Lietuvos istorijoje 1988–1991-ųjų laikotarpis buvo lūžio metai, kai tauta susitelkė laisvei. Algimantas Plitninkas (1953–1996) Panevėžyje buvo vienas tų, atsistojusių į pirmąsias gretas kelyje į nepriklausomybę.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio skyriaus vienam įkūrėjų, Sąjūdžio Panevėžio tarybos nariui, įtemptu permainų metu Algimantui Plitninkui buvo patikėta vadovauti Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonai.
Nelikę nuošalyje
Lietuvos atgimimo – Sąjūdžio – laikotarpis jau įrašytas į istorijos puslapius.
Tuo metu žmonės, aktyviai dirbę Lietuvos kelyje į nepriklausomybę, dažnai neturėjo kada atsikvėpti – padvelkus laisvės vėjams reikėjo nuveikti itin daug, kuriant ir saugant trapią laisvę. Vienas tokių žmonių buvo dabar jau šviesaus atminimo Algimantas Plitninkas – vienas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio skyriaus kūrėjų, Sąjūdžio Panevėžio tarybos narys ir atsakingasis sekretorius.
Alytiškis Algimantas Plitninkas į Panevėžio kraštą atvyko pagal paskyrimą po studijų ir į Sąjūdžio veiklą įsitraukė kaip ir daugelis tuomet – sekdamas įvykius ir negalėdamas likti nuošalyje.
Jo žmona Dalia Plitninkienė pasakoja, kad 1988-aisiais vyras buvo išvykęs į kursus Vilniuje. Būdamas sostinėje nuėjo į vieną Katedros aikštėje organizuotų mitingų, kur pirmą kartą išvydo Lietuvos laisvės lygos iškeltas trispalves.
Grįžęs namo papasakojo apie Vilniuje tvyrančią nuotaiką, ir šeima pradėjo dar aktyviau domėtis ir sekti įvykius.
D. Plitninkienė prisimena pati pirmą kartą Trispalvę išvydusi nuėjusi į susitikimą buvusiuose „Ekrano“ kultūros rūmuose su neseniai iš Estijos grįžusiu Arvydu Juozaičiu.
Kai 1988-ųjų liepos pabaigoje Panevėžyje kūrėsi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Plitninkai aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą.
Tų pačių metų rudenį Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinė grupė savo veiklai gavo patalpas Respublikos gatvėje.
Jose dabar jau daugiau nei du dešimtmečius įsikūrusi Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicija.
Reikėjo atsakingo žmogaus, kuris nuolat dirbtų šiose patalpose, tad atsakinguoju sekretoriumi tapo A. Plitninkas.
Jo žmona tuo metu dirbo greta esančiame Kraštotyros muziejuje, o šios mama – čia pat veikusioje „Ąžuoliuko“ kavinėje. Todėl, kaip prisimena Dalia, pati nuolat sukinėjosi tarp šių trijų vietų ir dažnai pagelbėdavo sąjūdininkams įvairiuose darbuose.
Į Panevėžį paskui žmoną
A. Plitninkas į Sąjūdžio veiklą atėjo iš profesinės mokyklos, kurioje dirbo mokytoju.
Pasak žmonos, tuomet tarp Panevėžio sąjūdininkų daugiausia buvo pedagogų, taip pat teisininkų, nemažai architektų ir kitų profesijų atstovų.
„Mano vyras buvo istorijos mokytojas. Mes buvome kurso draugai, todėl abu ir atvažiavome į Panevėžį“, – pasakoja panevėžietė, gavusi paskyrimą į savo gimtąjį kraštą.
A. Plitninkas iš pradžių buvo paskirtas dirbti Panevėžio rajone. Tuo metu istorijos mokytojui darbo neatsirado, tad Smilgių vidurinėje mokykloje iš pradžių teko mokyti karinio parengimo pagrindų, vėliau gavo ir šiek tiek istorijos pamokų.
Dešimtmečius nutylėta tiesa
„Vyras visada stengėsi padėti, buvo už teisybę. Didžiulis idealistas. Tuo Atgimimo laiku visur lakstėme, viskuo stebėjomės, nieko nebijojome“, – prisimena D. Plitninkienė.
Ji svarsto, kad savotišku lūžio momentu visuomenėje tapo 1987-ųjų rugpjūtį Vilniuje Lietuvos laisvės lygos organizuotas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
„Lietuvos laisvės lygai už tai reikia atiduoti pagarbą“, – įsitikinusi ji.
D. Plitninkienės tėvelis buvo politinis kalinys, tačiau apie savo išgyvenimus daug nepasakojo – gal tik per Vasario 16-ąją nubraukdavo ašarą.
Vyro dėdės buvo partizanai. Tačiau, anot pašnekovės, sovietmečiu apie laisvę ir panašius dalykus mažai kas kalbėjo. Kol pamažu visuomenėje nepradėjo bręsti lūžis.
