Iš paprastumo gimęs grožis

Ramygalos kultūros centro direktorės Loretos Kubiliūnienės gyvenimas, regis, sudėliotas iš kontrastų. Kadaise tėtis nė iš tolo neprileido minties, kad dukra gyvens kaime, bet dabar Loreta sodybos ramybės nė už ką neiškeistų į miesto triukšmą.

Kadaise per Kalėdas ant jos eglės mirksėdavo girliandos, dabar ją puošia pačios rankų darbo vienetiniai žaisliukai.

Nors iki stebuklingos Kalėdų nakties – daugiau nei mėnuo, L. Kubiliūnienės namuose jau pats darbymetis.

Čia gimsta savitos lėlės – Loretos kuriami kalėdiniai žaisliukai iš vatos.

Tai, kas prasidėjo kaip nemigo nakties eksperimentas, netrukus virto ištisa aistra.

Naujausia ramygalietės barokinio stiliaus kolekcija netrukus bus pristatyta Seimo rūmuose.

Kalėdinės vatinukų istorijos

Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė tiki, kad kūryba – tai būdas ne tik papuošti pasaulį, bet ir prisiliesti prie tylos, kurioje gimsta džiaugsmas, ramybė ir prasmė.

Ir jos namuose kadaise stovėdavo eglutė su madingais vienodais spalvotais burbulais ir blizgiomis girliandomis, tačiau jau ne vieneri metai, kai ant šakų nutūpia tik ypatingi žaisliukai – dažniausiai kurti pačios rankomis.

Vieną naktį ji atrado ir labai seną žaisliukų gaminimo techniką – iš paprasčiausios vatos.

Ši technika gimusi iš skurdo po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, tačiau vėliau ją perėmė ir išplėtojo ir kitos šalys.

„Man visuomet įdomu pabandyti kažką naujo. Buvau šią techniką išbandžiusi prieš du dešimtmečius, bet ji manęs nesužavėjo: limpa, terliojasi – tikrai yra įdomesnių užsiėmimų. Bet vieną nemigo naktį sugalvojau, kad reikia kurti, ir iki trečios nakties gimė pirmasis mano lėliukas iš vatos“, – šypsosi L. Kubiliūnienė.

Šie lėliukai, kaip juos vadina kūrėja, taip įtraukė, kad namuose jau dvi dėžės įvairiausių žaisliukų. Tiesa, ramygalietė kiek patobulino savuosius vatinukus – juos puošia įvairiausiomis technikomis – nuo dekupažo, tekstilės iki tapybos.

Lėlyčių veidukai gimsta iš modelino.

L. Kubiliūnienė jau beveik bebaigianti ir gražiausią savo lėliukų barokinio stiliaus kolekciją. Ji netrukus iškeliaus į Seimo rūmus.

„Baroko technikoje, gimusioje iš skurdo, galima pamatyti tam tikrų sąsajų ir su tuo, kas vyksta pasaulyje – viduje gali būti tik vata, nors išorė blizga“, – šypsosi menininkė.

Skurdo prabanga

L. Kubiliūnienė pasakojo, kad barokinio stiliaus žaisliukai reikalauja ypatingo kruopštumo ir laiko, jie neatsiranda per vieną dieną.

Pirmiausia pagaminamas lėlytės karkasas ir tik jam gerai išdžiūvus galima imtis puošybos darbų. Loretos namuose po ortakiu visuomet džiūsta bent vienas būsimas meno kūrinys.

„Bet kokia kūryba man yra relaksacija. Neuromokslas jau įrodė, kad kūryba padeda pabėgti nuo visų neigiamų emocijų. Materialios naudos neduoda, bet širdžiai džiaugsmo – su kaupu. Šią savaitę gimė dar viena naujos kolekcijos vizija. Jau sukūriau penkis karaliukus, nekantrauju, kada jie išdžius ir galėsiu sėsti piešti“, – mįslingai šypsosi L. Kubiliūnienė.

Anksčiau kūrėja mėgdavo kalėdinius žaisliukus gaminti iš molio. Bet keramikai reikia skirti gerokai daugiau laiko.

