Teisininko, žurnalisto, visuomenininko panevėžiečio Rimanto Žilevičiaus vaikystės prisiminimai ir pokario vaizdai, išblaškyti po atskirus straipsnius spaudoje, pagaliau atgulė į vieną knygą „Ožkelė giedojo gluosnyje“. Ją rašytojas pristatė panevėžiečiams.
Knygos viršelyje rašytojas Raimondas Kašauskas rašo: „Tai rimta ir gera knyga, autentiškas ir itin spalvingas nutolusių laikų ir įvykių paveikslas, komentuojamas šiuolaikinio rašytojo – autoriaus“.
Kaip prisipažino pats autoriaus, jis rašė visada, tiesiog sau ir dėl savęs, bet kai gavo pasiūlymą išleisti knygą, o Kultūros ministerija sutiko ją finansuoti, ir gimė šis kūrinys.
„Visada rašiau savo malonumui, o išleidęs knygą tarsi atsidėkojau savo gimtinei, užauginusiai daug spalvingų asmenybių.
Be to, tai bene vienintelis toks literatūrinis kūrinys apie XX a. vidurio gyvenimą Akmenės ir Mažeikių krašte“, – pasakojo R.Žilevičius.
Rašytojas augo sunkiu karo pabaigos ir pokario laikotarpiu, tad visus savo prisiminimus, matytus karo baisumus ir vaiko išgyvenimus sudėjo į savo knygą. Tai nėra pesimizmu persmelktas kūrinys, anaiptol – autorius pasakoja be pykčio, veidmainiavimo, su gera humoro doze.
Net pats knygos pavadinimas nėra tradicinis, siejamas su vaikystėje patirtu nuotykiu, kai pabėgusi ožka užsiropštė į medį.
„Vaikystėje turėjome porą ožkų, jas man ir broliui reikėjo prižiūrėti. Kartą viena ožka negrįžo, po ilgų ieškojimų virš kalvos išgirdau garsų „beee“ – raguotoji įsiropštė į medį ir pamiršo, kad neturi atbulinio bėgio, taigi man, kaip vyriausiam, teko ožką iškrapštyti iš to medžio.
Tas įvykis man kažkodėl ir dabar įstrigęs atmintyje, todėl ir knygą pavadinau netradiciškai“, – savo kūrinio pavadinimo kilmę atskleidė R.Žilevičius.
Sunkiu laikotarpiu augęs knygos autorius prisipažįsta turėjęs puikią vaikystę ir mylinčius tėvus, kurie stengėsi vaikams įskiepyti meilę gyvenimui. Mama buvo buhalterė, o tėtis – mokytojas, bet pasinaudoti „tarnybine“ padėtimi netekę.
„Mačiau visus pokario baisumus, dar ir dabar akyse stovi netoli Latvijos sienos, prie geležinkelio sankasos, į krūvą suversi jaunų kareivių kulkų suvarpyti kūnai, kraujo balos.
Gerai, kad augau inteligentų šeimoje, buvau mylimas ir gerbiamas, tad vaiko pasaulio tie baisumai nesugriovė“, – atviras buvo R.Žilevičius.
Nuoširdi knyga apie mažo vaiko pasaulį, kuriame grumiasi pokario baisumai ir vaikiškas smalsumas bei naivumas, tėvų meilė ir rūpestis, šmaikštus žodis ir gera humoro dozė, buvo sutikta gėlių jūra ir už širdies griebiančiais smuiko garsais.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