Pasak D. Plitninkienės, jai pačiai klausimų pradėjo kilti įsidarbinus Kraštotyros muziejuje fondų saugotoja, kur saugoti ir smetoninių laikraščių komplektai.
„Skaitai kokį prieškarinį laikraštį ir matai, kad tuo pačiu metu Baltijos šalyse vyko keisti įvykiai – vienur kareivį nušovė, kitur skaitai, kad kariuomenę įvedė ir panašiai. Tai vertė susimąstyti“, – sako panevėžietė.
Paaukojo draugės vestuves
Bundančioje valstybėje netrūko pilietinių renginių – mitingų, susitikimų.
„Į juos susirinkdavo tikrai daug žmonių, visi buvo pakylėti“, – to meto nuotaikas mena pašnekovė.
D. Plitninkienė juokiasi, kad dėl 1988-ųjų rugsėjį Panevėžio sporto rūmų stadione Sąjūdžio surengto pirmojo mitingo, sukvietusio ketvirtadalį miesto, nenuvažiavo net į geriausios draugės vestuves.
Dalyvavusi ir pirmajame – steigiamajame – Sąjūdžio suvažiavime, kuriame nuskambėjo ir garsioji Rolando Paulausko kalba. Joje siūlyta peržiūrėti Sąjūdžio programos nuostatas ir atsisakyti sovietų sąjungos federalizmo idėjos.
Tuo metu dar vengta vartoti frazę „Lietuvos nepriklausomybė“, todėl suvažiavime kilo nemažai sumaišties. Vis dėlto galiausiai nutarta, kad atsisakyti federacijos su sovietų sąjunga dar anksti.
„Ypač iš vyresnių labai jautėsi, kad reikia eiti ramiai, be jokių išsišokimų, o kiti, ypač kauniečiai, jau kalbėjo kitaip“, – prisimena D. Plitninkienė.
Tame suvažiavime panevėžietė netikėtai sutiko žmogų, kuris, kaip paaiškėjo, kartu su jos tėčiu tuo pačiu etapu buvo vežiojamas tarp lagerių Sibire.
Saujelės pakako tautai išjudinti
Ne kartą prieš rinkimus D. Plitninkienei teko keliauti po rajonus kartu su Sąjūdžio iškeltais kandidatais. Moteris prisimena vieną kelionę į tuo metu tuščią atrodžiusią Linkuvą, kur situacija staiga apsivertė.
„Miestelis mažutis, žmonių beveik nėra. Staiga kažkas išėjo iš parduotuvės, pamatė ir sušuko: „Landsbergis!“ Tuoj pat visi, kas tik buvo gyvi, išlindo į lauką – visas Linkuvos centras susirinko. Žmonėms tuo metu to reikėjo. Jie buvo užsidegę, sekė įvykius“, – prisiminusi šypsosi D. Plitninkienė.
Nors Lietuva dar buvo sovietų sąjungos sudėtyje ir niekas nežinojo, kaip istorijos ratas pasisuks, anot pašnekovės, nei jos, nei sutuoktinio negąsdino jųdviejų aktyvus dalyvavimas Sąjūdyje. Ji svarsto, gal ir dėl to, kad buvo jauni, išgyvenę iš dalies ramų vėlyvojo sovietmečio laikotarpį.
Tuo metu Lietuva turėjo gerokai daugiau gyventojų, daug iš jų buvę politiniai kaliniai, tremties ragavę tautos šviesuoliai.
„Tie žmonės buvo jau visko matę, tokių nelabai pagąsdinsi. Atrodo, taip nukentėję, sudaužyti, išvaikyti, o vis tiek labai aršiai pakilo už Lietuvos laisvę“, – sako D. Plitninkienė.
Ji svarsto, kad ypač aktyvių žmonių dalis gal ir nebuvo didelė – veikiausiai apie dešimt procentų – tačiau ir to pakako, kad besikeičiant situacijai jie pastūmėtų prie laisvės siekio prisijungti ir kitus.
„Labai įdomūs laikai buvo“, – apibendrina D. Plitninkienė.
Vienybės kelias
Prieš Baltijos kelią sąjūdininkų laukė sudėtingas organizacinis darbas, nes trasa driekėsi ir per Panevėžio miestą, ir per rajoną.
„Dieną naktį dirbo, viską organizuodami“, – prisimena D. Plitninkienė.
Ji pati tą dieną moskvičiumi važiavo Latvijos pasienio link – gabeno Panevėžio sąjūdininkų leidžiamą „Laisvą žodį“, dalijo jį žmonėms ir bendravo su pakeliui sutiktais dalyviais.
„Man Algio buvo labai gaila, nes jis nieko nematė. Visą dieną praleido Sąjūdžio būstinėje, koordinuodamas veiklą“, – pasakoja vieno aktyviausių Panevėžio sąjūdininkų žmona.
Ir dabar važiuodama „Via Balticos“ keliu D. Plitninkienė visada prisimena tuometę atmosferą.
