Tai pirmasis viešas Saulės Kurnickaitės kūrybinis bandymas. Kūrinių ji turi nemažai, bet kol kas ši novelė mieliausia. O kurti ją įkvėpė Astridos Lindgren kūriniai.
„Kiekvieną dieną man į galvą ateina įdomių ir keistų minčių, iš jų sudedu istoriją. Rašau, nes man patinka kurti, o po to žiūrėti į baigtą darbą ir sakyti: Oho, aš tai parašiau!“, – šypsosi jaunoji kūrėja.
Saulė Kurnickaitė (6 kl.)
Novelė „Iš vandens“
Šiltas liepos vakaras, džiugino ryškus oranžinis saulėlydis. Sėdime visa šeima, kalbamės ir spoksome į aitrų, mirštantį laužą. Laukiame, kol tėtis atneš bulvių, įvyniotų į foliją. Kepsime.
Procesas įvyko. Paskrudusios, dar šiek tiek pusžalės bulvės degino gomurį. Bet nieko, svarbu, kad skanu ir visi drauge. Laikas vidun – manęs laukia knyga.
Po pusvalandžio įėjo tėtis su pasiūlymu paplaukioti sraunioje upėje. Labai jį myliu ir šis pasiūlymas man labai patiko. Tinkamai apsirengiau ir išbėgau pas jį. Abu lėtai ėjome samanotu keliu ir kalbėjome apie gandus, kurie vyko šiame kaimelyje.
Samanotas kelias baigėsi šaltu smėliu. Ant suolelio prie upės pasidėjau rankšluostį ir, tik pasukusi galvą, pamačiau tėtį, bešokantį į upę. Staiga išsitaškė vanduo ir iš jo išniro besijuokdamas tėtis, jis juokėsi, taip pat ir aš pradėjau krizenti. Jis pakvietė mane prisijungti. Tokia drąsi nesu, kaip kad tėtis, ir drąsiai nešokčiau į vandenį. Pratinausi pamažu ir įlindau į upę. Abu žiūrėjome į paslaptingą mėnesieną, tai buvo paskutinė rami akimirka su tėčiu.
Pakilo vėjas ir įsisiūbavo medžiai, upė tapo labai srauni, tėtis sukliko ir pastūmė plaukti kranto link, o išlipus liepė bėgti namo. Klausiau jo, žinojau, kad jis stiprus, bet vis tiek nenorėjau palikti. Prasidėjo labai stipri audra. Tėtis mėgino iš visų jėgų kabintis į medžio šaką, tačiau ši lūžo ir srovė nusinešė tai, kas man brangiausia gyvenime.
Tai vyko prieš dvejus metus. Nuo tada negaliu šypsotis, džiaugtis gyvenimu. Bet ką padaryčiau, kad ir vėl būčiau kartu su juo. Sekmadieniais po mišių, pasirenku ilgesni kelią, kad aplankyčiau upę, kurioje paskutinį kartą buvau su tėčiu. Prisėdu ant rąsto, kurio medis nulūžo tos dienos vėlų vakarą ir tyliai, ramiai sėdžiu, kol pradeda tirpti kojos.
Dažnai sapnuoju tėtį. O vienas sapnas buvo ypatingas. Prieš akis išnyra tėčio paveikslas. jaučiu jį šalia, čia ir dabar:
– Ateik, nenorėjau tavęs palikti, bet ką padaryčiau, kad ir vėl būtume kartu.
Sapnas mane išgąsdino. Kelias dienas negalėjau jo užmiršti ir nemanau, kad kada nors užmiršiu. Karštą liepos rytą einant iš mišių ilguoju keliu, man kažkas į ausį sušnibždėjo:
– Būk drąsi, ateik.
Supratau, kad čia tėtis. Šiurpuliukai perėjo per visą kūną ir pradėjau bėgti namo, galvodama, kad viskas baigėsi, deja, ne. Į kambarį įėjo mama ir pasakė, kad reikia iš malkinės atnešti ilgai degančių ąžuolo malkų, nes šiandien ta liepos diena, kai tėtis mus paliko. Niūrioje malkinėje ir vėl išgirdau:
– Jeigu myli mane, ateik, prašau.
Vyzdžiai išsiplėtė ir mečiau visas malkas ant žemės. Pradėjau bėgti mišku prie upės. Sustojau atsipūsti ir man prie ausies vėl ,,kažkas‘‘ sušnibždėjo:
– Nagi, tau mažai trūksta.
Nepajutau, kaip kojos mane nešė upės link. Jau ir upė su ryškiai oranžiniu saulėlydžiu, tokios pat oranžinės spalvos kaip ir laužas tą dieną. Pamačiau pėdsakus, vedančius į upę. Jais ir įsibėgėjau, šokau į šaltą vandenį, gavau šoką, bet… išvydau saulę ir tėtį, ant suolelio laukiantį manęs.
