Ne mažiau nei Paryžiuje vykstančios pasaulio olimpinės žaidynės lietuviams kraują kaitina prasidėjusi neoficiali nacionalinė olimpiada miškuose.
Iš jų ne tik su pilnais krepšiais, bet ir prikrautomis automobilių bagažinėmis grybų traukia ir atostogų sugrįžę emigrantai, ir kunigai, ir azartiškieji senjorai, ir dar neilgą grybavimo stažą turintys vaikai.
Iš Anglijos – į Lietuvos miškus
Nežinia, kas šiomis dienomis lietuviams svarbiau – kaip pašėlę dygstantys grybai ar tautiečių sėkmė olimpinėse žaidynėse.
Iš Anglijos Peterboro miesto atostogų į Panevėžį su vyru sugrįžusi Rima tapo kone interneto sensacija, kai socialiniame tinkle įkėlė nuotrauką tiesiai iš miško. Grybauti atvažiavusių sutuoktinių nufotografuotas laimikis – pilnutėlė automobilio bagažinė grybų.
„Neskaičiavome, kiek tų grybų, bet vien baravykų per 500. Vyras nusiuntė nuotrauką bendradarbiams, draugams – ne tik lietuviams, visi apstulbę klausė, ar išprotėjome, kur tiek grybų dėsim“, – džiūgavo Rima.
Tokią gausybę dviese su sutuoktiniu pririnko vos per porą valandų.
„Pirmus du kibirus po 15 litrų surinkti dviese neužtrukome nė pusvalandžio. Prieš savaitę čia atvažiavę irgi prisirinkome, bet dabar netekome amo – lepšių net nerinkome, tik baravykus ir raudonikius. Nebeturėjome kur dėti. Atsistojęs samanose vieną jei pamatai, tai aplinkui jį bus dar 20, kai kurie dar tik pradėję dygti. Grybų kaip darže bulvių, nors grybautojų jau praeita, nes pripjaustyta baravykų“, – grįžusi iš miško įspūdžiais su „Sekunde“ dalijosi Rima.
Uždraustas malonumas
Grybingą vietą sutuoktiniai aptikę maždaug už 20 kilometrų nuo Panevėžio važiuojant Anykščių link.
Kelis kartus lankėsi ir Žaliojoje girioje, bet ten, pasak Rimos, mažai rado. Ir iš miško netoli Joniškėlio Pasvalio rajone sako parsivežę vos puskibirį grybų.
Anglijoje gyvenanti pora pasakoja kas vasarą dviem mėnesiams parvažiuojantys atostogauti į Panevėžio kraštą.
„Vyro pagrindinis užsiėmimas Lietuvoje – grybavimas ir žvejyba. Prieš dvi savaites grįžome ir iš karto į miškus. Jau pirmosiomis dienomis čiupę už kibirų važiavome tikrinti, kaip grybai dygsta“, – juokiasi Rima.
Sunkiai įsivaizduojamą daugybę grybų prisirenkanti pora sako niekada jų nepardavinėjusi. Tokį laimikį iš miško marinuoja, džiovina, iš džiovintų grybų gamina prieskonius.
Visą tą gėrį iš Lietuvos parsiveža į Angliją, kur grybauti draudžiama.
„Ten pamatei grybą, o jo paimti negali. Bet mums dėl to širdies neskauda. Anglijoje sukamės uždarame rate: namai–darbas–namai ir vėl darbas. Atsigauname sugrįžę į Lietuvą. Tų atostogų laukiame kaip išganymo“, – pasakoja emigrantė.
Traukia namo
Nors į Panevėžį Rima parvažiuoja pailsėti, bet ryte dar prieš 7 val. jau šoka iš lovų ir lekia į mišką.
„Su vyru sakome, gal kitąmet grybų nebus, o sudžiovintus gali laikyti. Dar pernykščių turime vieną kibiriuką pasilikę. Mes labai mėgstam grybus: sriubas verdam, kepam grybų kotletus su kopūstais, o koks skanumėlis baravykų galvutės, keptos su sviestu! Kai važiuojame į mišką, anyta iš karto užsisako – pririnkit didelių galvučių“, – virtuvės paslaptimis dalijasi Rima.
Dar 2008-aisiais emigravusi moteris prasitaria su vyru rimtai svarstantys sugrįžti gyventi į Panevėžį. Ir grybus pagrįstai galima laikyti vienu iš tokio sprendimo motyvų.
„Lietuvoje taip gražu – miškai, sodai, gėlynai. Nuostabi šalis su labai gražia gamta“, – įvertino Rima.
Gėrybės ant kunigų stalo
Kūčių stalui grybų turguje neteks ieškoti ir Panevėžio dvasininkams.
Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos virtuvėje antradienį kvepėjo virtais, kunigo Justo Jasėno netoli Viešintų Anykščių rajone surinktais grybais. Užkonservuoti žiemą jie nuguls kunigų lėkštėse.
„Mano grybų vietos prie Viešintų. Dar tarnaudamas Kupiškyje atsitiktinai jas užėjau. Gerai pamenu, kaip per visokius pelkynus ir kupstus nueiti iki grybų“, – pasakoja antradienį grybavimo sezoną atidaręs dvasininkas.
J. Jasėnas šypsosi, jog kaip pirmą kartą šią vasarą sekėsi gana neblogai – pusė krepšio raudonikių nuo delno iki sagos dydžio. Sako radęs ir daug baravykų, bet šie pasirodė esantys sukirmiję, tad palikęs paukščiams grožėtis.