„Jausmas buvo neapsakomas. Prie kiekvienos sodybos – išnešti stalai, užtiesti baltomis staltiesėmis. Žmonės sėdėjo, kvietė užsukti atvykėlius. Grįžau jau sutemus. Keliuose automobilių daug, bet visi važiavo labai ramiai, atsargiai, avarijų nebuvo“, – prisimena ji.
Į Baltijos kelią susirinkę žmonės pakelėse degė žvakutes, statė ir kryžius. Virš susirinkusiųjų skraidė lėktuvas, barstydamas gėles.
Kai atėjo metas susikibti rankomis, D. Plitninkienė pamena stovėjusi kažkur tarp Saločių ir Pasvalio. Į tą vietą atvažiavo ir Daugpilio autobusas.
„Matyt, jie į Latviją nebeįtilpo, tad stovėjau kartu su latviais“, – šypsosi pašnekovė.
Jai ypač įstrigo pro šalį važiavęs maršrutinis autobusas, vežęs keleivius į kažkokį rusijos miestą.
„Kita kelio puse važiavo rusų autobusas. Iki šiol prisimenu, kokiomis akimis tie žmonės į mus žiūrėjo“, – juokiasi D. Plitninkienė.
Atsakomybė už miestą
Iš Sąjūdžio A. Plitninkas išėjo vadovauti Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonai ir kruvinąją Sausio 13-ąją rūpinosi miesto gynyba.
Nors Panevėžyje nevyko tokie baisūs susidūrimai kaip sostinėje, situacija buvo nerami ir bauginanti.
Tiek Sąjūdžio veikla, tiek vėlesni dramatiški įvykiai visiškai įtraukė Algimantą Plitninką į darbų sūkurį.
„Vyro beveik nematydavau, ypač per Sausio įvykius“, – sako žmona.
Ji prisimena, kad ir 1991-uosius sutiko namuose tik su dukra.
O baisiausiomis sausio dienomis A. Plitninkas budėjo miesto Savivaldybėje.
Pati tomis lemtingomis dienomis padėjo registruoti į sostinę budėti išvykstančius žmones: žymėdavo, kas išvažiavo, kuriuo autobusu, ar visi grįžta. Neramu buvo ir mieste, ir visoje šalyje.
„Kai kas matė stovinčias tanketes, kelis kartus kolona pravažiavo pagąsdinti ir panašiai“, – prisimena D. Plitninkienė.
Jos nuomone, jeigu kariuomenė būtų visiškai užėmusi sostinę, mažesniems miestams būtų buvę sunku atsilaikyti, tad jų vietinė gynyba buvo labiau simbolinė, bet – ne mažiau reikšminga.
„Galima sakyti, vyras namo grįžo tik po vasarį vykusio referendumo dėl Lietuvos nepriklausomybės“, – pasakoja pašnekovė.
Įtampa ir nuolatinis stresas, svarsto D. Plitninkienė, turėjo įtakos ir vyro sveikatai.
Vertybes slėpė po vonia
D. Plitninkienė prisimena, jog sostinėje prasidėjus šaudymams paskambino prie Vyriausybės budėjusi kolegė ir paragino kuo skubiau paslėpti brangesnius muziejaus eksponatus.
„Paprastai, kai vyksta tokie dalykai, prasideda ir plėšimai. Mes su muziejaus ūkvedžiu rūsyje atkėlėme vonią ir po ja sukišome monetas, sidabrą, viską uždėjome kažkuo ant viršaus. Tokia buvo maišatis. Paskui teko viską išiminėti, skaičiuoti“, – dabar pašnekovė su šypsena prisimena tuomet visai nejuokingą situaciją.
Bet tada jie buvo jauni ir nejautė baimės rizikuoti lekiant į muziejų rūpintis eksponatais.
Anot jos, visiškai suprantama, kad tuo metu kilo nerimas dėl muziejaus vertybių saugumo. Pradėjusi dirbti muziejuje dar tada, kai jis veikė dabartinės Dailės galerijos patalpose Respublikos gatvėje, D. Plitninkienė buvo girdėjusi, kad per Antrąjį pasaulinį karą didžioji dalis tarpukariu sukauptų eksponatų buvo suniokoti arba paslėpti taip, jog iki šiol nepavyko sužinoti, kur jie dingo. Todėl ir anuomet, tvyrant suirutei, baimintasi vėl netekti vertybių.
Istorijos kūrėjai
Šiandien, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Sąjūdžio laikotarpis atrodo kaip neįtikėtina, tačiau labai tikra istorijos atkarpa.
Tūkstančiai žmonių gyveno ne tik kasdienio darbo rūpesčiais, bet ir milžiniška atsakomybe už valstybės ateitį.
D. Plitninkienės pasakojimai apie jųdviejų su vyru kelią per Sąjūdžio metus liudija ne tik istorinę epochą, bet ir drąsą, pareigos jausmą, pasiryžimą daryti tai, kas tuo metu atrodė būtina.
Tai buvo laikas, kai žmonės patys tapo istorijos kūrėjais, nors dažnai nežinojo, kuo baigsis kiekviena jų diena.
