„Išprašiau bičių nuskraidinti mane į jų pasaulį“, – rašo Biržų „Saulės“ gimnazijos abiturientas Nemunas Kėželis.
Liepos mėnesį kviečiame susipažinti su gimnazistų iš Subačiaus ir Biržų kūryba.
Kupiškio r. Subačiaus gimnazija
Milda Sakalauskaitė, 6 klasė
Didžiausia dovana
(Tremtinės pasakojimas)
Buvo 1941-ųjų metų birželio 13 diena. Namo grįžau devintą valandą vakare, mama nepyko, kad grįžau vėlai. Suvalgėme skanią vakarienę, nusiprausiau, nuėjau miegoti. Susapnavau baisų sapną: geležinkelio stotyje stovi ilgas traukinys, daug išsigandusių žmonių, traukinio garvežys pučia baisius juodus dūmus.
Buvo gal antra ar trečia valanda nakties, pasigirdo baisus trankymas ir riksmas atkroite (lietuviškai atidarykite). Pabudusi negalėjau suprasti, ar dar sapnas, ar tikrovė. Deja, tai nebuvo sapnas… Tėtis nubėgo atidaryti durų. Į kambarį sugriuvo kariškiai ir pradėjo kratą. Tikrino viską: rado trispalvę ir daugybę kitų ženklų, kad mes puoselėjame lietuvybę. Tai mums daug kainavo… Tėtį nusivedė į verandą, mama dar krovėsi maisto, kiek suspėjo. Aš norėjau mamai padėti, bet kariškis sušuko niet (lietuviškai ne). Susikrovėme daiktus ir įlipome į sunkvežimį.
Žmones suvežė iš aplinkinių apylinkių, buvo ir pažįstamų. Laukėme ilgai, tik birželio 17 dieną mus sulaipino į traukinį.
– Tū, tū! – pasigirdo traukinio švilpukas ir nutolo mano vaikystė. Daug kam taip nutolo… Aš žiūrėjau pro langelį, kai kurie žmonės meldėsi, giedojo. Ilgai ir nuobodžiai keliavome iki Vilniaus geležinkelio stoties.
Labai bijojome, kad galim būti išskirti. Tėtis pasakė:
– Jeigu mus išskirtų ar man kas nors nutiktų, žinokite, kad aš visada su jumis.
Meldžiausi, kad tėčio nepaimtų, bet jį pašaukė. Puolėm jam į glėbį su mama, bet tėtį jau vedė į kitą traukinį. Pajudėjo ir mūsų traukinys. Išlipti leisdavo tik tada, kai traukinys sustodavo įsipilti vandens. Gaudavom ir šiek tiek maisto vieną kartą per dieną. Taip ir nukeliavome į šaltąjį Sibirą, kur mes abi daug dirbome. Užsidirbdavome kelis šimtus gramų duonos. Taip praėjo vasara. Rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Sunku apsakyti visus mūsų vargus: buvom alkani, sušalę, sunkiai dirbom, ilgėjomės Lietuvos.
Taip bevargstant atėjo ir 1941-ųjų metų pabaiga. Atėjo ir tokios brangios visiems lietuviams šventės – Kūčios ir Kalėdos! Vakare visi lietuviai susirinko į vieną vietą jų švęsti, kiekviena šeima atsinešė savo patiekalą. Greitai pralėkė laikas kartu: skambėjo „Tautiška giesmė“, eilėraštis „Trakų pilis“, maldos už gyvus ir mirusius.
Kitą dieną laukė didžiausia staigmena – laiškas iš tėčio:
Labas!
Sveikinu jus su Šventomis Kūčiomis ir Kalėdomis, linkiu jums ir kitiems daug sveikatos, jaukumo, laimės. Mes irgi švenčiame šventes: kartu pabūname, rašome laiškus artimiesiems. Rašau jums rusiškai, nes lietuviškai parašytus laiškus išmeta.
Myliu jus labai labai ir mylėsiu amžinai. Labai Jūsų pasiilgau.
Tėtis
Niekada nebuvau laimingesnė nei per tas Kalėdas. Tėčio laiškas buvo brangiausia dovana.
Guoda Skukauskaitė, 10 klasė
Geriausia mano draugė
Kaimukai
Jeigu kartais kur nors važiuotumėt keliu Panevėžys–Kupiškis, prieš Lėvens upę kairėje pusėje pamatytumėt užrašą Akmeniai. Dar geriau būtų, jeigu sugalvotumėt čia užsukti ir pasidairyti. Tiesa, norint pamatyti mano istorijos herojės namus, reikėtų kiek pavažiuoti ir nusukti į miškelį. Ten, pravažiavus nedidukę lapuočių giraitę, atsivėrus pievoms, stovi jos baltas namelis vidury slėnio. Pamatysit ir tris nedidelius miškelius, palei kuriuos teka upelis, ir žvyro karjerą. O jei dar užmatysit keliuką, einantį viršun kalniuko, ir sodybą vidury laukų, tai galit užsukti pas mane į svečius. Tiesa, tai jau kitas kaimas. Mūsų nedidelius kaimukus ir skiria tik tas kalniukas, kaip koks portalas iš vieno kaimo į kitą. Dažnai pasijuokdavome, kad ant kalniuko ir jo papėdėje net oras skiriasi, mat kažkada prie mano namų snigo, o apačioje lijo.
