Prieš 36-erius metus, 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, daugybė panevėžiečių stojo į istorinę gyvąją grandinę – Baltijos kelią, kuris visam pasauliui tapo ne tik politiniu pareiškimu, bet ir išskirtine tautų vienybės demonstracija.
Tądien, kai trys Baltijos tautos – lietuviai, latviai ir estai – susikibo rankomis nuo Vilniaus iki Talino, kartu stovėjo ir tūkstančiai žmonių iš Panevėžio krašto: šeimos, tremtinių palikuonys, Sąjūdžio aktyvistai, paprasti gyventojai, vedami pareigos ir vilties būti laisvi.
Kai kurie jų į Baltijos kelią stojo nešini gėlėmis, kiti – su širdyje gyva tremties ir partizanų kovos atmintimi, tačiau visi – tikėdami: po šios dienos Lietuva nebebus tokia pati.
Laisvės ženklas
Baltijos kelias – vienas svarbiausių istorinių įvykių Lietuvos, Latvijos, Estijos istorijoje.
1989 metų rugpjūčio 23 dieną minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai suorganizavo 620 km ilgio gyvąją grandinę, kuria trys tautos, sujungdamos Vilnių, Rygą, Taliną – nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano tilto Taline – surengė simbolinį referendumą. Tądien susikibę rankomis apie 2 mln. ar net daugiau žmonių pasauliui pasiuntė žinią: jų valstybės išsivaduos iš penkis dešimtmečius trukusios okupacijos.
1988-ieji Baltijos šalyse buvo politinių permainų metas: prasidėjo Atgimimas, susikūrė Estijos liaudies frontas, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Latvijos liaudies frontas.
Visose trijose šalyse vilnydavo daugiatūkstantiniai mitingai, piketai, smerkiantys sovietų sąjungos ministrų tarybos pirmininko Viačeslavo Molotovo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribentropo pasirašytą slaptą suokalbį.
Jo 50-ąsias metines nutarta paminėti išskirtinai – pasauliui pranešti Baltijos šalių siekį atkurti nepriklausomybę.
Nors nėra tiesioginio patvirtinimo, tačiau yra tikimybė, kad vienas tokių trijų valstybių pasitarimų dėl Baltijos kelio slapta vyko ir Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje.
Preliminariais duomenimis, Baltijos kelyje stovėjo apie milijonas lietuvių, o iš viso – apie du milijonus ar net daugiau žmonių.
Žmonių buvo tiek, kad ne vienoje vietoje jie stovėjo keliomis eilėmis, o rankomis susikibo ne vien oficialioje trasoje, bet ir kituose miestuose, miesteliuose, kaimuose ar tiesiog savo kiemuose ir net užsienyje.
Istorinė grandinė
Panevėžys buvo vienas iš dviejų miestų, per kuriuos Lietuvoje driekėsi Baltijos kelias.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės teigimu, slaptųjų protokolų, kuriais du diktatoriai pasidalino Europą, atskleidimas turėjo didelę reikšmę Lietuvos valstybingumo atkūrimui.
Pasak E. Juškienės, nors sovietai neigė jų egzistavimą, protokolų vokiškojo egzemplioriaus faksimilinės fotokopijos Vakarų pasaulyje buvo žinomos ir laisvai prieinamos.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, siekdamas valstybės nepriklausomybės, derino savo žingsnius su Latvijos ir Estijos Liaudies frontais.
Baltijos šalių tautinių judėjimų asamblėjoje, Taline, nuspręsta 1989 metų rugpjūčio 23 dieną (trečiadienį) 19 val. pažymėti Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias metines. Šios Asamblėjos darbe dalyvavo ir Panevėžio Sąjūdžio grupės atstovai.
„Kam gimė šios unikalios Baltijos kelio akcijos idėja – susikibus rankomis nutiesti gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino, šiandien tikriausiai jau niekas tiksliai negalėtų pasakyti“, – svarsto E. Juškienė.
