Istorinių romanų apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir svarbiausius mūšius autorius Jonas Užurka pagaliau atidavė duoklę ir moterims – panevėžiečiams pristatyta ilgai laukta trilogija „Iškiliausios Lietuvos moterys“. Joje atskleidžiama karalienės Mortos, kunigaikštienės Birutės ir Sofijos Vytautaitės meilės ir gyvenimo dramos.
Užgautos ambicijos
Atsargos pulkininkas leitenantas J.Užurka svarbiausioms asmenybėms ir istorijos vingius pakreipusiems mūšiams visas savo jėgas skyrė tik išėjęs į atsargą. Istorija jis susidomėjo dar jaunystėje, tarnaudamas už poliarinio rato.
Kaip prisipažino prozininkas, jam buvo labai keista, kai būdamas toli nuo Lietuvos ir bendraudamas su įvairių tautybių žmonėmis pastebėjo, kad jie didžiuojasi savo šalies praeitimi.
„Pirmas impulsas susidomėti savo tautos šaknimis buvo bendraujant su totoriais. Stebėjausi, kaip jie išdidžiai pasakoja apie savo istoriją – Čingischano ir Batijaus valdymo metus. Nors jie buvo tik klajoklių tauta, bet puikiai žino savo istoriją ir ja didžiuojasi. Tada ir man pačiam kilo noras papasakoti savo šalies didingą istoriją, bet žinojau tik tai, kad turėjome Vytautą, tuo mano žinios ir baigėsi“, – pasakojo trilogijos apie moteris autorius.
Tada rašytojas pradėjo užsirašinėti į sąsiuvinį viską, ką rasdavo knygose ir kituose šaltiniuose apie Vytautą ir jo valdymo metus. Nors dabar ir pačiam prozininkui kiek juokingai atrodo tas nuo laiko jau išblukęs sąsiuvinis, bet tai buvo pirmasis žingsnis Lietuvos istorijos tyrinėjimų link.
Kitas momentas, užgavęs J.Užurkos ambicijas ir paskatinęs rašyti knygas apie Lietuvos praeitį, buvo šalies nepriklausomybės atgavimas ir supratimas, kad mes tokios literatūros neturime.
„Atkūrę nepriklausomybę pamatėme, kad neturime nei knygų, nei filmų, nei spektaklių apie savo praeitį. Turėjome tik J.Marcinkevičiaus „Mindaugą“ ir „Katedrą“ bei krūvas kaimynų istorijų – rusų, lenkų, ukrainiečių. Kiekvienas nori žinoti savo giminės šaknis, o man buvo įdomu, kokios mūsų tautos šaknys, kas mes tokie esame.
Visai kitaip jautiesi, kada žinai savo istoriją, praeities šaknis“, – motyvus, paskatinusius rašyti, vardijo J.Užurka.
Duoklė moterims
Besidomintiesiems istorija J.Užur-ka yra žinomas kaip puikus vidurinių laikų, žymiausių Lietuvos valdovų ir pagrindinių mūšių metraštininkas, savo darbuose parodęs, kad buvome ne tik žemdirbių tauta, bet ir galinga „nuo jūrų iki jūrų“ valstybė, valdoma sumanių valdovų.
Šįkart autorius atidavė duoklę ir moterims, kaip jis pats sako, ne todėl, kad išsisėmė, o dėl to, kad istorijos verpetuose turėjome daug žymių moterų, bet jos nepelnytai buvo primirštos.
„Iš dailiosios lyties atstovių gavau pastabą, kad pabodo visi tie mūšiai ir valdovai. Iš užmaršties dulkių prikelti žymiąsias Lietuvos moteris skatino ir Karaliaus Mindaugo kolegija.
Kol jaunas buvau, nedrįsau eiti prie moterų, tik su metais atėjo patirtis“, – šmaikštavo naujosios trilogijos autorius.
Tačiau iškilo klausimas, apie kurias moteris rašyti, nes iškilių, pasak J.Užurkos, buvo nemažai.
„Nuėjau lengviausiu keliu – pasirinkau žinomiausias, bet jas bandžiau parodyti ne tik kaip valdoves, o daugiau kaip moteris.
Daugiausia teko darbuotis rašant paskutinę trilogijos knygą, kurioje bandžiau atskleisti Sofijos Vytautaitės, Vytauto dukters, meilės ir kančios dramą. Apie šią moterį mes žinome mažiausiai“, – pasakojo J.Užurka.
Meilės įkaitės
Pirmoji trilogijos apie iškiliausias Lietuvos moteris dalis skirta Mortai, vienintelei žinomai oficialiai karalienei, Mindaugo žmonai. Autoriui šią knygą rašyti buvo gana sunku, mat bijojo pasikartoti, nes apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą buvo parašęs dvi knygas, o Mindaugo ir Mortos gyvenimo linijos labai glaudžiai susijusios.