„Jei iš karto nepabaigi, darbas ir neišeina – išmesti gaila, o degti krosnyje jau nebegalima. Gaminys iš vatos ar kitos technikos neįpareigoja. Jeigu tą vakarą ir nepabaigei, gali prisėsti vėliau“, – pasakojo kalėdinių žaisliukų kūrėja.

Jau ne vieneri metai jų namuose kalėdinė eglutė puošiama tik pačių gamintais žaisliukais, dovanotais ar parsivežtais iš kelionių.

„Kaip gera iš dėžės traukti ir kabinti ant eglutės žaisliukus, kurie turi istoriją, unikalų prisiminimą – kur buvau, kas padovanojo, kaip kūriau. Ant mano eglutės būna megztų, nertų, gamintų iš molio, vatos bei kitų priemonių žaisliukų, bet kai tiek daug chaoso, net gražu pasidaro“, – kalba L. Kubiliūnienė.

Popieriniai miestai

Kūryba Loretą lydėjo visą gyvenimą.

Jos vaikystėje žaislų pertekliaus nebuvo, bet pati prisigalvodavo įvairiausių veiklų.

Net žaislus gamindavosi – siuvimo mašina lėlėms siūti drabužėlius išmoko būdama vos penkerių. O piešdavo visur, kur tik buvo įmanoma – mama net leido savo kambarį pačiai ištapyti. O pirmąjį užsakymą išpiešti sienas gavo dar paauglystėje.

„Vaikystėje teko labai daug laiko praleisti ligoninėje. Didžiausias džiaugsmas buvo iš popieriaus statyti namelius ar net pilis. Dabar viską galima nusipirkti, o tuomet nieko nebuvo – pati viską braižydavau ir paskui karpydavau. Kai guli mėnesį ar du, reikėjo kažkokios veiklos, į kurią įtraukdavau ir kitus vaikus, tad iš popieriaus gimdavo ištisi miestai. Pamenu, dar ilgą laiką mūsų popieriniai miestai ligoninėje buvo saugomi po stiklu“, – į prisiminimus leidžiasi L. Kubiliūnienė.

Anot Loretos, kad ji kuria, buvo tarsi savaime suprantama jos asmenybės dalis.

„Pamenu, pirmoje klasėje stebėjausi, kaip klasės draugas nemoka nupiešti žmogaus. Ilgai galvojau, kad žmonės tiesiog apsimetinėja nemokantys piešti“, – savo talentu ilgai abejojo L. Kubiliūnienė.

Paaugusi ji pasvajodavo apie studijas Telšių taikomosios dailės technikume, bet tais laikais norint įstoti reikėjo nemažos sumos vokelyje.

„Iš penkių vaikų šeimos buvau vyriausia, tai buvo visiškai neįmanoma, tad net nepabandžiau. Nors mokiausi labai gerai, neturėjau pasitikėjimo savimi, netikėjau, kad galiu pasiekti ką nors daugiau“, – atviravo L. Kubiliūnienė.

Nuo zootechnikos iki meno

Loreta prisipažįsta nuo vaikystės svajojusi tik apie gyvenimą kaime su gyvūnais ir netgi zootechniko profesiją.

Tačiau tėtis buvo griežtas – jo dukra, gimusi ir augusi Panevėžyje, į kaimą tikrai nesikels.

Tad savotiškai protestuodama pašnekovė įstojo mokytis metalo apdirbimo tuometiniame Panevėžio politechnikume.

Loreta šypsosi, kad mokytis patiko – visuomet buvo stipriai išreikštas tiek kūrybinis, tiek ir loginis, techninis pradai.

Tiesa, vėliau baigė ir muzikos pedagogiką Panevėžio kolegijoje.

L. Kubiliūnienė įsitikinusi, kad kiekvienas atsiduria ten, kur tikroji jo vieta.

Nors tėtis visaip stengėsi apsaugoti dukrą nuo gyvenimo kaime, Loreta savęs neįsivaizduoja niekur kitur.