Pasak jos, istorinė grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo padalyta į 50 ruožų, simbolizuojančių 50 metų okupacijos ir slaptųjų protokolų egzistavimą.
Už kiekvieną ruožą buvo atsakinga konkretaus miesto ar rajono Sąjūdžio arba Liaudies fronto teritorinė taryba.
„Ruožo ilgis ir vieta grandinėje buvo derinami atsižvelgiant į tikėtiną atvežamų žmonių skaičių bei atvažiavimo galimybę. Dėl šių priežasčių įvairių Lietuvos miestų ir rajonų atkarpų ilgis Baltijos kelyje galėjo būti nuo 1 km (Šilalės r.) iki 37 km (Vilniaus miestas)“, – pasakoja istorikė.
Lietuvoje Baltijos kelio trasa driekėsi 200 km – nuo Vilniaus iki Latvijos sienos.
Kad būtų lengviau koordinuoti, ji buvo suskirstyta į kelias dalis: Vilniaus miestas, Vilnius–Ukmergė, Ukmergė–Panevėžys, Panevėžys–Latvijos siena.
Neįtikėtinas darbas
„Šiandien sunku suvokti, kaip sudėtinga buvo organizuoti Baltijos kelio akciją. Interneto, mobiliojo ryšio nebuvo. Laidinio ryšio pakaitalas – radijo ryšys – griežtai draudžiamas kaip sovietų sąjungos priešininkų veiklos priemonė. Komunikacija sklandžiai vyko tradicinėmis priemonėmis – per spaudą, televiziją, radiją, fiksuoto ryšio telefonais“, – pasakoja E. Juškienė.
Pasak jos, organizatoriai buvo parengę ir atmintinę, kurioje siūlyta į akciją atsivežti juostų tuštiems tarpams užpildyti, kad gyva grandinė nenutrūktų, taip pat žvakučių, simbolizuojančių išėjusius anapilin.
Rekomenduota iš įvairių Lietuvos miestų Baltijos kelio link išvykti organizuotai, gerokai anksčiau, per pietus, kad būtų išvengta spūsčių, pasirūpinti kelių inspekcijos ir greitosios pagalbos automobilių palyda.
Muziejininkė pasakoja, kad panevėžiečiai sąjūdininkai koordinavo ruožą nuo Velžio iki Piniavos per Panevėžio miestą. Iš viso 15 km.
Šiame krašte Baltijos kelyje stovėjo ir Šiaulių, Telšių, Šilutės, Tauragės, Šilalės, Plungės, kitų šalies miestų bei rajonų gyventojai.
Skaičiuota, kad šiam atstumui užpildyta reikia mažiausiai 9 000 žmonių.
Pasak E. Juškienės, iki akcijos likus nepilnam mėnesiui, Panevėžio sąjūdininkai nusprendė tartis su aeroklubo atstovais dėl aviacijos panaudojimo Baltijos kelyje.
Nutarta kalbėtis su miesto valdžia, kad darbo diena iš rugpjūčio 23-oosios būtų perkelta į šeštadienį. Taip pat siūlyta tądien uždaryti restoranus, kino teatrus, drausti prekyba alkoholiu, o bažnyčiose organizuoti gedulingas mišias.
Sulaukė laisvės
Šioje akcijoje dalyvavusių žmonių atmintyje išlikę prisiminimai niekada nebus ištrinti laiko.
Panevėžietė Regina Žilienė Baltijos kelyje stovėjo su visa šeima.
Reginai ir Algimantui Žiliams devintojo dešimtmečio pabaigoje padvelkę laisvės vėjai reiškė ypač daug.
R. Žilienės tėvai į Tomsko sritį išvežti, sovietų terminais tariant, kaip buožes. Už tai, kad gyveno dirbdami 36 hektarus žemės.
Į tremtį su jais gyvuliniuose vagonuose važiavo ir keturi vaikai, kurių mažiausiajai tebuvo vos dveji, taip pat 74-erių močiutė. Regina tuo metu ėjo tik penktuosius metus.
