Šlageriais virtusių „Iškylautojų daina“, geriau žinomos kaip „Debesėlis“, „Vilkas ir septyni ožiukai“ ir kitų 9-ojo dešimtmečio hitų atlikėja panevėžietė Irena Ulvydaitė-Snabaitienė atsisveikino su savo pirmuoju sceniniu kostiumu, siūtu prieš maždaug penkiasdešimt metų.
Garsi dainininkė iš sovietmečio sceninių kostiumų tik šį ir teišsaugojusi, o juos pasiūti visuotinio deficito laikais nebuvo taip paprasta.
Ryškus vokalistės Irenos Ulvydaitės-Snabaitienės sceninis kostiumas – platėjančios kelnės, liemenė ir balta palaidinė – nuo šiol saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Pagal specialų užsakymą sidabro siuvinėjimais puoštos kelnės ir liemenė 1974 metais siūti Kauno siuvimo fabrike „Mada“. Įmantrią palaidinę jaunai dainininkei pasiuvo garsi tų laikų Panevėžio siuvėja Birutė Venclovienė.
„Tai – pats pirmasis mano sceninis kostiumas, su juo dalyvavau „Vilniaus bokštų“ konkurse būdama dar labai labai jauna. Kai muziejus jo paprašė, pagalvojau, kad reikėtų atiduoti. Šiek tiek širdelė graudinosi“, – šypsosi I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
„Vilniaus bokštai“ tais laikais buvo pagrindinis šalies estradinės muzikos atlikėjų konkursas, kuriame sužibėjo ne viena estrados žvaigždė. Jis turėjo tris atrankos etapus. Pirmasis – zoninis turas, organizuotas tam tikruose miestuose, į antrąjį jau tekdavo važiuoti į Vilnių. Dėl laureato ir diplomanto vardų varžydavosi jau trečiajame ture Vilniaus sporto rūmuose.
„Aš tokio vardo negavau, bet buvau patekusi į trečiąjį turą“, – pasakoja dainininkė.
Su šiuo kostiumu I. Ulvydaitė-Snabaitienė dalyvavo ne viename konkurse.
„Pirmasis kostiumas, kurį sėkmingai išlaikiau, tapo tarsi legendinis. Net savo anūkes šią vasarą nuvedusi į muziejų juo aprengiau, kad turėtų prisiminimą su pirmuoju močiutės koncertiniu rūbu“, – šypsosi I. Ulvydaitė-Snabaitienė, scenoje praleidusi daugiau nei penkis dešimtmečius.
Vos prieš penkiolika metų tik truputį paplatinusi šį kostiumą, Irena dar lipo į sceną kalėdiniuose, Naujųjų Metų renginiuose.
Rengdavo Kauno siuvėjai
Vilkėdama dabar jau muziejaus eksponatu tapusiu kostiumu, I. Ulvydaitė-Snabaitienė dainavo tuometės Panevėžio autokompresorių gamyklos ansamblyje.
Po kelerių metų perėjus į Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto vokalinį instrumentinį ansamblį, vėliau gavusį „Vaivorykštės“ vardą, drabužių scenai buvo jau ne vienas komplektas, tačiau nė vienas jų nekaba garsios atlikėjos spintoje.
„Man labai gaila, kad subyrėjus ansambliui, nepavyko pasiimti nė vienos suknelės. Buvo nurodymas jas visas sunaikinti – tokie baisūs reikalavimai. Taip ir nežinau, kur jos dingo“, – apgailestauja pašnekovė.
O sceninės suknelės, pamena dainininkė, buvo išties gražios.
„Ansamblyje buvome trys merginos. Vilkėdavome tris vienodo fasono tik skirtingų spalvų sukneles. Visada gražiai atrodydavome“, – pasakoja I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto centras buvo Kaune, Panevėžyje veikė tik jo skyrius, tad ir drabužius ansambliui tais laikais dažnai siūdavo Kauno siuvimo fabrikas „Mada“.
