100-ąjį gimtadienį prieš savaitę atšventusi Bronė Puronienė – stiprios kavos mėgėja. Geria ją nesaldintą, niekada neskanina pienu, grietinėle ar dar kuo.
100-ąjį gimtadienį prieš savaitę atšventusi Bronė Puronienė – stiprios kavos mėgėja. Geria ją nesaldintą, niekada neskanina pienu, grietinėle ar dar kuo.Anksčiau užsikąsdavo šokoladu, dabar nutarė, kad kava be jokių užkandžių vertingesnė.
Kava, sako ponia Bronė, yra gyvenimo variklis, dienomis suteikiantis žvalumo, o naktimis gerinantis miegą. Tad miega šimtametė visada kietai.
Visiems linki gero
B. Puronienė – nuo Kupiškio kilusi panevėžietė. Našlė. Ne tik vyrą palaidojo, vienas po kito mirė ir trys jos pusamžiai sūnūs.
Dabar moters atrama yra jos dukra, muzikė Danguolė, gyvenanti tėvų namo Rožyne antrame aukšte. Tad kavos gerti ponia Bronė vyro suręstais laiptais ropščiasi į svečius pas dukterį.
Girdėdama patarimus kavą užgerti bent stikline vandens, šimtametė per dieną ir jį sveikuoliškai gurkšnoja. Įprastų pieno produktų nevalgo, bet mėgaujasi ožkų pieno sūriais. Dienomis stengiasi negulinėti, vaikštinėja po kiemą ir tik vakarais prisėda pažiūrėti televizorių.
„Myliu žmones, visiems linkiu gero, bet putino tai tikrai nekenčiu. Nekenčiu dėl to, kad per jį žūsta žmonės“, – tvirtina B. Puronienė, smalsiai sekanti pasaulio įvykius ir ne juokais sunerimusi dėl pastarųjų dienų įvykių Artimuosiuose Rytuose.
Pažiūrėjusi žinias, pasiklausiusi apžvalgininkų komentarų, šimtametė atgaivą širdžiai randa meilės aistrose, kunkuliuojančiose viename jos pamėgtų serialų.
„Myliu žmones, visiems linkiu gero, bet putino tai tikrai nekenčiu.“
B. Puronienė
„Žiūriu tą, kur moteris labai kerštinga ir pikta“, – paklausta, kuri iš televizijos dramų taip įtraukė, paaiškina ponia Bronė.
Būdama jaunesnė, radusi laiko, ji skaitydavo knygas. Dabar akys nebeleidžia. Tačiau su malonumu pavarto ir paskaitinėja knygą apie partizaninę veiklą Kupiškio rajone. Daug joje aprašytų žmonių Bronei žinomi ne iš nuogirdų – pati jaunystėje buvo partizanų ryšininkė.
Panelė su viena suknele
Augo B. Puronienė vargingoje dešimties vaikų šeimoje. Tarp dukrų buvo vyriausia, turėjo už save vyresnių brolių.
Iš visų jų dabar liko tik ji ir dar dvi seserys.
„Būdama panelė turėjau tik vieną suknelę. Nepaisant skurdo, buvau tikrai laiminga. Laiminga esu ir dabar“, – patikina šimtametė. Nes žmogaus laimė – tikrai ne suknelių, ne daiktų ir net ne įspūdžių, parsivežtų iš įvairių šalių, gausa matuojama. Laimė, pasak ponios Bronės, – tai ramybė, darna šeimoje. Žinojimas, kad gyveni taip, kaip reikalauja sąžinė.
Todėl ji negali atsistebėti dar jaunais, palyginti su ja pačia, žmonėmis, kuriuos apgauna sukčiai ir išvilioja po kelis, keliolika ar keliasdešimt tūkstančių eurų. Stebina Bronę ne tiek apgavikų įtaigumas, kiek faktas, kad žmonės prikaupia tiek pinigų.
„Kam juos kaupti? Karstų pinigais juk niekas neiškloja“, – numoja ranka senolė. Ir pataria pinigus, kurių lieka pavalgius, susimokėjus mokesčius ir, jei reikia, nusipirkus vaistų, išdalyti.
Jei yra vaikų, anūkų, proanūkių – atiduoti jiems. Jei giminių nėra, pasirūpinti vargšais, tais, kurie tikrai sunkiai verčiasi.
Taip pat šimtametė pataria būtiniausių daiktų sau negailėti. Taip pat negailėti patiems savęs.
B. Puronienė gerai žino, kodėl taip sako.
Vienas jos sūnus žuvo, du mirė nuo ligų. Susirgęs mirė ir dar nesenas sutuoktinis. Tad jei savęs gailėtų, jų netekusios, ponia Bronė pripažįsta: ašarų upeliai nesiliautų tekėję.
Būdama tikinti, pasitikėdama Dievu ir žinanti, kad visa, kas vyksta gyvenime, vyksta pagal Aukščiausiojo valią, ji priėmė pačių brangiausių žmonių netektis, susitaikė su jomis, nebesirauna plaukų, nelieja ašarų ir jokiu būdu neplūsta savosios lemties.