Baigusi mokslus, panevėžietė gavo paskyrimą į Kauną, bet ten nebeišvyko. Besimokydama ketvirtame kurse sukūrė šeimą ir atitekėjo į vyro gimtinę – vos keli kilometrai nuo Ramygalos esantį Butkiškių kaimą.

Netrukus į pasaulį pasibeldė šeimos pirmagimė.

O kūrybingajai Loretai kaime teko išmokti ir karvę pamelžti, ir veršelį priimti.

„Tekėjau pirmiausia norėdama pabėgti iš tėvų namų, bet po pirmo vaiko gimimo supratau, kad šis žmogus man ir buvo skirtas, kad su juo noriu būti ir džiaugsme, ir varge“, – gražių žodžių sutuoktiniui Algiui negaili L. Kubiliūnienė.

Gyvenimo ramstis

Taip keturis dešimtmečius sutuoktiniai per gyvenimą žengia koja kojon ir džiaugiasi ne tik keturiais vaikais, bet ir keturiolika anūkų. Penkioliktas – jau pakeliui!

Pasak pašnekovės, jiedu su vyru iš gausių šeimų, tik ji buvo vyriausias, o vyras – jauniausias, tad ir patys norėjo daugiau vaikų.

L. Kubiliūnienė šypsosi, kad su kiekvieno vaiko atėjimu motinystė darėsi vis lengvesnė ir šviesesnė. Jų namuose niekuomet nenutildavo vaikų klegesys – visuomet buvo laukiami brolių ir sesių vaikai, atžalų draugai.

Motinystės pradas joje toks stiprus, kad tikriausiai neatsitiktinai ir savo kūrybos vaisius Loreta vadina lėliukais.

Nors auginti keturis vaikus nebuvo lengva, L. Kubiliūnienė atrasdavo akimirkų pabėgti nuo buities rūpesčių į kūrybą. Stiprus ramstis buvo ir tebėra vyras.

„Būdavo, vyras susirenka visą šeimą ir – į gamtą: jis – žvejoti, aš – tapyti. Su vaikais irgi nuolat kurdavome. Manau, iš prigimties esu ir šiek tiek pedagogė. Ir mūsų šeimoje visko būna, bet svarbiausia yra pagarba vienas kitam. Labai svarbu ir vienas kitam netrukdyti, neriboti. Neįsivaizduoju, kad ko nors vienas kitam neleistume. Pasitikėjimas – kertinis akmuo santykiuose. Puikiai galėčiau gyventi ir viena, bet to nenoriu, džiaugiuosi kiekviena diena, praleista kartu su vyru“, – sėkmingos santuokos receptu pasidalija L. Kubiliūnienė.

Kaimo trauka

Nors šeima galėjo kurtis mieste, L. Kubiliūnienė džiaugiasi tapusi, kaip pati sako, kaimiete.

Gyventi kaime buvo viena jos vaikystės svajonių. Ramygaloje ji turėjo tolimų giminaičių, pas kuriuos vaikystėje dažnai leisdavo vasaros atostogas. Jau tada kaimas jai atrodė nepaprasta vieta.

„Tėvai įsodindavo mane į autobusą iki Ramygalos, išlipus dar reikėdavo apie tris kilometrus nueiti iki pačios sodybos. Ką besutiktum, visi žinodavo, kas aš – kas galvą paglostydavo, kas pašnekindavo, duodavo obuolį ar ką tik nuskintų žirnių. Jausdavausi tokia ypatinga. Tas bendrystės jausmas mane ir užbūrė“, – šypsosi L. Kubiliūnienė.

Viešėdama pas giminaičius susipažino ir su būsimu vyru.

Vėliau tarp vaikų užsimezgusi draugystė nutrūko, tačiau paauglystės metais ir vėl atnaujino bendravimą – Loreta šypsosi, kad tam nesutrukdė net tai, kad tuo metu kaime tebuvo tik vienas laidinis telefonas.

