Tyrimai rodo, kad žiniasklaidoje Lietuvos rusai pradedami suvokti kaip vidinė grėsmė, o jų tariamas nelojalumas vaizduojamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Šiandienos kontekste dažnai ir daug šnekama apie informacinį karą ne iki galo suprantant, koks tai reiškinys, kokių neigiamų pasekmių gali turėti dažnas šios temos eskalavimas.
N. Maliukevičius sako, kad propagandą labai gerai atskleidžia ir ją neutralizuoja humoras ar ironija. Kartais tai gerokai efektyviau nei kontrpropagandinės“ strategijos.
Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas daktaras Nerijus Maliukevičius iš dalies tai vadina Kremliaus informacinės politikos tikslu – tai priverčia gyventi informacinio karo sąlygomis.
„Tokia logika turi tam tikrus elgesio principus. Jeigu yra informacinis karas, vadinasi, yra puolimas, todėl turi būti ir gynyba. O tokia situacija iš tiesų naudinga Kremliui. Todėl daugeliu atvejų verta vartoti ne informacinio karo, o paprasčiausiai propagandos terminus, kurie verčia deramai elgtis ir vertinti situaciją“, – „Sekundei“ teigė dr. N. Maliukevičius.
Anot jo, propagandos taktika Kremliui yra dar vienas geopolitinis įrankis. Lygiai taip pat, kaip svarbiu įrankiu tapo energetiniai resursai – nafta ir dujos.
„Tai turėtų būti paprasčiausia energetikos rinkos, verslo dalis, bet, kaip mes matome, „Gazpromas“ ir šiaip Kremliaus energetikos kompanijos yra parapolitiniai dariniai, teikiantys ne tik ekonominę naudą. Dažnai tie politiniai tikslai tampa prioritetais. Šiuo atveju Kremliaus mediniais įrankiais tapo žiniasklaida, valstybinės televizijos. Tai taip pat savotiškas geopolitinis įrankis Putinui išsilaikyti valdžioje, išlaikyti režimo nekintamumą. Jeigu pažiūrėtumėme kiek yra subsidijuojami šie įrankiai, kiek yra metama finansinių resursų, darosi akivaizdu, jog tai vertinama ne kaip žiniasklaidos tikslo dalis, bet kaip savotiškas politinis projektas. Todėl dažnai matome tokį šių žiniasklaidos įrankių panaudojimą, kurį aš vadinu išnaudojimu ir manipuliavimu“, – tvirtina politologas.
Taikinys – tautinės mažumos
Šiame kontekste tautinės mažumos taip pat vaidina svarbų vaidmenį, jos yra vienas, bet ne vienintelis ir pagrindinis informacinių kampanijų taikinys. Pasak N. Maliukevičiaus, Kremliui tai savotiška tema, leidžianti išlaikyti savo politinį buvimą ir viešai posovietinėje erdvėje skleisti „rūpinimąsi“ rusakalbiais gyventojais.
Politologas pabrėžia, kad 1990 metais, kai aktyvūs buvo tokie veikėjai kaip Karaganovas, buvo atvirai sakoma, kad rusų tautinės bendruomenės, likusios po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, turėtų tapti geopolitiniu įrankiu siekiant tikslų atitinkamose visuomenėse ir valstybėse. Šiandien būtent tai ir daroma.
„Reikia išskirti mažumų žodį, netgi kalba, kurią mes naudojame, yra savotiškas tikslas pademonstruoti visuomenių susiskaldymą į mažumas, bet aš vartoju kitokius terminus, pavyzdžiui, tautinės bendrijos, ypač kalbant apie mūsų piliečius, o ne apie kažkokius Putino tėvynainius. Noriu pabrėžti, kad vieša kalba irgi tam tikras politikos „skaldyk ir valdyk“ įrankis“, – teigia politologas.
Dėstytojas įsitikinęs, jog tautinių mažumų sankirtoje vykstant propagandai žurnalistai iš esmės neturėtų ko nors keisti ar keistis.
„Žurnalistai yra tam tikra mūsų visuomenės imuniteto dalis. Čia svarbiausiu aspektu tampa tai, kaip Kremliaus informacinėje politikoje jie gali ištirti, įsigilinti į tas temas. Žurnalistai manipuliacijų pilname pasaulyje turėtų išlikti ištikimi savo profesiniam pašaukimui, ieškoti tikrų ir patikimų šaltinių. Manau, jog šis laikotarpis yra didysis iššūkis mūsų žurnalistikai“, – teigia N. Maliukevičius.
