Uždara, tamsi teatro scena, niūri ir darganota rudeninė Klaipėda – tokia aplinka panevėžietį aktorių Irmantą Pilį pastūmėjo atrasti kitą pasaulį: šviesų, žalią ir kupiną gyvybės.
Iš atsitiktinai įsigyto pirmo reto egzotiško augalo išaugo visa kolekcija, kuri šiandien tapo ne tik pomėgiu, bet ir kasdienybės terapija.
Pradžią davė senelis
Panevėžietis Irmantas Pilis – žmogus, puoselėjantis dvi dideles aistras: teatrui ir augalams.
Nulipus nuo scenos „Meno“ teatro aktoriaus pasaulis nusidažo dar kitomis spalvomis – namuose jis panyra į retų, egzotinių kambarinių augalų pasaulį.
Irmantas svarsto, jeigu reikėtų prisiminti jo pirmąją pažintį su augalų pasauliu, derėtų nusikelti penkiolika metų atgal, kai buvo dar paauglys.
Panevėžio rajone senelis turėjo sodybą. Jis anūkui ir perdavė daugybę žinių apie lietuviškų tradicinių daržovių, vaisių, uogų ir kitų augalų auginimą.
Žali lapai nuo slogios nuotaikos
Jau studijuodamas aktorystę Klaipėdoje, I. Pilis jautėsi tarsi užsidaręs juodoje teatro scenos dėžėje. Niūri, dažnai darganota uostamiesčio aplinka skatino ieškoti ryšio su gamta.
„Studijavau aktorystę ir pasinėriau į meninį darbą, tarsi užsidariau juodoje dėžėje. Visgi scena reikalauja atverti vaizduotę, pasitelkiant kuo mažiau išorinių priemonių. Tas užsidarymas dėžėje, darganota, lietinga Klaipėdos aplinka man, panevėžiečiui, atnešė šiek tiek liūdnesnes nuotaikas“, – pasakoja Irmantas.
Šios niūrios nuotaikos apimtas I. Pilis ėmė ieškoti galimybės grįžti prie gamtos.
Mylimosios pasiūlymas auginti retą augalą sužadino jo naują pomėgį.
„Ji tarsi kažką užsiminė, kad būtų gerai augint kokį retesnį augalą, nes tos tradicinės gėlės ir kaktusai ant palangių jau nebėra labai įdomu ir nebevilioja“, – prisimena Irmantas.
Pirmasis egzotinis pirkinys buvo itin dekoratyviais lapais kasdienybę nuspalvinusi maranta ‘Lemon Lime’.
Dabar Lietuvoje tai itin populiarus pasirinkimas iš retesnių džiunglių augalų ir labai daug užkietėjusių augintojų nori matyti jas ant savo palangių namuose.

Žaliųjų gyventojų kelios dešimtys
I. Pilio nuomojamame bute veši kone 40 skirtingų augalų rūšių – tropikų karalienės marantos, kalatėjos, monsteros ir kitos įspūdingos gėlės. Irmantas juokiasi, jog bando save riboti, nes augalų galima prisidauginti iki begalybės.
„Visą laiką save stabdau, stengiuosi augalus parduoti, atiduoti, keistis. Mane riboja ir gyvenamoji vieta. Šiuo metu dar tik ruošiuosi įsigyti būstą, jo dairausi atsižvelgdamas ir į augalų poreikius“, – pasakoja Irmantas.
Bute, anot I. Pilio, yra ribos, kiek gėlių gali sutalpinti. Tam įtakos turi ir sezoniškumas. Vasarą, kai stoja saulėtos dienos, pietinėje pusėje augalų negalima laikyti. Žiemą irgi privalu perkelti juos nuo skersvėjų, nuo drėkstančių langų.
Vienas iš Irmanto ateities būsto prioritetų – kad vonios kambaryje būtų langas.
„Vonioje nuolatos būna natūraliai drėgna, o egzotiniai džiunglių augalai, kurie yra didžiausia mano aistra, labai mėgsta tokias sąlygas“, – sako augintojas.
Kaprizingosios kalatėjos
I. Piliui augalų kolekcija brangi tiek emociškai, tiek finansine prasme.
„Prie augalų prisirišu kaip ir prie gyvūnų ar žmonių. Laukiu kiekvieno naujo lapo, naujo daigo, naujos šaknies“, – pasakoja augintojas.
Nors reti augalai ir jų priežiūra kainuoja nemažus pinigus.
Irmantas jau įsitikino, kad kiekvienas pomėgis turi savo kainą. Augalininkystė – ne išimtis.
Tikru augalininkystės iššūkiu I. Pilis vadina įvairias kalatėjų rūšis.
Kalatėjos, pasak jo, labai jautrios drėgmės skirtumams, skersvėjui, kenkėjams. Ant jų lapų greitai pasimato augintojo klaidos.
„Susidūriau su problema, kad gelsta kalatėjų lapai, atsiranda įvairių kenkėjų, tad būtent ši rūšis kol kas man, kaip augintojui, yra sudėtingiausia. Bet turiu ir tokių rūšių, su kuriomis kiti tvarkosi sunkiau, o man sekasi tikrai gerai. Tai labai priklauso nuo sunkiai paveikiamų namų sąlygų“, – įsitikino Irmantas.

