Panevėžietės Elenos Salnik autoportretai, natiurmortai, vaikų portretai įprasmina namų šilumą, o neatsiejama autorės kūrybos dalis – politiniai šaržai – tarsi byloja apie įvairiapusį menininkės talentą, jos politikos pulso pojūtį.
Didelė kolekcija
Per daugybę metų susikaupusi menininkės E.Salnik tapybos ir šaržų kolekcija rado vietą Panevėžio dailės galerijoje. Šalia ryškių, spalvingų tapybos darbų demonstruojami miesto ir šalies politikos senbuviai.
Retrospektyvinėje parodoje „Kilnojamas turtas“ rodoma dailininkės kūryba nuo 1989 metų iki šių dienos. Menininkė sako, kad per tiek laiko susikaupė tai, kuo ji norėjo pasidalinti su žiūrovais.
„Parodoje daugiausia darbų eksponuoju iš pastarojo dešimtmečio, tačiau yra sukurtų prieš 20 metų ir dar niekur nerodytų. Lankytojai pamatys mano tapybą ir politinius šaržus, kurie atsirado dešimtmetį bendradarbiaujant su vienu laikraščiu“, – atskleidė dailininkė.
Nauja galimybė
E.Salnik kūryboje lemtingas lūžis įvyko 2004 m. stažuojantis Danijoje, Hojskolėje. Čia, pasak menininkės, buvo sudarytos fantastiškos sąlygos kurti.
Didžiulės erdvės, daug laisvo laiko, nauji potyriai paskatino ją imtis portreto žanro. Piešimo techniką puikiai išmananti Elena, daug piešusi pieštukais, plunksna, pastelėmis, pasiryžo imtis tapybos – suvaldyti ne tik linijas, bet ir spalvas.
„Norisi ko nors įdomesnio, sudėtingesnio, reikia ne trypčioti vietoje, o eiti pirmyn. Mane visada žavėjo dideli formatai, drobė, dažai. Portretas, mano nuomone, vienas sudėtingiausių žanrų. Kas sunku, tas ir įdomu: ne tik susiduri su linijinio, spalvinio sprendimo problemomis, bet ir noru atrasti psichologiškai tikslią veido išraišką“, – teigia parodos autorė.
Jos iš Danijos parsivežti portretai stebina didžiuliais veido formatais.
Elena tvirtina, kad jai Danijoje buvo sudarytos labai geros sąlygos: didelės dirbtuvių erdvės, geras apšvietimas, kokybiški dažai.
Kaip prisipažino menininkė, buvo nuostabu, kad galėjo dirbti viena.
Kadangi tokiose mokyklose mokosi jauni žmonės ir pasibaigus paskaitoms gyvena naktinį gyvenimą, panevėžietei buvo puiki proga vakarais naudotis visomis suteiktomis mokyklos galimybėmis ir atsiduoti kūrybiniam darbui.
„Ten esančios privačios mokyklos vietiniams gana brangios. Jos – tarsi tarpinė stotelė abiturientams: skirtos jaunam žmogui apsispręsti. Kai jaunuoliai nežino, kokį tolesnį kelią rinktis, gali pabandyti mokytis šioje meninės pakraipos mokykloje. Į ją priimami ir užsieniečiai. Tuo metu, kai aš stojau, nemokamai priėmė žmones iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių“, – pasakojo menininkė.
Defektus paslepia
Pastaruoju metu menininkės gyvenime įvyko daug lemtingų iššūkių, atsirado naujos patirties, buvo atradimų, savęs patikrinimo, amžinųjų tiesų ir vertybių pervertinimo ir įsisąmoninimo. Visa tai ryšku Elenos kūryboje. Paveiksluose daug šviesos, simbolikos, linijų, spalvų.
Grįžusi iš Danijos menininkė ėmė daugiau tapyti. Autorė stebina žiūrovus savo šaržais. Tai gana retas žanras mūsų dailininkų kūryboje.
Tačiau E. Salnik džiaugiasi, kad jai tai puikiai pavyksta, juo labiau kad sulaukia nemažai prašančiųjų nupiešti jų šaržą. Ypač prieš vestuves. Ir žmonės būna patenkinti. Menininkė nesistengia išryškinti kokio nors defekto. Todėl užsakovai gali nesibaiminti, kad dailininkė pabrėš kokį nors veido trūkumą.
„Kai piešiu politinius šaržus, jie būna bendri, ne aš sprendžiu, kaip juos padaryti. Yra tie, kurie žino apie politinę situaciją. Aš esu tas žmogus, kuris įgyvendina kitų idėjas, – sako pašnekovė. – Kai gaunu užsakymų, žinau, kam jie skirti, dažniausiai tai jubiliejiniai ar vestuviniai sveikinami. Todėl stengiuosi, kad jie būtų kuo gražesni.
Moteris padarau seksualesnes – liemenį paploninu, biustą padidinu. Kad ji jaustųsi laimingesnė. Juk visos norime būti gražios. Kodėl nesuteikus joms to malonumo?“
Dvejoti nereikėjo
Menininkė prisipažįsta ilgai dvejoti, kokį kelią rinktis pabaigus mokyklą, jai neteko. Mergaitės gabumus dailei pastebėjusi mokytoja vis klausdavo, ar ši jau užsirašė į dailės mokyklą.
„Augau darbininkų šeimoje, todėl mano tėvai mano talento nepastebėjo. Jie manydavo, kad piešiu taip pat kaip ir kiti vaikai. O dailės mokytoja vis sakydavo, kad man reikia į dailės mokyklą“, – pasakojo Elena.
Menininkė teigia ir pati savo gabumais patikėjusi tik tada, kai pradėjo lankyti dailės mokyklą.
„Pasirodo, kad ir dailės mokykloje ne visi mokėjo gerai piešti.
Vieni ją lankė dėl to, kad tėvai norėjo, kiti tiesiog nebuvo gabūs“, – pasakoja pašnekovė. Pasak E.Salnik, ji visuomet norėjo piešti, tačiau nesulaukė tėvų padrąsinimo.
„Vaikams to labai reikia, paskatinimo reikėjo ir man. Dailės mokykloje mane palaikė ir sakydavo, kad labai gerai piešiu. Kai jaučiausi stipri, niekur kitur nebenorėjau stoti“, – prisiminė Elena.
Menininkė džiaugiasi galinti dirbti su moksleiviais, kurie nori piešti, kurie į dailę žiūri rimtai.
„Mokykloje su vaikais sunku, nes dauguma į pamokas ateina tik todėl, kad būtina, kitas reikalas, kai dirbi papildomai su motyvuotais moksleiviais“, – kalbėjo pašnekovė.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
FAKTAI:
xxx