Jis pabrėžia, kad šiuo metu vykdoma tam tikra manipuliavimo strategija, diegiamos tam tikros temos, bandoma pademonstruoti visuomenės suskaldymą tautiniu pagrindu.
„Dažnai rašoma apie mažumų engimą, kitos temos, deja, atsiremia į mūsų skaudulius. Jos yra dar labiau gilinamos, užaštrinamos iki absurdo, pavyzdžiui, mūsų ekonomikos problemas, nepriteklius, emigracijos iššūkiai, tam tikros politinės krizės, kurios panaudojamos propagandos kampanijose“, – sako politologas.
Propaganda – trumpalaikis tikslas
N. Maliukevičiaus teigimu, yra dvi propagandos pusės: viena priešiška, kita – šviesioji. Kremlius siekia įvelti mus į propagandines kovas, kur mes susiteptume ir taptume panašūs su propagandininkais. Politologas sako, jog reikia svarstyti apie atsaką. Propagandą labai gerai atskleidžia ir ją neutralizuoja humoras ar ironija. Kartais tai gerokai efektyviau nei kontrpropagandinės“ strategijos.
„Svarbu galvoti apie efektyvesnį strateginį komunikavimą. Atkreipti dėmesį į tai, kaip bendraujame visuomenėje, kaip kalbame apie tikslus, politinius siekius. Kartais aš sakau, jog reikia padėkoti V. Putinui, kad jis priverčia visus susimąstyti, ką iki tol darėme neteisingai. Propaganda pati savaime nėra blogis, tai būdas skleisti tam tikras idėjas ir vertybes“, – kalbėjo N. Maliukevičius.
Politologas sako, kad dažnai remdamasis propagandiniu manipuliavimu V. Putinas gali pasiekti tik trumpalaikių tikslų, tačiau ilguoju laikotarpiu jis praranda patį pagrindinį resursą – pasitikėjimą. Ir tai yra akivaizdu, pasitikėjimas V. Putinu gal yra euforinis pačioje Rusijoje, bet aplinkui jis kelia tik neigiamas emocijas.
Tematika iš viršaus
Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja, sociologė dr. M. Frėjutė-Rakauskienė tyrė, kaip populiariausi naujienų portalai vaizduoja lenkų ir rusų etnines mažumas.
Pasak jos, lenkai daugiausia siejami su Valdemaro Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veikla – transliuojami partijos reikalavimai priimti Tautinių mažumų įstatymą, leisti vietovardžius rašyti dviem kalbomis, o asmenvardžius rašyti originalo kalba. Rusams vaizduoti įtakos turėjo geopolitinis kontekstas – Rusijos kariniai veiksmai Kryme ir Rytų Ukrainoje.
Tyrimas parodė, kad daug rašoma apie galimas grėsmes Lietuvai iš Rusijos Federacijos pusės, minkštosios galios pasitelkimą rusams mobilizuoti.
„Atsižvelgiant į daugiausia straipsniuose cituojamus šaltinius, galima teigti, kad tiek su lenkų, tiek su rusų tautinėmis grupėmis susijusi tematika ir problematika išimtinai konstruojama iš viršaus, straipsniuose daugiausia apie šias grupes kalba įtakingi Lietuvos valstybės pareigūnai, politikai, taip pat politikai, atstovaujantys lenkams ir rusams“, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė.
Socialiniai tyrimai neigia kaltinimus
Anot sociologės, tyrimas parodė, kad rusų ir lenkų tematika yra politizuojama, dažnai pereinama iš Lietuvos konteksto ir aptarinėjami Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai. Taip pat su rusais ir lenkais siejamos tam tikros kultūrinės ir politinės grėsmės. O tos tariamos grėsmės, manoma, kyla dėl adaptacijos, nes pasigirsta tam tikrų kaltinimų dėl kalbos nemokėjimo.
M. Frėjutė-Rakauskienė pažymi, jog spaudoje retai atsižvelgiama į sociologinių tyrimų ar statistikos duomenis, kurie gali paneigti tokius kaltinimus. Dažnai kultūrinė grėsmė siejama su istorine atmintimi, ypač su skirtinga Antrojo pasaulinio karo baigties interpretacija.
