Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukę gyventojai nelengvai atgaivindavo ryšius su gimtinėje likusiais artimaisiais.
Baigiantis karui Lietuvą paliko daugiau kaip 60 tūkstančių politinių pabėgėlių.
„Ar turite giminių užsienyje?“ – į tokį klausimą kiekvienas tarybinis pilietis turėdavo atsakyti gana dažnai. Ypač pirmaisiais gyvenimo Sovietų Sąjungoje dešimtmečiais.
Tvarkant bet kokius svarbesnius reikalus, keičiant dokumentus, stojant mokytis, pretenduojant užimti aukštesnes pareigas ar net norint įsidarbinti reikėdavo pildyti anketą. Tarp anketoje pateikiamų klausimų apie asmens amžių, tautybę, lytį, registracijos vietą bei kitų būtinai būdavo ir klausimas apie gimines užsienyje.
Nuo atsakymo į jį dažnai priklausydavo žmogaus ateitis. Tiems, kurių giminės, o ypač artimi, gyveno užsienyje, buvo nesaldu. Nuslėpti ryšių su nuo sovietinio rojaus bėgusiais giminaičiais nevertėjo nė bandyti – saugumo tarnybų akis buvo budri ir, tokiems ryšiams išplaukus į viešumą, ne vienam teko nukentėti.
Įrašas anketoje, jog užsienyje gyvena pasitraukę giminaičiai, ne vienam užtrenkė aukštųjų mokyklų duris, atėmė galimybę siekti karjeros, prestižinių darbų.
Kaip pasakoja panevėžietis Kęstutis Šeškus, pokario metais jo vyresnysis brolis, labai gabus ir mokytis troškęs jaunuolis, net penkis kartus iš eilės bandė įstoti į aukštąją mokyklą. Bet dėl į užsienį pasitraukusių giminaičių ir kitų biografijos faktų labai gerai baigęs vidurinę mokyklą ir puikiai išlaikydavęs stojamuosius egzaminus vaikinas nė karto nebuvo priimtas.
Paskutinį sykį pasirinkęs šilumvežio inžinieriaus specialybę institute Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), į šią aukštąją mokyklą buvo mielai priimtas. Tačiau po keturių studijų dienų buvo paprašytas važiuoti namo – biografija studentą pasivijo ir staiga jis tapo nebetinkamas siekti aukštojo išsilavinimo.
Vaikinas buvo paimtas į tarybinę armiją ir turėjo joje tarnauti ketverius metus ir aštuonis mėnesius.
Žmonių, kurių likimai susiklostė panašiai, tais laikais buvo gana daug. Vieni tos pačios šeimos nariai svetimoje šalyje kamuojami tėvynės ilgesio mokėsi gyventi iš naujo, pritapti, kitų laukė skausmingi tremties keliai, o tretiems, namie likusiems, teko patirti ir artimųjų ilgesį, ir nepriteklius, ir dėl pabėgusių ar ištremtų giminaičių gresiančius nemalonumus.
Trečioji banga
Nesaldu buvo ir karo ar pokario metais gimtinę, artimuosius palikusiems ir į Vakarus pasitraukusiems žmonėms.
Istorikai išskiria keturias emigracijos iš Lietuvos bangas: pirmoji buvo, kai 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje vyko ekonominė emigracija, antroji – 1920–1940 metais, trečiajai bangai priskiriami politiniai pabėgėliai, pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ir ketvirtoji – šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.
Vytauto didžiojo universiteto Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis tvirtina, kad baigiantis karui Lietuvą paliko daugiau kaip 60 tūkstančių į Vakarus pasitraukusių politinių pabėgėlių.
Tai buvo ne sotesnio kąsnio ieškoję, o nuo areštų ir tremties bėgę žmonės – inteligentai, mokslininkai, politikai, menininkai, kariškiai. Bėgo žmonės po vieną, bėgo su šeimomis, su bendraminčiais, kolegomis.
Būsimas prezidentas Valdas Adamkus 1949 metais laive pakeliui į Jungtines Amerikos Valstijas. V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus archyvo nuotr.
Tarp karo pabėgėlių buvo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, jis su tėvais gimtinę buvo priverstas palikti dar nė aštuoniolikos metų nesulaukęs.
