmus derinę su aplinkos garsais ir ramiais garsovaizdžiais. Laikui bėgant tokio stiliaus muzika labai išpopuliarėjo, ir, atvirai pasakius, didžioji jos dalis yra labai banali, tačiau The Orb tokiais netapo. „COW / Chill Out, World!“ – jau keturioliktas „The Orb“ albumas, bet per dvidešimt penkerius metus „The Orb“ stilistika išliko tokia pati. Albumo žinutė labai paprasta – metas tiesiog pailsėti. Nuo ritmų, triukšmų ir eksperimentų, o gal ir nuo savo minčių. „COW / Chill Out, World!“ tai padaryti jums tikrai padės.