„Tai buvo moteris politikė, diplomatė, pasiaukojusi savo vyrui ir savo šaliai, pasišventusi ir iškili valdovė, bet kartu jautri ir rūpestinga moteris, tapusi taurumo ir meilės simboliu.
Nors ji yra mūsų pirmoji karalienė, apie ją žinome labai mažai“, – pirmąją savo trilogijos moterį pristatė J.Užurka.
Antrosios knygos heroje tapo romantiškomis meilės istorijomis apipinta kunigaikštienė Birutė, įkūnijusi to meto moters idealą, Lietuvai davusi didžiuosius kunigaikščius.
„Mūsų tautiškumo simboliu tapusi Birutė dvelkia romantika ir moteriškumu. Ji yra šeimos ir senojo tikėjimo saugotoja bei globėja, ištikima ir užsispyrusi moteris, tapusi tautiškumo ir šeimyniškumo pavyzdžiu kitoms“, – pasakojo trilogijos autorius.
Jeigu žinotume, gerbtume
Apie šias dvi moteris mažiau ar daugiau žinome ir iš mokyklinių vadovėlių, bet trečioji dailiosios lyties atstovė – Sofija Vytautaitė, Vytauto dukra, yra nepagrįstai pamiršta ir neįvertinta.
„Apie trečiąją moterį ilgai galvojau, nes iškilių buvo gana daug. Ryžausi grįžti prie Vytauto Didžiojo tematikos ir parašyti apie jo dukterį Sofiją.
Ji buvo bene iškiliausia tarp lietuvių moterų, turėjo didžiulę įtaką ir galią, bet apie ją žinojome mažiausiai“, – pasakoti apie pažintį su Sofija Vytautaite pradėjo J.Užurka.
Ištekėjusi už Doniečio sūnaus Vasilijaus, Sofija ilgai valdė Maskvą ir buvo savo tėvo dešinioji ranka Rytuose. Lietuvos santykiai su Rytų kaimynais buvo labai įtempti ir aršūs, tad Sofija, veikdama išvien su savo tėčiu, politiškai gynė Lietuvos rytines žemes.
„Tai buvo gudrios, sumanios ir ryžtingos politikės kelias. Tai – puikus pavyzdys ir mūsų dabartiniams politikams, kaip reikia kalbėti su draugais ir priešais, kaip išlikti diplomatiškam ir kartu ryžtingam“, – pagyrų žymiai moteriai negailėjo knygos autorius.
Pasak jo, Ukrainoje, Lucke, yra didžiuliai archyvai, ten apie Sofiją Vytautaitę žino kone visi, o Lietuvoje dažnas išgirdęs jos vardą tik pagūžčioja pečiais.
Tad autorius, rinkdamas medžiagą apie šią moterį, daugiausia laiko praleido Lucke esančiame Vytauto dvare, kur įrengtas ir didžiulis muziejus.
„Ten labai gerbiamas Vytautas ir dukra Sofija, jų vardais pavadintos gatvės, visuomeniniai objektai. Luckas buvo mano atspirties taškas, renkant medžiagą apie Sofiją, mat ten esančiame Vytauto dvare, į kurį suvažiuodavo didžiausi to meto Europos ir Rusijos didikai, virė gyvenimas, buvo sprendžiami geopolitiniai įvykiai. Jeigu mes žinotume bent dalį tiek, kiek apie Sofiją žino Lucke, ir mes ją taip gerbtume“, – mano J.Užurka.
Trūksta tyrinėjimų
Tyrinėjant archyvinius dokumentus iškilo ir tokie faktai, kad Ivanas Rūstusis, Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras, buvo Sofijos Vytautaitės provaikaitis.
Daug sužinotų dalykų, anot autoriaus, ir jam pačiam buvo netikėti, o tokių netikėtumų galėtų ir nebūti, jeigu būtų populiarinama mūsų istorija, praeitis.
„Rimtų mūsų istorijos tyrinėjimų beveik nėra. Mes iki šiol gyvename LTSR ir Jano Dlugašo parašyta istorija, vangiai ieškome savo istorijos tikruose dokumentuose, kurie išsibarstę po visos Europos archyvus.
Net nežinome, kur pradingo Radvilų kronikos. Paskutinėmis žiniomis, kažkur Karaliaučiuje paklydusios kronikos yra svarbus mūsų istorijos liudijimas. Netgi patys rusai pripažįsta, kad taip dažnai cituojamas Ipatijus Baltijos istoriją nusirašęs nuo Radvilų kronikos“, – intrigavo J.Užurka.
Anot jo, nors mūsų istorijoje yra daug „juodųjų skylių“, matyti ir atsigavimo ženklų: vis daugiau jaunų specialistų leidžiasi į tyrinėjimus.
Tad reikia tikėtis, kad kada nors turėsime tikrąją savo istoriją.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