Jo tėvas, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas, motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Tokiai šeimai buvo pavojinga likti – naujos valdžios jie, be abejo, būtų buvę persekiojami, ištremti.
Iš Lietuvos pasitraukusią V. Adamkaus šeimą, kaip ir daugumą, kelias atvedė į Vokietiją. Čia buvo praleisti penkeri metai. Būsimas prezidentas mokėsi lietuvių karo pabėgėlių gimnazijoje ir joje susipažino su taip pat iš Lietuvos pasitraukusia būsima žmona Alma Nutautaite. Baigęs gimnaziją V. Adamkus studijavo Miuncheno universitete gamtos mokslus. Į JAV pabėgėlis iš Lietuvos išplaukė 1949 metais.
Tautos ir žmogaus istorija
Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus Kaune iškilmingai atidarytas šiais metais. Muziejaus direktoriaus teigimu, siekiama atskleisti ne tik prezidento Valdo Adamkaus asmeninio gyvenimo, profesinės veiklos bei tarnybos einant šalies vadovo pareigas aplinkybes, bet ir nutiesti paralelę tarp asmenybės likimo ir valstybės istorijos.
„Norime parodyti, kaip vieno žmogaus gyvenime atsispindi mūsų tautos ir valstybės istorinės pervartos, tautinis atgimimas“, – teigė A. Antanaitis.
Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus sukurtas pagal JAV nusistovėjusias buvusių šalies prezidentų palikimo saugojimo ir sklaidos formas.
JAV prezidentams nustojus eiti pareigas, steigiamos jų vardais pavadintos bibliotekos, kurioms yra perduodami visi prezidento veiklos archyvai. Čia kaupiamas su asmenybės veikla susijęs istorinis paveldas, įrengiamos ekspozicijos, vyksta vieši renginiai.
Kadangi V. Adamkus gimęs ir augęs Kaune, tad ir biblioteka-muziejus įsteigtas būtent čia.
Šiuo metu čia atidaryta išeivijos lietuvių dailininkų paroda, galima pamatyti Adomo Galdiko, Valdo Meškėno, nutapiusio Valdo ir Almos Adamkų portretus, Juozo Bagdono ir kitų dailininkų darbus.
Paroda tarsi primena, kad ir toli nuo namų atsidūrę lietuviai sugebėjo išsaugoti savo pašaukimą kurti – tapyti, rašyti, kitaip išreikšti save.
Istorikai primena, kad pabėgėliams buvo labai svarbūs 1949 metai, kai priimtas pasaulio Lietuvių Chartos dokumentas, kurio pagrindu buvo įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė.
Beje, visi karo metais pabėgusieji vadinami dipukais, nuo angliškų žodžių „displaced persons“ – dp – perkeltieji asmenys. Tais žodžiais buvo vadinamos pabėgėlių stovyklos.
Bibliotekos-muziejaus vadovas sako, kad 1948–1950 metais lietuviai iš Vokietijos stovyklų, atsiradus galimybei, pasklido po visą pasaulį. Europoje liko tik nedidelė jų dalis. Maždaug pusė pabėgėlių atsidūrė JAV, kiti persikėlė į Kanadą, Australiją, Pietų Amerikos valstybes.
Slepiama tikrovė
Pabėgėliams atgaivinti ryšį su Lietuva nebuvo lengva. Dauguma Amerikos lietuvių laikėsi nusistatymo per jokias institucijas su Lietuva nebendrauti. Kiekvienas toks bendravimas galėjo suteikti pagrindą manyti, kad Sovietų Lietuva pripažįstama.
Tad buvo likęs tik asmeninis bendravimas ilgai keliaudavusiais, nekantriai laukiamais laiškais.
Užjūrio lietuviai nelabai gerai žinojo, kas iš tikrųjų dedasi jų gimtinėje. Artimųjų pasakojimai laiškuose būdavo aptakūs, išsakomi tarsi puse lūpų – žmonės bijojo rašyti, atvirumas galėjo kainuoti brangiai.
„Bandydavo ieškoti laikraščių, bent iš jų tikėjosi sužinoti naujienas, bet ir juose, kaip žinome, naujienos nebuvo tikros“, – sako A. Antanaitis.
