Panevėžio rajone esantis Smilgių miestelis garsėja ne tik unikalia praeities istorija, bet ir čia gyvenančiais menininkais bei kūrėjais.
K. Vaičiūnas dabar save vadina laisvu paukščiu – galiausiai rado laiko atsiduoti širdžiai mieliausiam užsiėmimui – tapyti.
Nuo Panevėžio miesto daugiau nei dvidešimt kilometrų nutolę Smilgiai išsiskiria išpuoselėta aplinka ir darbščiais gyventojais. Būnant Smilgiuose nereikėtų pabijoti pasibelsti į vietinių duris, nes čia gyvena, kaip patys smilgiečiai sako, draugiški ir vieningi žmonės. Jie bet kada gali pasidalyti savo rūpesčiais, pasimokyti vieni iš kitų, pasitarti. „Esame vieni kitiems reikalingi ir svarbūs“, – tvirtina smilgiečiai.
Čia gimusi ir užaugusi Romualda Pociuvienė mokėsi Smilgių vidurinėje mokykloje. Baigusi Vilniaus valstybinį pedagogikos institutą (dabar Edukologijos universitetas), ji sugrįžo į gimtinę – Smilgių mokyklą – ir pradėjo vaikus mokyti matematikos, vėliau dirbo pradinukų mokytoja.
Laisvalaikiu R. Pociuvienė mėgo šokti, dainuoti, buvo Smilgių kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Aušrinė“ narė, šoko senjorų kolektyve. Dabar yra Smilgių kraštiečių klubo prezidentė, o uždariusi mokyklos duris ėmėsi kūrybinės veiklos.
65 metų R. Pociuvienė domisi siuvinėjimu simegrafija, karoliukais, kryželiu, dekupažu. Taip pat mezga riešines bei šalikus. Viso to ji išmoko iš knygų, žurnalų, interneto. Savo darbus ji pristato Smilgių vidurinėje mokykloje, Sujetų, Perekšlių, Jotainių bendruomenių renginiuose, Rokiškio muziejuje.
„Ko aš tik nedarau, man viskas įdomu. Pas kolegę pamačiau vąšeliu nertus karolius,
įsinorėjau ir aš tokių. Parėjau namo, susiradau vąšelį ir bandžiau nunerti. Ir vienaip, ir kitaip – niekaip neišeina. Tada lindau į visagalį internetą, ieškojau vaizdo įrašų, kaip nusinerti tokius karolius – deja, neradau. Bandžiau mąstyti pati ir man pavyko, gal iš kokio penkto karto supratau, kaip tai daroma. Kai baigsiu, padovanosiu anūkei“, – rankoje laikydamas karolius pasakojo smilgietė.
Kryželiai virsta paveikslais
R. Pociuvienė negali atsitraukti ir nuo siuvinėjimo kryželiu. Įspūdingais paveikslais ji puošia ne tik savo namus, kūriniai iškeliauja pas gimines, draugus, pažįstamus. Dalis jų – Lietuvoje, kiti iškeliavo į užsienį, dalis šiuo metu kabo mokykloje veikiančioje parodoje.
R. Pociuvienė geba pateikti kitokį kryželių žaismą – ant audinio sugulę įvairiaspalvių siūlų dygsneliai prie paveikslo verčia stabtelėti net ir apie meną nieko neišmanantį žmogų. Pirmąjį paveikslą moteris išsiuvinėjo per mėnesį. Sako, jog iš pradžių net neįsivaizdavusi, nuo ko pradėti, žinojo, kaip daromas kryželis, daugiau nieko.
R. Pociuvienė yra Smilgių kraštiečių klubo prezidentė, o sulaukusi garbaus amžiaus ir uždariusi mokyklos duris ėmėsi kūrybinės veiklos.
„Pasiėmiau medžiagos, spalvotų siūlų, o langelių begalė, nuo kurio ir kaip pradėti, net nesuvokiau. Vėlgi ieškojau internete ir išsiaiškinau, dabar turiu jau septyniolika paveikslų. Kartais juos siuvinėdavau po 10–12 valandų per dieną. Ačiū Dievui, kad turiu tokį gerą vyrą. Jis man ir kavos, ir valgyti paruošia, kad tik galėčiau dirbti“, – „Sekundei“ pasakojo R. Pociuvienė.
Anot moters, kiekvienas darbas yra varginantis, įtemptas, bet kartu ir labai malonus, leidžia atitrūkti nuo nereikalingų minčių.