Ieško alternatyvų
Anot I. Pilio, augalininkystėje iš esmės pernelyg daug paslapčių nebėra. Prie to stipriai prisideda technologijos, dirbtinis intelektas, įvairios programėlės, padedančios prižiūrėti augalus.
„Vienintelė mano, kaip augintojo, paslaptis – ieškoti alternatyvų brangioms priemonėms: trąšoms, žemei, vandens kokybei subalansuoti. Pavyzdžiui, vanduo iš čiaupo netinka retesniems augalams dėl kalkių, kietumo, pH“, – aiškina Irmantas.
Vienas iš I. Pilio atrastų „triukų“ – kai kuriems egzotinių augalų daigams iš pradžių puikiai tinka paprasta pomidorų, agurkų ar kitų daržovių daiginimui skirta žemė.
„Ji pirmus metus puikiai tiko kai kurių rūšių egzotiniams augalams ir jie tikrai suvešėjo. Žinoma, vėliau reikia persodinti, papildomai tręšti. Bet pradžiai labai pasiteisino“, – pasakoja gėlininkas.
Nuo nesėkmių neapsaugotas
Visgi net ir užkietėjęs augintojas pripažįsta ne kartą patyręs ir nusivylimų. Ypač su prekybos centruose parduodamais augalais.
„Dažnai prekybos centre pamatai labai žavų, suvešėjusį augalą, bet per keletą mėnesių jis namuose sunyksta dėl pasikeitusios temperatūros, aplinkos, apšvietimo. Yra ir kitų niuansų, tokių kaip transportavimas“, – sako Irmantas.
„Augalai man – inspiracija, pabėgimas į gamtą po sunkių ir ilgų repeticijų juodoje scenoje, juodoje dėžėje be jokios gyvybės.“
I. Pilis
Daugiau tokių nesėkmių I. Pilis yra patyręs dar studijų metais, kai reikėdavo išvykti į gastroles ar filmavimus, o augalus ilgesnį laiką palikti be priežiūros.
„Kai aplinkybės priverčia iškristi iš reguliaraus ritmo, dažniausiai padaromos gyvybės ir mirties klaidos“, – pažymi gėlių entuziastas.
Žaliasis numylėtinis
Paklaustas, kuris augalas iš gausios kolekcijos Irmantui brangiausias, jis išskiria monsterą ‘Variegata’, ypač vertinamą ir geidžiamą augalų kolekcininkų.
Didžiuliai margi žalios ir baltos spalvų lapai su įpjovomis atrodo išties įspūdingai.
Ilgą laiką Irmantas ieškojo šio augalo už prieinamą kainą, nes Lietuvoje jis kainuoja išties nemažus pinigus. O įprastuose prekybos centruose apskritai tokių nė su žiburiu nerasi.
„Įsigijau prieš trejetą metų – labai mažytę. Skyriau jai tikrai daug dėmesio ir dabar išaugusi į brandų, įspūdingą augalą, kuris jau turi atžalų“, – džiaugiasi kolekcininkas.
Iš pradžių dar studentui I. Piliui buvo svarbu, kad kolekcija atsipirktų – į retesnius augalus investuoti pinigai grįžtų. Todėl daugindavo augalus ir parduodavo bendraminčiams.
Dabar gi dažniau keičiasi, dovanoja daigus. Anot Irmanto, tai – jo pomėgis, o ne verslas.
„Kaip kiti žmonės augina žuvytes akvariume, šunį ar katę arba renka mažų mašinėlių kolekciją, taip aš augalus“, – šypsosi augintojas.

Augalai ir teatras
I. Pilis sako pažįstantis ne vieną meno žmogų, kuriam itin artimas augalų pasaulis.
„Augalai man – inspiracija, pabėgimas į gamtą po sunkių ir ilgų repeticijų juodoje scenoje, juodoje dėžėje be jokios gyvybės. Repeticijos įprastai užtrunka ilgai, vėlai grįžus namo jau nebėra laiko apsilankyti parkuose, kur daug gėlių. Scenoje šviesos negalime įsileisti ir jos vengiame, vadinasi, negalime turėti ir augalų, tad namai tampa alternatyva“, – sako I. Pilis.
Ką Irmantas patartų norinčiajam labiau priartėti prie augalų pasaulio? Pradėti nuo paprastų, nereiklių rūšių – tokių, kokias rasite ant daugelio palangių.
„O jei norisi ko nors ypatingesnio – rinkitės marantas. Nors ir įnoringas, bet tai labai įdomus augalas. Maranta išmokys suprasti jos poreikius, nes labai greitai parodo klaidas. Bet net ir vos gyvą augalą dar galima atgaivinti. Svarbiausia marantoms – reguliariai ir subalansuotai laistyti, vengti skersvėjų ir tiesioginių saulės spindulių“, – patarimus žeria pašnekovas.
Atrado gintaravimą
Anot I. Pilio, augalai nėra tik graži interjero detalė. Jie pažadina natūralias, prigimtines žmogaus savybes, kurių netenkame kartu su technologijų progresu.
„Tai ir kantrybė, atsakomybė, ir drąsa sumerkti rankas į žemę, sušlapti, susipurvinti, taip pat nebijoti įvairių kenkėjų. Visa tai ir palaiko žmogaus ryšį su gamta“, – sako I. Pilis.
Studijuojant Klaipėdoje gamtos poreikis Irmantui atvėrė dar vieną sritį – atrado gintaravimą.
Kone kiekvieną naktį traukdavo prie jūros rinkti gintarų. Dabar tą daro rečiau, bet prie Baltijos nuvyksta bent 2–3 kartus per metus.
Apie gintaravimą sukauptas žinias išnaudoja vesdamas edukacijas apie lietuviškąjį auksą, moko, kaip jį apdirbti.


