„Galerijoje XX“ atidaryta į amžinybę iškeliavusiems artimiesiems ir draugams skirta panevėžiečio Andriaus Kviliūno paroda „Kadagys“ – ne ramybės oazė, bet triukšmingas videomeno kūrinys.
Andrius Kviliūnas parodą „Kadagys“ skiria anapus išėjusiems draugams. U. Mikaliūno nuotr.
Garsų mišrainė
Atėjusiuosius apsupa įvairūs tarpusavyje nederantys garsai, o besidauginančios projekcijos dengdamos viena kitą sukelia chaosą.
„Šią videoinstaliaciją sugalvojau kaip tam tikrą vaizdinį ir garsinį pasakojimą apie žmogų. Gali būti, kad kai kurie darbai yra tarsi autobiografija, nors juos kurdamas galvojau apie bendrybę, o ne apie ką nors konkrečiai. Norėjau, kad čia tilptų visas žmogaus pasaulis su visomis geromis ir blogomis pusėmis.
Beveik visi vaizdai filmuoti šiais metais. Man įdomiausia, kad tų vaizdų kiekį galima dauginti iki begalybės. Noriu, kad jie apsuptų žiūrovą, projekcijos dengtų viena kitą ir tiesiog daugintųsi, būtų iškreipiamos vandens pripildytų indų. Noriu, kad garsai irgi taptų savotiška kakofoniška mišraine. O literatūrinė instaliacijos idėja yra ypač holivudinė – gėrio ir blogio kova. Bet, skirtingai nuo Holivudo režisierių, aš nieko nepasirenku. Tiesiog stebiu pasaulį pro videokameros vaizdo ieškiklį“, – tvirtino A. Kviliūnas.
Anot parodos autoriaus, videomeno ilgas ir sudėtingas kelias. Kone ilgiausiai trunka montavimas. Norint visuomenei pateikti kokybiškas instaliacijas, reikalingas didelis monitorius, galingas kompiuteris ir nemaža komanda.
Realybės atspindys
A. Kviliūnas vaizdų instaliaciją rengė Lietuvoje. Jis siekė, kad šis menas ne tik būtų kaip realybės atspindys, bet ir turėtų perkeltinę prasmę. Videoinstaliacijose vaizdai neturi ribų. Tai – ir tinklą pinantys vorai, ir kryžiai.
Kūrybiniu atskaitos tašku tapo A. Kviliūno Pirmosios komunijos vaizdai. Čia akcentuojamos baltos užuolaidėlės kaip gerumo simbolis. Menininko vaizduotės neaplenkia ir karo epizodai. O niekuo neišsiskiriančią automobilių stovėjimo aikštelę autorius tapatina su materialiu įsipareigojimu, kurį vadina kalėjimo vaizdiniu.
„Mes visi jaučiame skirtingai, bet kartu ir labai panašiai. Vienodai mylim, nekenčiam, sergam, mums visiems skauda. Norėjau, kad fiziniai jausmai, kaip ir meniniai vaizdiniai, būtų bendri“, – paaiškino A. Kviliūnas.
Viename iš autoriaus sukurtų vaizdinių – mergina, nešanti kadagį. Pasak menininko, lietuvių mitologijoje aiškinama, kad kadagys saugo nuo piktųjų dvasių, blogio ir ligų. Šis visžalis augalas simbolizuoja amžiną gyvenimą, jame įkūnyta pergalės prieš mirtį, anapusinio pasaulio šaltį idėja.
Parodos pavadinimas „Kadagys“ nėra atsitiktinis. A. Kviliūnas savo darbų ciklą skiria anapus išėjusiems draugams ir artimiesiems.
„Kurdamas parodą galvojau apie draugus, kurių jau nebėra. Vieni iš gyvenimo išėjo dėl nelaimingos meilės, kiti sielvartą skandino alkoholyje, treti nusiraminimo ieškojo vaistuose. Daugelis mano draugų neištvėrė rutinos, sunkios kasdienybės“, – kalbėjo menininkas.
Dėkojo draugams
Nors A. Kviliūnas ne kartą atsisveikino su bendražygiais, džiaugiasi, kad dar yra likę jį palaikančių bičiulių. Jie ir šią parodą padėjo organizuoti. Tiesa, menininkas išgyveno, kad parodoje dėl technikos stokos jam pavyko pristatyti tik penkias vaizdo instaliacijas, nors buvo planuota žiūrovams pademonstruoti jų net penkiolika.
„Draugai man padėjo organizuoti parodą. Jei nebūtų draugų, nebūtų parodos, jei nebūtų tėvų, nebūtų manęs“, – palygino menininkas.
Faktai
- Šiuolaikiniame Lietuvos dailės pasaulyje A. Kviliūnas žinomas kaip savitas ir įdomus videomeno kūrėjas. Pirmosios lietuvių menininko videoinstaliacijos buvo pripažintos ir įvertintos žiūrovų bei profesionalų.
- Kviliūnas videomeno galimybėmis susidomėjo studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Jis yra tapybos magistras.
- Panevėžietis dalyvauja parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Išrinktas metų dailininku, gavo valstybinę meno kūrėjų stipendiją.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
