Svetimus kraštus, jų žmonių gyvenimo būdą ir kultūrą norintys pažinti jaunuoliai vis dažniau susikrauna daiktus ir išvažiuoja padirbėti savanoriais. Tačiau ar tai įmanoma, jei esi neįgalus, judi invalido vežimėliu ir tik šiek tiek paeini su ramentais? Panevėžietė Irma Zabulionytė yra bene pirmoji Lietuvoje, nepabūgusi išbandyti save Italijoje.
Išsipildė sena svajonė
Nuo gimimo judėjimo negalią turinti 31-erių metų Irma Zabulionytė jau penktas mėnuo gyvena toli nuo Lietuvos, Italijos pietuose esančiame Apulijos regione, Melendunjo miestelyje. Žiūrint į žėmėlapį Italijos teritorija primena ilgaaulį batą, jo kulne ir yra įsikūręs šis miestelis.
Irma nedideliame Melendunjo miestelyje dirba savanore – italus moko anglų kalbos, organizuoja įvairius renginius vietos jaunimui, su neįgaliais vaikais leidžia laikraštį. Pastarąjį darbą Irma ypač gerai išmano. Pagal profesiją ji yra dizainerė maketuoja.
Ji – išsilavinusi, smalsi, komunikabili, veikli, atitinkanti aukščiausius savanoriams keliamus reikalavimus. Tačiau Irma nėra tipiška savanorė.
Tokių, kaip ji, judančių vežimėliu, šiek tiek paeinančių su ramentais, tarp lietuvių vargu ar yra. Bent jau I.Zabulionytei nepavyko rasti tokio pat likimo draugų, savanoriaujančių užsienyje.
Dar neseniai ir Irma tik pasvajodavo apie tokią galimybę, tačiau nelabai įsivaizdavo, ar tai įmanoma.
Nors sunkiai judanti mergina jautėsi pakankamai savarankiška, vairavo auotomobilį, visgi buityje jai prireikdavo artimųjų, su kuriais kartu gyveno, pagalbos.
Tačiau kai jos geri bičiuliai Rasa ir Vidas Visockiai pernai rudenį jai pasiūlė metams išvažiuoti padirbėti savanore pagal Europos Sąjungos programą „Veiklus jaunimas“, ji nesudvejojo nė akimirkos.
„Mama, aš išvažiuoju gyventi į Italiją “, – grįžusi namo pareiškė ji motinai Marijai Zabulionienei.
Avantiūrizmo Irma niekada nestokojo. Europą išmaišiusi duktė motinos nepribloškė, bet tikrai nustebino.
I.Zabulionytės tėvams buvo neramu, bet jie dukters nemėgino atkalbėti. Žinojo, kad tai – jos sena svajonė. Irma ne tik gavo savo svajonių darbą, bet ir išvyko į savo svajonių šalį.
„Aš visada norėjau pažinti Italiją. Tačiau keliaujant pro autobuso langą gali pamatyti tik pastatus, bet niekada nepajusi tos šalies dvasios, nesuprasi, kaip ir kuo gyvena jos žmonės. Aš supratau, kad gavau šansą, kokio daugiau negausiu“, – teig ji.
Pagal minėtą programą savanoriais gali pradėti dirbti ne vyresni kaip 30 metų žmonės. Irmai, kai ji lapkritį išvyko į Italiją, iki 31-erių trūko tik poros mėnesių. Mergina juokauja, kad neklusnios kojos jai nesutrukdė įšokti į nuvažiuojantį traukinį.
I.Zabulionytė neslepia, kad išvažiuoti vienai į tolimą šalį buvo vienas didžiausių iššūkių jos gyvenime. Italija merginai tapo savarankiškumo mokykla, kurioje ji įgijo dar daugiau dvasinės stiprybės ir sužinojo apie save naujų dalykų. Pavyzdžiui, kad gali iškepti tortą, nušluoti kiemą ar buriuoti.
Mergina drąsina neįgalius bičiulius, kurie stebėjosi jos ryžtu, nebijoti pasekti jos pavyzdžiu.
„Neįgalumas – tikrai ne kliūtis dirbti savanoriu“,– dabar jau iš savo patirties sako Irma.
Jai pritaria ir savanorių projekto koordinatorius Italijoje Mauricijus Melitas, prieš trejus metus dirbęs savanoriu Panevėžyje. Neblogai lietuviškai kalbantis vaikinas sakė, kad neįgalūs žmonės nė neįtaria, kiek daug jie gali duoti sveikiesiems.
Būrys naujų draugų
Apie 10 tūkstančių gyventojų turinčiame Melendunjo mieste I.Zabulionytė gyvena dviejų aukštų name kartu kitais trimis savanoriais – bulgare Vania, anglu Tišu, austru Manueliu.
Jaunuoliai taip susidraugavo, kad jaučiasi kaip šeima – kartu gamina valgį, tvarko namą, aplinką.
Nors Irma sunkiai juda, ji irgi jaučia pareigą pamojuoti kieme šluota.
Panevėžietė dirba bendruomenės kultūros centre. Laisvai angliškai kalbanti mergina italams veda šios kalbos kursus. Pastaruoju metu ji moko turizmo sektoriuje dirbančius jaunus italus.
Atvykusi į Italiją mergina patyrė, kad su retu italu gali susikalbėti angliškai. Šią kalbą moka nedaugelis jaunuolių, nekalbant apie vyresnio amžiaus žmones.
I.Zabulionytė kibo mokytis italų kalbos. Ji juokauja, kad miegodavo su italų kalbos gramatika – taip jai norėjosi kuo greičiau išmokti itališkai. Melendunjo dirbančių užsieniečių Irma klausinėjo, per kiek laiko šie išmoko italų kalbą, kad geriau įsivaizduotų savo galimybes.
Po 4 mėnesių I.Zabulionytė jau galėjo susikalbėti itališkai, išlaikė šios kalbos testą. Su naujaisiais draugais, kurių ji įgijo tris dešimtis, savanorė bendrauja jų gimtąja kalba.
„Esu lengvai apsvaigusi nuo itališko gyvenimo būdo, šiltų žmonių tarpusavio santykių ir, žinoma, nuostabaus itališko maisto“, – Irma neslėpė be galo įsimylėjusi Italiją.
I.Zabulionytė į vietos jaunimo būrį įsiliejo taip natūraliai, tarsi būtų čia gimusi ir augusi. Mažo miestelio gyventojai ją sutiko kaip draugę, kuri kažkur buvo trumpam išvykusi, o dabar grįžo namo.
Po darbo bendruomenės kultūros centre Irma laiką leidžia su naujaisiais draugais: keliauja, pramogauja, vakaroja kurio nors namuose, kviečiasi svečių pas save.
I.Zabulionytei paliko didelį įspūdį itališkos Kūčios. Ką tik į Melendunjo atvykusią lietuvę į svečius valgyti Kūčių vakarienės pasikvietė viena vietinė mergina.
Kai Popiežius per televiziją paskelbė, kad gimė Jėzus, šeima atsistojo ir dainuodama simbolinį kūdikėlį Jėzų nunešė į namo antrajame aukšte įrengtą prakartėlę. Pasak Irmos, tokios prakartėlės per Kūčias įrengiamos kiekvieno italo namuose ir ne tik. Jų gali pamatyti restoranuose, baruose, parduotuvėse. Kai kurios labai tikroviškos, su žmogaus ir gyvulio dydžio figūromis.
(…)
Visą Ingos SMALSKIENĖS straipsnį skaitykite balandžio 21 d. „Sekundėje“.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