Prie Panevėžį garsinusios „Vaivorykštės“ įvaizdžio prisidėjo ir Panevėžio buitinio kombinato siuvėjos.
„Panevėžyje turėjome labai gerų meistrių“, – sako Irena.
Panevėžietės meistrės sceninius drabužius ir siuvinėdavo – blizgančiais siūlais, blizgučiais, netgi rišeljė būdu, kai rašto kontūrai apsiuvami kilpiniu dygsniu, o audinys tarp kilpų iškerpamas, ir pan.
Drabužius ansamblio nariams kurdavo Panevėžio dizaineriai.
Be to, instituto profesinė sąjunga tais laikais priklausė Panevėžio rajonui, tad drabužių eskizus, pasak I. Ulvydaitės-Snabaitienės, kurdavo ir Rajono kultūros rūmuose dirbusi dizainerė.
Visgi atlikėjai turėjo teisę sceninius apdarus patobulinti savo nuožiūra.
Iš išeivių – priekaištai dėl spalvų
Išskirtiniu įvykiu „Vaivorykštės“ ansambliui tapo koncertinis turas Didžiojoje Britanijoje 1979-ųjų rudenį, kur surengta net vienuolika koncertų.
Sovietmečiu panevėžiečiai buvo pirmieji šalies atlikėjai, kirtę geležinę sieną į Vakarus.
Prieš kelionę į Angliją reikėjo naujų sceninių drabužių.
Jiems siūti reikalingo trikotažo instituto profesinė sąjunga važiavo net į Telšius, į trikotažo fabriką. Ansamblio nariams buvo pasiūti trikotažiniai kombinezonai.
Ant kelnių virš kelio buvo prisiūtos ir sovietinės vėliavos spalvų juostos – balta, žalia, raudona.
„Anglijos lietuviai sakė, kad vėliava ne ta, kad baltą spalvą reikia pakeisti geltona. Mes žinojome, kad tikroji Lietuvos vėliavos spalva kitokia, bet tai buvo 1979-ieji“, – pasakoja I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
Populiarioji „Vaivorykštė“ daug gastroliuodavo: išmaišė daugelį sovietų sąjungos respublikų, apkeliavo visą Lietuvą. Padaryta daug įrašų radijuje ir televizijoje.
„O mūsų apranga tikrai būdavo efektinga“, – teigia pašnekovė.
„Vaivorykštės“ nariams naujus drabužius siūdavo maždaug kas trejus ketverius metus.
Visgi kartais atsinaujinti prireikdavo ir dažniau – panevėžiečiai būdavo dažni svečiai Lietuvos, Maskvos televizijose.
„Gal nebūdavo mėnesio, kai nepasirodydavome televizijoje. Kaip sakydavo, pasirodyti ten su ta pačia apranga ne onoras. Jeigu sužinodavo, kad vėl mus filmuos, stengdavosi vis ką nors aprangoje pakeisti“, – pamena Irena.
Per vieną koncertą visi atlikėjai persirengdavo bent du kartus.
Pasak dainininkės, kai kada ji, kaip solistė, priklausomai nuo dainos, persirengdavo ir trečią kartą. Tarkime, dainuojant apie „Žalgirio“ futbolo klubą „Skrieja kamuolys“.
„Buvome pasidarę didžiulį kamuolį. Aš įlįsdavau į specialias scenines kelnes, kad man būtų patogu šiek tiek žaisti su kamuoliu, nušokti nuo scenos ir į sceną tą kamuolį mesti“, – pasakoja I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
Padėdavo ir pažintys
Sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, gauti gražesnių, įdomesnių medžiagų bei avalynės būdavo keblu.
„Mums patiems nereikėjo rūpintis nei apranga, nei bateliais. Viską darė profsąjunga“, – pasakoja I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
Įvairių žvynelių, blizgučių papuošti drabužiams panevėžiečiams parveždavo iš Maskvos, jos universalinėse parduotuvėse atstovėję ilgose eilėse.
Nupirkti tokių puošmenų prašydavo ir kam nors važiuojant į artimą užsienį – Bulgariją ar Lenkiją.