„Knygų skaityti aš jau nebenoriu, prisiskaičiau dirbdama mokykloje. Negaliu nieko neveikti, net žiūrėdama televizorių siuvinėju. Nuo darbų buvau atitrūkusi tik po vyro operacijos, tada jau kartu laiką leidome“, – sakė smilgietė.
Laisvas paukštis
Dar vienas Smilgių krašto šviesuolis – 65 metų Kęstutis Vaičiūnas. Jis gimė ir užaugo Kupiškio rajone, Kreipšių kaime. Didelėje šeimoje augo trys sesės ir trys broliai. K. Vaičiūnas baigė Skapiškio vidurinę, vėliau Vilniaus valstybinį pedagogikos institutą ir įgijo fizikos ir elektrotechnikos mokytojo specialybę, papildomai – skaičiavimo mašinų inžinieriaus kvalifikaciją.
Dirbo fizikos mokytoju Raguvos vidurinėje mokykloje, mokyklų inspektoriumi Švietimo ministerijoje Vilniuje, mokyklos direktoriumi ir fizikos mokytoju Smilgių vidurinėje, Smilgių apylinkės VK pirmininku.
Po kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo K. Vaičiūnas dirbo Panevėžio rajono tarybos pirmininku, vicemeru, apskrities viršininko administracijos Teisės departamento savivaldybių skyriaus vedėju, Žemėtvarkos departamento direktoriumi, vėliau Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos kontrolės poskyrio vedėju.
Dabar K. Vaičiūnas save vadina laisvu paukščiu – galiausiai rado laiko atsiduoti širdžiai mieliausiam užsiėmimui – tapyti. Nemažo formato drobėse ir kartono lakštuose – aliejumi bei pastele tapyti gimtinės ir tolimų kraštų peizažai, architektūros paminklai, žymių rašytojų tėviškės.
Dailę mylėjo nuo vaikystės
Vyras iš tiesų yra kairiarankis, nors rašo dešine. Visi jo darbai nutapyti tik kaire ranka. O polinkį piešti, dailei paveldėjo iš mamos, kuri savo piešiniais ir nuostabiais karpiniais išpildydavo kone visus vaikų užsakymus – kam arkliuką, kam karvutę, o kam paukštuką, gėlytę ar žvėriuką.
Kaip pamena K. Vaičiūnas, jo kūrybinė veikla ankstyvojoje jaunystėje prasidėjo irgi nuo panašių karpinių. Pasislėpęs užkrosnyje nuo griežtų tėvuko akių, garsiai šniurkšdamas nosimi, kad nesigirdėtų žirklių čeksėjimo, paskubomis kūrė savo pasaulį iš taip tėvelio branginamo „Valstiečių laikraščio“.
Mokykloje K. Vaičiūnui piešimo pamokos buvo laukiamiausios ir mėgstamiausios, bet vyresnėse klasėse jų nebebuvo, neteko lankyti ir jokio dailės būrelio, todėl vėliau jau paviliojo fizikiniai bandymai.
Potraukis tapybai vėl pabudo tik studijų metais, pradėjo domėtis daile, lankytis parodose, muziejuose, skaityti specialiąją literatūrą, ėmė piešti ir pats. Tai tapo mėgstamu laisvalaikio užsiėmimu ir baigus studijas. Porą kartų yra tekę dalyvauti tautodailininkų parodose Panevėžyje, Latvijoje, tačiau prasidėjus Lietuvos Atgimimui įsitraukė į Persitvarkymo sąjūdžio veiklą, o vėliau daug energijos ir laiko teko skirti atsakingai darbinei veiklai, buities rūpesčiams, tad jaunystės pomėgį teko atidėti ilgam.
„Nekantriai laukiau laisvės, kad galėčiau grįžti prie savo mėgstamiausio užsiėmimo, ir sugrįžau“, – švytinčiomis akimis sakė K. Vaičiūnas.
Kūrybos kampelis
Su šeima jis kasmet apsilanko įvairiose Lietuvos vietovėse. „Nuostabi ta mūsų Lietuvėlė – taip ir norisi perkelti drobėn jos unikalų grožį. Esu peizažistas. Domina Lietuvos istorija, jos senoji architektūra – pilys, bažnyčios, dvarai. Gal todėl ir mano peizažai daugiau architektūriniai. Mėgstamiausia technika – aliejus ir pastelė. Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti savo seną svajonę – pamatyti ir pradėti tapyti bent dalį LDK pilių. Išvydau keletą jų, jau prikeltų naujam gyvenimui, Baltarusijos teritorijoje, bet dar nemažai jų pribloškia žiūrovą tik savo didingais griuvėsiais“, – sakė K. Vaičiūnas.