Su maloniu pasivaikščiojimu ir pasidairymu kunigas miške užtruko tris valandas.
„Dar laikausi tokių apeigų: kiek randu, kiek ne tose Viešintose, šventas reikalas nusimaudyti Viešintos ežere. Jame palikęs visas erkes švarus grįžtu į Panevėžį. Ar lyja, ar šalta, ar šilta, vis tiek maudausi. Pernai rugsėjo pabaigoje maudžiausi“, – pasakoja J. Jasėnas.
Kalėdinė dovana
J. Jasėnas grybus pažino dar anksčiau nei raides. Pasak kunigo, nors aplink jo vaikystės kaimą Katinus prie Juodos upės nėra miškų, tik krūmynai, karklynai, bet po juos su mama tupinėdami vis tiek grybų prisirinkdavę.
„Abu su mama esame aistringi grybautojai. Kiek prisigrybaujam, nesuvalgom. Draugam, bičiuliam, kaimynam dovanojam. Paties surinkti grybai – labai gera dovana Kalėdoms. Džiovintais grybais anais metais pradžiuginau poetę Violetą Palčinskaitę. Ne knygom, ne eilėraščiais, o grybais“, – juokiasi kelių poezijos knygų autorius, Rašytojų sąjungos narys J. Jasėnas.
Kolegų dvasininkų dar nepakalbinęs čiupti krepšius ir važiuoti grybauti.
„Jei pakalbinčiau, manau, važiuotų kartu. Taip reiks ir padaryti“, – svarsto J. Jasėnas, šį sezoną dar ne kartą lėksiantis į mišką.
Dėl grybų nusivilko baltinius
Atostogas braidžiodamas po miškus leidžia ir Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Tarp Panevėžio ir Ukmergės rajonų, netoli Lėno, maždaug poros valandų pasivaikščiojimo dviese rezultatas – dvi pilnos pintinės ir dar A. Astramsko baltiniai, prikrauti grybų.
„Aš tiek gyvenime nesu radęs! Ir vien baravykai! Dabar važiuosime pirkti džiovyklės“, – tiesiai iš miško įspūdžiais su žurnalistais dalijosi istorikas.
Nuo senjorų iki vaikų
Nori žinoti, kas vyksta miške – ateik į turgų, juokauja Panevėžio centrinės turgavietės direktorė Asta Pačekajūtė.
Trečiadienį ant prekystalių išdėlioję grybų krūveles stovėjo daugiau nei trisdešimt prekeivių. A. Pačekajūtė svarsto, jog pernai tokiu metu jų būta arti šimto.
Galimybė prekiauti turguje kainuoja nuo simbolinio euro iki 4 Eur, priklausomai nuo užimtos vietos. Kartais administracijai tenka net ir papildomų stalų grybautojams pastatyti.
Direktorė pastebi, kad grybų pardavėjų vidutinis amžius sparčiai jaunėja. Miškų turtą siūlo ir pensininkai, ir vaikai, mokantys grybus tvarkingai krūvelėmis ant prekystalio sukrauti, nebijantys su pirkėjais pabendrauti.
Vakar turguje grybais prekiavusi 14-metė Elzė pasakojo į mišką važiuojanti su tėvais ir džiaugėsi grybų metais.
„Vienoje vietoje suskaičiavome 200 grybų – kur pažiūrėsi, vien baravykai“, – kalbėjo jaunoji prekeivė.
Melagis mėnulis
Nuo seno žinoma, kad baravykai geriausiai auga, kai danguje boluoja jaunas Mėnulis.
Visgi keturis didžiulius krepšius baravykų ir raudonikių su anūku į turgų atnešusi panevėžietė 70-metė Bronislava pastebi, kad šiais laikais senolių išmintis ne visada pasiteisina.
„Dabar jaunas stojęs, bet baravykai vis tiek sukirmiję. O sakydavo, kad per jaunatį grybai sveiki. Dar sako, kad grybai priklauso ir nuo miško dangos. Mes grybaujame, kur samanos, šlapia, drėgna, o kotai vis tiek sukirmiję“, – pasakoja Bronislava.
Šį kartą senjorė į turgų atvežė netoli Ukmergės surinktus grybus. Tačiau jos išmaišyti kone visi Lietuvos miškai.
„Pradeda dygti viename krašte, po to kitame, o mes taip ir važiuojame paskui grybą po visą Lietuvą. Gaudom grybus“, – juokiasi Bronislava.
Anot jos, kartais prie prekystalio tenka pastovėti iki turgavietės darbo pabaigos, bet dažnai jos net nesulaukia. O pernai iš Dzūkijos į Aukštaitijos sostinę atvažiavęs pirkėjas iš Bronislavos nupirko visus grybus, paklojęs 400 eurų – tais metais pas dzūkus grybų nebuvo.
Nusiprausia iš briedžio pėdos
Senjorei grybavimas – ir darbas, leidžiantis prisidurti prie pensijos, ir malonumas, bet, sako, labiausiai liga, kai nebegali tverti be miško.
Kai dažnas dar tik bunda, 6 val. ryto Bronislava jau braidžioja po miškus.
„Kol dar paeinam, ir grybaujam, ir uogaujam. Pakvėpavus miško oru ir sveikata geresnė. Suprakaitavę nusiprausiam vandenėliu iš briedžio pėdos ar papurtę medelį palendam po dušu“, – juokiasi senjorė, atrodanti žymiai jauniau, nei rodo skaičiai pase.