Bibliotekos-muziejaus vadovas sako, kad būsimas prezidentas gimtinę vėl pamatė gerokai anksčiau nei kiti pabėgėliai. Į Lietuvą V. Adamkus atvažiavo aštuntajame dešimtmetyje kaip žinomas JAV gamtosaugininkas.
Kaip pasakoja A. Antanaitis, gamtosauga tuo metu buvo viena iš sričių, kurioje Amerika ir Tarybų Sąjunga draugiškai bendradarbiavo.
Vėliau, atmosferai atšilus, į gimtinę pradėjo atvažiuoti ir daugiau JAV lietuvių, o prasidėjus Sąjūdžio laikams jie tapo aktyvūs rėmėjai, pritarė Nepriklausomybės siekiui. Tik išeivijos visuomenė nepasitikėjo „perestroikos“ įkvėpėju M. Gorbačiovu, bandė ir kitiems priminti, kad juo negalima per daug tikėti.
Tačiau uždanga vėrėsi vis plačiau. Lietuvą pradėjo pasiekti išeivių labdara – knygos, žurnalai. Taip pat savotišku simboliu tapęs aspirinas bei kitokios amerikietiškos dovanos – kramtomoji guma, kava ir kt.
Prasidėjus kovai už Nepriklausomybę labdara jau plaukė konteineriais.
Gimtinės trauka
Bet ne visi atgaivino ryšius su artimaisiais. Ilgi dešimtmečiai išblaškė žmones – jie neberado vieni kitų, kai ko gal ir tarp gyvųjų jau nebebuvo.
Kęstutis Šeškus prisimena, kad po trečio iš Amerikos gauto tetos laiško į namus pasibeldė saugumiečiai. A. Bankauskaitės nuotr.
Panevėžietis K. Šeškus prisimena, kad pokaryje ryšiai su Amerikoje gyvenusia tėvo teta, senelio seserimi, nutrūko trečią laišką iš jos gavus.
„Po trečio laiško prisistatė pas tėvą iš saugumo, pradėjo klausinėti kas ir kaip – gal nepatiko laiško turinys ar kas, kad daugiau jokio laiško nebegavome. Nors patys dar kelis kartus rašėme“, – kalbėjo vyras.
K. Šeškaus giminės istorija verta rašytojo plunksnos – nors panaši lemtis ištiko ne vieną.
„Kai mano seneliui buvo devyniolika metų, jis išvažiavo į Ameriką, pas ten gyvenusią seserį. Per ketverius metus neblogai užsidirbo ir sugrįžo į Lietuvą. Čia vedė būsimą mano močiutę ir su ja vėl išplaukė į Ameriką. Toje šalyje gimė ir Amerikos pilietybę gavo mano tėvas“, – pasakojo K. Šeškus.
Tačiau jaunai lietuvei nebuvo miela svetima žemė, net jos sveikata pašlijo, taip norėjosi kuo greičiau atgal į gimtinę. Taip šeima ir sugrįžo, Lietuvoje įsikūrė, daugiau vaikų susilaukė. O kiti giminaičiai liko už jūrų.
Amerikoje gimęs sugrįžusiųjų sūnus – K. Šeškaus tėvas – užaugęs tapo Vištyčio pasienio sargybos viršininku, sukūrė šeimą, būrelį vaikų augino.
Stebuklingu būdu vyras išvengė tremties ir teismo, matyt, gelbėjo pilietybė ar sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės. Tačiau nemažai tos giminės vyrų patyrė tremtinių ir kalinių dalią.
Lietuvoje likusieji net puse lūpų bijodavo prasitarti apie savo giminaičius. Bet, kaip pasakoja K. Šeškus, iš Lietuvos bandė bėgti ir kiti giminės. Vieniems pasisekė – pusbroliai iš mamos pusės jau pokariu sugebėjo pasiekti Angliją. O štai kiti, bandžiusieji plaustu nusiirti į Švediją, buvo pagauti, teisiami ir išvežti į tremtį. Tokie giminystės ryšiai anuomet trukdė įgyvendinti sumanymus, siekti tikslo.
Dabar gyvename kitais laikais. Niekas už išvykimą į kitą šalį nesmerkia, nepersekioja, giminių neteisia. Bet išsiskyrimo gijos ketvirtajai emigracijos bangai vis neslūgstant skaudžiai veržia Lietuvą ir jos žmones.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