„Kalbant apie politines grėsmes, iš tikrųjų dažniausiai šios grupės kaltinamos tariamu politiniu ir pilietiniu nelojalumu, siejamos su grėsmėmis nacionaliniam saugumui ir valstybės teritoriniam vientisumui. Daugiausia rašoma apie Visaginą, Pietryčių Lietuvos regioną, o šios grupės matomos tik etninės politikos, etinių klausimų, integracijos aspektu, bet neaptarinėjamos visų bendros socialinės, ekonominės ir kitos problemos“, – „Sekundei“ teigė sociologė.
Vidinė grėsmė
Pasak M. Frėjutės-Rakauskienės, kuri nuolat atlieka spaudos turinio tyrimus, pastebima tendencija, kad etninių grupių tematika kartojasi. Etninės grupės aprašomos tam tikros tematikos, vaizdavimo schemų kontekste.
„Rusai dažniausiai siejami su sovietmečio istorija, Antrojo pasaulinio karo įvykiais, taigi matomi daugiausia kaip sovietmečio migrantai, nors mokslininkai pripažįsta, kad Lietuvos rusų bendruomenė nėra vienalytė, ji labai skirtinga. Lenkai siejami vien tik su politinės partijos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir jos lyderio veikla, tam tikromis jų politinėmis iniciatyvomis ar reikalavimais, susijusiais su etninių mažumų teisėmis“, – sako sociologė.
Kalbant apie tai, kaip pakito diskursas šiandieniniame geopolitiniame kontekste, ypač po įvykių Kryme, galima sakyti, kad nors grėsmė iš tiesų ir yra siejama su Rusijos Federacija, tačiau Lietuvoje gyvenantys rusai, taip pat ir lenkai neretai suvokiami kaip vidinė tariama grėsmė, galinti tapti pretekstu Rusijos invazijai ir kariniams veiksmams.
„Jeigu paieškotume priežasčių, kodėl šios etninės grupės siejamos su nusistovėjusiais arba stereotipiniais vaizdiniais, viena vertus, kaip ir minėjau, tam įtakos turi geopolitinis kontekstas, ypač Rusijos karinė agresija Rytų Ukrainoje, kita vertus – tai lemia straipsnių šaltiniai, nes diskursas apie lenkus ir rusus konstruojamas iš viršaus. Dominuoja valstybinių institucijų atstovų, Seimo narių, kitų politikų nuomonės. Tekstuose apie lenkus ir rusus daugiausia cituojama dešiniąją politinę ideologiją atstovaujantys politikai. Dažniausiai pateikiami etninių grupių bendruomenių lyderių, partijų arba jų lyderių mintys“, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė.
Nereikia kelti įtampos
Anot specialistės, šiandienos geopolitiniame kontekste tiek žurnalistų, tiek politikų, viešųjų asmenų vaidmuo tampa labai svarbus. Todėl kalbėti ir rašyti reikia nekeliant visuomenėje tam tikrų įtampų etniniu pagrindu, nesistengiant kiršinti visuomenės grupių.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas nuo 2005 metų kasmet atlieka visuomenės nuomonės apklausas tiriant gyventojų nuostatas dėl Lietuvoje gyvenančių įvairių socialinių ir etninių grupių ir, šių apklausų duomenimis, socialinė distancija rusų ir lenkų etninių grupių atžvilgiu nėra didelė.
Rusai ir lenkai yra palankūs kaimynai, bendradarbiai, būsto nuomininkai, tačiau kalbant apie nuomonės kaitą per pastaruosius penkerius metus akivaizdžiai matomi nuomonių svyravimai.
O juos galima sieti su žiniasklaidoje atsirandančiomis temomis, neigiamais komentarais, neigiamu dėmesiu toms grupėms.
Tyrimų duomenimis, 2014 metais 34,2 procento respondentų teigė, kad jų požiūris į rusus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo, 34,7 procento pasakė, kad pagerėjo, o 2013 metais tik 15 procentų gyventojų pasakė, kad jų nuomonė apie rusus pablogėjo ir 31,1 proc., kad pagerėjo.
„Kalbant apie lenkų etninę grupę, nuomonių svyravimai atsakant į klausimą „Kaip per pastaruosius penkerius metus pasikeitė požiūris į Lietuvoje gyvenančius lenkus“ ypač buvo matomi 2011 metais, kai vyko viešos diskusijos apie švietimo įstatymo pataisas ir lenkų organizuotas protesto akcijas. Tada 48 procentai respondentų teigė, kad jų nuomonė apie lenkų etninę grupę greičiau pablogėjo arba labai pablogėjo“, – teigia M. Frėjutė-Rakauskienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