Smilgietis įgyvendino ir dar porą sumanymų – įsirengė kūrybos kampelį „Menų palėpę“ bei organizavo plenerą giminės vaikams gimtinės sodyboje Kreipšiuose.
Įdomu tai, kad visą gyvenimą K. Vaičiūną lydėjusi ir padėjusi meno vartus atverti jo žmona Aldona
yra rusų ir anglų kalbų mokytoja, tačiau jos pomėgis – taip pat meno istorija.
„Jei studijų metais nebūčiau sutikęs būsimos žmonos Aldutės, gal niekad ir nebūčiau išdrįsęs imti teptuko į rankas. Jos dėka pradėjau lankytis parodose, skaityti specialiąją literatūrą, ji mane pabudino dailei“, – prisipažino K. Vaičiūnas.
Pora šeimą sukūrė daugiau nei prieš 40 metų, užaugino du sūnus ir dukrą. Ji irgi meno žmogus – Dailės akademojoje sieninę tapybą studijavusi, Italijoje besimokiusi poros dukra yra aukščiausios kvalifikacijos restauratorė. Vienas iš sūnų lankė dailės mokyklą, bet tapo karininku. Kitas sūnus yra verslininkas, turi įmonę.
Istorija sugulė drobėse
Dažniausiai K. Vaičiūnas tapo pastele. Jo paveikslai suprantami ir menkai nutuokiančiajam apie dailę. Savamokslis tapytojas stengiasi nerodyti niūrių spalvų, užtat jo darbai ramūs, rimti ir šviesūs. Kaip ir R. Pociuvienės, K. Vaičiūno darbai kabo mokykloje. Parodoje galima rasti nutapytą Smilgių Šv. Jurgio bažnyčią – vieną gražiausių iš medžio statytų šventovių Lietuvoje. K. Vaičiūnas tapydamas sugeba išreikšti ir meilę savo gimtajam Skapiškio kraštui.
Taip įamžino Skapiškio miestelyje stovintį Blaivybės paminklą – vieną įspūdingiausių Lietuvoje. Skapiškio parapiją du kartus vizitavo vyskupas Motiejus Valančius. Jam parapijiečiai davė įžadą nebegerti, tai patvirtino 1861 metais miestelyje pastatę paminklą blaivybei. Vasaroti į Skapiškį atvykdavo poetas Maironis, jis mėgo irstytis Mituvos ežere. Iš čia išsirutuliojo jo baladė „Užkeiktas Skapiškio varpas“. K. Vaičiūnas sugebėjo teptuku meniškai perteikti vaizdus iš rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtojo Puziniškio dvaro. Stebėdamas jo paveikslus atpažinsi Raudonės pilį, vaizdingus Panemunės pilies tvenkinius.
Atskleidė paslaptis
K. Vaičiūnas pokalbio pabaigoje prasitaria, kad turi dar vieną pomėgį, tiksliau, jį atskleisti padėjo žmona, sakydama: „Prisipažink, tu ne tik tapai, keliauji po pasaulį, bet ir kai ką gamini.“
Vyras juokiasi ir sako, kad gal nereikėtų to išduoti, bet žmonos paskatintas atskleidė paslaptį: „Gerai jau gerai – gaminu vyną.“
Juo susidomėjo būdamas Paryžiuje, kai teko lankytis tikrosiose vyno daryklose ir rūsiuose.
„Grįžęs norėjau pabandyti ir aš, gilinausi, žinias ir praktiką tobulinau tol, kol pavyko. Svarbiausia reikia žinoti procesą. Būtina taikliai atitaikyti cukraus kiekį sultyse. Per fermentaciją cukraus turi nelikti, kitaip sauso vyno negausi, o saldus vynas – tai jau ne vynas. Antras dalykas – svarbu, kad per fermentaciją nesijungtų su deguonimi, nes tada išeis actas“, – paaiškino visų galų meistras K. Vaičiūnas.
Vyras prisipažįsta, kad vyną pagaminti pavyko ne iš pirmo karto, tam reikia ir fizikos, ir chemijos žinių.
Jis vyną daro tik iš vyšnių ir vynuogių, nes tik iš šių uogų išeina skaniausi gėrimai.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
G. Leikos nuotr.