Kiek pamatau, pajuntu ir užuodžiu šiame slėnyje! Kiekvienais metais, atėjus pavasariui, upelyje esantys krūmokšniai parodo pirmuosius geltonpūkius pumpurėlius – kačiukus, tada jau žinau, kad tikrai atėjo pavasaris. O dar įspūdingiau atrodo, kai visos pievos nusidažo ryškia geltona spalva. Jose dūzgia bitės, rinkdamos pirmąsias žiedadulkes, o aš lakstau, fotografuoju ar vaikštau po pievas netekusi amo. Pavymui nužydėjusioms kiaulpienėms ir jų pūkelius išsklaidžiusiam vėjui ateina vasara. Tada atgyja žvyro karjero ežeriukai, juose maudosi žmonės, ten ir aš mėgstu pabūti, ypač kokį ramesnį vakarą pasėdėti ant suoliuko ir pasvajoti stebėdama plaukiojančias antis, gulbes ir raibuliuojančiame vandenyje matyti saulėlydžio atspindį, kuris tarsi sako, kad laikas namo. Tos pačios geltonos pievos tampa violetinės nuo žydinčios liucernos ir praeinant glosto nosį, paskui pamatai kurį nors birželio vakarą atvažiuojant ūkininkus, o kitą dieną ji atokaitoje džiūsta ir pakvimpa šviežutėliu šienu. Vasaros vakarais ar ankstyvais rytais tarp susuktų ritinių neretai galima pamatyti žaidžiančius lapiukus arba besislepiančias kurapkų šeimynėles. Praūžus vasarai, nepastebi, kaip vėl tenka rytais keliauti šiuo slėniu iki mokyklinio autobusiuko stotelės ir matyti visos nakties vorų triūsą, paskandintą mažuose rasos lašeliuose, arba dar neprasisklaidžiusį rūką, kuriame jautiesi kaip ežiukas iš vaikystės filmuko. Pasitaikius šiltam rudeniui, smagu nors kelias minutes paplaukioti ežerėlyje tarp dar tik pavienių nukritusių lapų, kurie sukasi ir pinasi tarp mano auksinių plaukų. Miškeliai pasidabina tokios pat spalvos rūbais, o po truputį vis pamesdami juos užkloja grybų kepurėles, kurių išsijuosę ieško grybautojai. Gaila, kad tik kelias savaites pasisvečiuoja auksinis ruduo. Užėjus lapkričio vėjams paskutiniai lapeliai būna nudraskomi be gailesčio, o medžiai užminga iki pavasario. Vėjai ir lietūs siaučia, kol kurį nors rytą pabudus aikteliu: jau pasnigo! Baltutėlis sniegas pradžiugina paniurusią žemę, medžiai apsirengia baltai. O aš irgi apsirengusi šiltą paltą išeinu į lauką gaudyt krintančių snaigių, pačiaužyti ant užšalusio žvyryno ežerėlio, pakeliui užsukdama pasisvečiuoti į namelį, stovintį vidury žiemos užliūliuoto slėnio. Čia ir gyveno ypatingas man žmogus, mano sielos dvynė, geriausia mano draugė.
Tęsinys rugpjūčio mėnesio tribūnoje.
Biržų „Saulės“ gimnazija
Nemunas Kėželis, 12 klasė
Leidžiantis saulei,
Kirams triukšmaujant,
Rinkau gintarus, norėdamas apyrankę tau padaryti.
Pilkosiose kopose, vėjui veliant plaukus,
Krante žingsnis po žingsnio rinkau akmenėlius, tokius šiltai oranžinius.
Jie man priminė tavo akis,
Tavo žvilgsnį, kai būdavo baisu gyventi.
Temstant, vėjui dar nerimstant,
Aš noriu tau juos dovanoti.
Bet gaila, tik širdgėla drasko…
Pamenu, kaip mes kadaise maudydavomės
Ir traukdavom akmenukus, giliai panėrę Baltijos jūroje,
Joje skandinom savo egoizmą…
Dabar aš vienišas…
Nors man sunku,
Kai debesys apgaubia,
Gėlėms pražystant, dar tavo šypseną jaučiu.
Geltonosios purienos,
Geltonosios purienos,
O kurgi tu?
***
Išprašiau bičių nuskraidinti mane į jų pasaulį,
ten, kur širdis nustoja būti kūnu
ir tampa žiedu.
Nors aš tik sužeista bitė be vieno sparno,
Negalinti pakilti, negalinti paleisti tų dienų,
Kai mėnulio fazės nesikeitė, buvo tamsu,
Ir aš tik norėjau paryčiais išgirsti tavo beldimą į duris,
Žodžius „Ei, baigiasi delčia,
Jau poryt jaunatis ir galėsime paleisti pilnaties nemigą,
Mintis, barnį…“
Iš vyšnios žiedlapio bandau sukonstruoti naują sparną,
Gal pakilti lengvai negalėsiu,
Bet liks medonešio saldumas…