Darbštiems žmonėms su mažais vaikais Sibire teko iškęsti šešerius metus.
Baltijos kelio metu Reginos tėvai tebebuvo gyvi, tačiau akcijoje nedalyvavo – džiaugėsi ja namuose.
R. Žilienės sutuoktinis Algimantas – partizanų vado Antano Žilio-Žaibo ir jo žmonos partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės vyriausiasis sūnus.
Reginos anytai likimas irgi lėmė sulaukti Baltijos kelio, po tiek dešimtmečių vėl pamatyti Trispalvę, išgirsti tikrąjį tautos himną – visa tai, už ką kovojo partizanai, už ką jos vyras 1949-aisiais nušautas iš pasalų.
Atsivežtų kaspinų neprireikė
„Buvo labai gera stovėti Baltijos kelyje, visus vienijo, jungė stiprus noras būti laisviems“, – pamena R. Žilienė.
Anot jos, Baltijos kelias buvo itin gerai organizuotas – paskirstyta, kur kam stovėti, kad visi nesusigrūstų vienoje vietoje.
„Mūsų grupei buvo paskirta stovėti prie Piniavos“, – pasakoja R. Žilienė.
Jų vaikai buvo jau ūgtelėję paaugliai. Vienas jų Baltijos kelyje stovėjo sostinėje.
„Buvo sakyta pasiimti ir kaspinus, jei nesusirinktų pakankamai žmonių. Turėjome tų juostų, bet žmonių tiek privažiavo, kad stovėjo keliomis eilėmis, o automobilius statė net pievoje. Visi geros nuotaikos, daug dainų. Buvo toks pakilimas, kad net sunku nupasakoti“, – prisiminusi susijaudina R. Žilienė.
Jos teigimu, stovėti Baltijos kelyje prie Panevėžio suvažiavo net žmonės iš Žemaitijos – čia jiems buvo skirtos atkarpos.
Skambėjo patriotinės dainas, iš praskrendančių lėktuvų buvo barstomos gėlės. Daugybė akcijos dalyvių buvo patys atsivežę kardelių, nuo tada lietuviams tapusių savotišku laisvės simboliu – gėle, bylojančia apie išsivadavimą.
Liko tik atmintyje
„Dabar tų nuotraukų pridarytum mobiliaisiais telefonais, o tada tokių galimybių nebuvo. Labai gaila, kad taip ir likome neįsiamžinę“, – apgailestauja R. Žilienė.
O juk tai buvo vienas svarbiausių įvykių šios šeimos istorijoje.
Patyrę tremtį, gyvenimą pas svetimus, sovietų represijas, Žiliai sulaukė dienos, kai pagaliau galėjo viešai kalbėti apie laisvę.
„Niekas negalvojome, kad taip greitai po Baltijos kelio sulauksime nepriklausomybės, bet tikėjomės laisvės, turėjome tokią viltį. Visi kartojo: laisvė, laisvė, bet neįsivaizdavome, kad jau po nepilnų metų tapsime išties laisvi“, – sako R. Žilienė.
Nedalyvauti negalėjo
Gyventojų bendruomenės „Piniava“ pirmininkas Zigmantas Babilas pasakoja tiesiog negalėjęs nedalyvauti tokioje akcijoje.
„Dalyvauti vedė pareiga, atsakomybė. Mus tiesiog taip užaugino tėvai“, – svarsto Z. Babilas.
Susikibti rankomis gyvoje grandinėje jis taip pat atėjo su šeima.
„Baltijos kelias driekėsi per patį kaimą, tad piniaviečių jame stovėjo tikrai daug“, – mena pašnekovas.
Jis svarsto, jog tuo metu, masiškai susikibę rankomis už Lietuvą, turbūt niekas negalvojo, kas jų toliau laukia. Visi gyveno mintimi ir tikėjimu: prieš akis – tik laisvė.
„Galvojome, kad būsime laisvi, laimingesni, sveikesni. Ir tikrai dabar Lietuvoje gerai gyvename“, – svarsto Z. Babilas.