„Lietuvoje tais laikais nieko tokio nebūdavo“, – sako dainininkė.
Irena šypsosi: ne paslaptis, kad žiūrovų numylėtiniams atsiverdavo kitiems užvertos durys.
„Mes šiek tiek turėjome blatą mieste, kai ką gaudavome iš tos vadinamosios jaunavedžių parduotuvės, kur būdavo blizgančių aukštakulnių basučių su dirželiais“, – juokiasi Irena.
Mada sukasi ratu
I. Ulvydaitė-Snabaitienė tvirtina: „Vaivorykštės“ populiarumo laikais išeiti į sceną bet kaip apsirengus būtų buvę didelė negarbė.
„Vyravo didžiulė pagarba žiūrovui. Atlikėjas privalėjo būti tinkamai ir susišukavęs, ir apsirengęs. Niekada niekas į sceną nėjo su nutįsusiais, suplyšusiais marškiniais, tik su kostiumais, suknelėmis – elegantiškai, pagal naujausią madą pasiūtais drabužiais“, – pasakoja dainininkė.
Ji sako pastebinti, kad anų laikų mada grįžta, o pačiai labai gražu žiūrėti į jaunas merginas pečius apnuoginančiomis suknelėmis.
„Tas jau mūsų pereita“, – šypsosi atlikėja.
Pasak I. Ulvydaitės-Snabaitienės, visi jos sceniniai drabužiai buvo patogūs, bet mėgstamiausias – tas pirmasis, padovanotasis Panevėžio kraštotyros muziejui.
„Vaivorykštės“ ansamblyje vienu metu dainavo ir Kastytis Kerbedis.
Irena pamena, kad jis per savo tėvų pažintis suorganizavo iš Pajuosčio karinio aerodromo medžiagos.
„Tokia kaip skafandras, sidabrinės spalvos, stora kaip klijuotė. Abu buvome pasisiuvę drabužius: aš kelnes ir liemenę, o Kastytis – kelnes. Taip apsirengę dainuodavome rokenrolus. Po koncerto būdavau visa šlapia, nes po tokia medžiaga oda nekvėpuoja“, – pasakoja I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
Aprangą diktuoja temperamentas
Dainininkė neslepia: 1986-aisiais su vyru Stasiu pasitraukusi iš „Vaivorykštės“, buvo įsitikinusi, kad su dainavimu viskas baigta. Tad ir dėl sceninių drabužių nesuko galvos.
Tačiau vėl pradėjus muzikuoti ir susikūrus grupei „Vaivoras“, vėl teko galvoti apie įvaizdį.
„Pradžioje mūsų grupė buvo didėlesnė, o paskui likome tik trys buvę vaivorykštiečiai: saksofoninkas Jonas Kepalas, mano vyras Stasys ir aš. Tada pradėjau save įtikinėti, kad vėl reikia puoštis“, – pasakoja I. Ulvydaitė-Snabaitienė.
Dabar jos spintoje kabo ir siūti, ir pirkti užsienyje vienetiniai drabužiai, skirti scenai.
Atlikėja juokauja, kad jų jau tiek daug, jog saugodama gamtą naujų nebeperka.
Nors „Vaivorykštės“ laikais tekdavo daugiau dainuoti vilkint ilgas sukneles, Irenai scenoje kur kas patogesnė suknelė iki kelių, o dar geriau – kelnės.
„Ilgos suknelės mane varžo. Mano temperamentas toks, kad nemoku ramiai stovėti scenoje: noriu judėti. O tai, vilkint ilgą suknelę, sudėtinga“, – sako I. Ulvydaitė-Snabaitienė ir juokiasi niekaip negalinti savęs sutramdyti.
„Negaliu kaip stabas stovėti scenoje. Aš pavydžiu tiem, kurie gali išbūti ramiai. Jie tiesiog sutaupo jėgų, o aš išsitaškau. Tai giminės bruožas. Mes visi tokie“, – sako jau pusė amžiaus mikrofono nepaleidžianti Irena.