Pasak L. Kubiliūnienės, nuo to laiko kaimas pasikeitė – dabar ir jame visi patogumai namuose, retas kuris dar laiko gyvulių, bet santykiai tarp žmonių tokie pat šilti, o gamtos prieglobstis įkvepia.

„Labai myliu miestą, patinka daug keliauti, o ypač vaikštinėti po didelius miestus, kai jie bunda po nakties miego, bet kai grįžtu į savo namus kaime, atrodo, tarsi išnyksta visas pasaulis. Labai gera būti namuose: vakarais iš terasos stebėti, kaip leidžiasi saulė, suleisti rankas į žemę, nesvarbu, kad mano daržas – gal tik 6 kvadratinių metrų“, – šypsosi L. Kubiliūnienė.

Trečias kartas nemelavo

Šiuo metu Loreta pasidžiaugti kaimo teikiamais privalumais nelabai turinti laiko.

Juokauja, kad visa laimė, jog dabar populiarėja natūralūs darželiai, kuriuose vietos randa ir viksvos ar dilgėlės.

Ramygalos kultūros centre darbas darbą veja.

Į jį taip pat atvedė pats gyvenimas.

Kaip pasakojo L. Kubiliūnienė, pirmą kartą, kai kultūros centras liko be vadovo, imtis iššūkio jam vadovauti neišdrįso. Bet po trejų metų ir vėl sulaukė kvietimo, mat naujoji direktorė išėjo motinystės ir vaikučio auginimo atostogų.

„Tai priėmiau kaip pokštą – jeigu jau antrą kartą gyvenimas siūlo tokią galimybę, gal nebereikėtų atsisakyti. Tuo labiau kad ėjau tik laikinai“, – pamena Ramygalos kultūros centro vadovė.

Krikštas ėmusis naujų pareigų pažėrė nemažai išbandymų – tais metais Ramygala tapo Lietuvos kultūros sostine, tačiau L. Kubiliūnienė kartu su komanda šį iššūkį sėkmingai įveikė.

Sugrįžus tuometei vadovei, L. Kubiliūnienė dirbo Savivaldybėje jaunimo reikalų koordinatore, neformaliojo švietimo krepšelio kūrimo projekto vadove, laikinai vadovavo Liūdynės kultūros centrui, kol atsilaisvinus vietai grįžo į Ramygalos kultūros centrą – vietą, kur gali save realizuoti kaip kūrėja.

Giminės metraštininkė

Loreta šypsosi, kad dar viena jos svajonė, kuriai vis neranda laiko – rašymas.

Nors knygų, kaip sako pašnekovė, jau daugybę prirašyta, bet ji nori užrašyti ypatingus pasakojimus. Tikriausiai Ramygaloje būtų sunku rasti kitą tokį žmogų kaip L. Kubiliūnienė, kuris gebėtų apie kiekvieną kampelį pripasakoti tiek įdomių istorijų, tačiau jos istorijos būtų skirtos savo šeimos ateities kartoms.

„Man ir rašyti labai patinka, kai išeisiu į pensiją, gal atsiras daugiau laiko tam. Labai norėtųsi į knygą suguldyti giminės istoriją, kurią girdėjau iš savo močiutės. Tos istorijos nuostabios, labai gaila, kad kadaise visko iki galo neišsiaiškinau, nepaklausiau. Tai knyga daugiau apie šeimos moteris, kurios, anksti žuvus vyrams, visomis jėgomis kabinosi į gyvenimą“, – planais dalijasi L. Kubiliūnienė.

Kūrėja sako, jog su branda ateina supratimas, kad gyvenime tiek daug nuostabių dalykų, o jiems išbandyti ir patirti turime tiek mažai laiko.

Tad jos laimės receptas – neatidėlioti ir daryti tai, kas eina iš širdies.

„Kiekvienam savas laimės receptas. Kaip man laimė yra šeima ir kūryba, taip kitam laimė bus virti uogienes. Laimė yra rasti, kas teikia pasitenkinimą. Ir būti santarvėje su savimi ir pasauliu“, – svarsto L. Kubiliūnienė.