„Per gyvenimą išmokau Dievo nieko nebeprašyti. Dabar aš jam už viską dėkoju: dėkoju už vargus ir džiaugsmus, už ilgą savo gyvenimą dėkoju“, – sako panevėžietė.
Alkana jaunystė
B. Puronienė – kovotoja už Lietuvos laisvę.
Pirmieji iš jos šeimos į partizaninį judėjimą pokariu įsitraukė du broliai. Bronė, tuomet panelė, eidavo į mišką pranešti jiems, o ir kitiems partizanams, ar jų kaime ramu, ar netyko, pasalų nerengia stribai. Nunešdavo ir maisto.
Tuo metu tėvų sodyba slėpė didžiulę paslaptį – po tvartu bunkerį buvo išsikasę partizanai.
Ponia Bronė mena, kad sykį stribai slaptavietės net su šunimi ieškojo. Ji tuomet jau buvo beatsisveikinanti su gyvenimu. Tačiau nutiko taip, kad bunkerio vietą šuo paženklino paleidęs čiurkšlę ir net nesulojo.
„Išgelbėjo mane, o ir bunkeryje buvusius partizanus tuomet Dievas. Taip karštai meldžiausi ir buvau išklausyta“, – tvirtina senolė.
Nors partizanų sodyboje neaptiko, stribai ją ir seserį buvo nusitempę į NKVD kalėjimą, uždarę tardė. Bronė sako, jog per apklausas mušama nebuvusi. Reikalaudami žinių apie partizanus okupantai ir jų pakalikai mušė seserį.
Mena Bronė ir tai, kiek daug utėlių tuomet ją apspito. Negali pamiršti, kaip šalta buvo kalėjime miegoti ant lentinių gultų be jokių apklotų.
Į tremtį skriaudikai merginos nepasiuntė. Tačiau į lagerį Komijoje išvežė jos mamą. Mažaisiais broliukais ir sesutėmis tuomet teko rūpintis Bronei.
„Ėjau net elgetauti, – prisiminusi alkaną jaunystę, atsidūsta B. Puronienė. – Ką valgomo suaukodavo žmonės, išdalindavau mažyliams.“
Namų ponia su vištele
Vyrą Bronė išsirinko taip pat kupiškėną. Susipažino dirbdami Kupiškio rajone, Šepetoje iki šiol gyvuojančioje durpių įmonėje.
Po santuokos dar kiek padirbėję durpyne, sutuoktiniai atsikraustė į tuomet jiems atrodžiusį didelį miestą Panevėžį.
Ji įvairiose miesto įmonėse plušėjo darbininke, vyras patraukė į statybas.
„Smagu buvo girdėti laimės palinkėjimą – tikiu, kad manęs laimė neapleis. Dabar, įžengusi į antrą šimtmetį, esu tikrai laiminga. Visko turiu per akis.“
B. Puronienė
Rožyne gavusi sklypelį, šeima ėmėsi ręsti savo namus. Vienas po kito gimė keturi vaikai – dukra ir trys sūnūs.
Statėsi Puronai ne tik namą. Tame pat sklype įsirengė ir nemažą ūkinį pastatą, kuriame kriuksėjo kiaulaitė, šieną krimto ožkelės ir netgi karvutė. Žiemomis žaloji gyveno tvarteliu jai tapusiuose ūkio pastatuose, o vasarą ji buvo ganoma laukuose prie Piniavos.
Gyvulėliai šeimai davė ir pieno, ir mėsos. Puronų namuose buvo duonkepė krosnis, kurioje ponia Bronė šeimai kepdavo duoną.
Ir dabar B. Puronienė sako auginanti vištelę, kuri kasdien jai padeda po kiaušinį.
Sveika ilgaamžė
Stalai B. Puronienės namuose uždengti jos nertomis staltiesėmis, pati irgi puošiasi savais mezginiais.
Šimtametė sako mezgusi, kol akys gerai matė, pirštai buvo lankstūs. Apmezgė ne tik save ir savo namiškius, bet ir anūkus, proanūkius. Pirmųjų ji turi net aštuonis, provaikaičių – penkis.
Mezgimas, sako, buvęs poilsiu. Vieną anūkę ponia Bronė netgi padabinusi pačios nerta vestuvine suknele.
Dabar ilgaamžė džiaugiasi, kad ir sulaukus šimto metų jai nieko neskauda. O kad neimtų skaudėti, rytais ji pamankštinanti rankeles, pasukiojanti galvą. Energijos, sako, užtektinai suteikia taip mėgstama kava.
Senjorė perkasi ir geria brangius vitaminus, veidą tepasi nepigiu kremu. Taip prižiūrėdama save sulaukia pagyrų ir dėl skaisčios odos, ir dėl pačios dailumo.
Per visą šimtą metų ligoninėje B. Puronienė gulėjo tik vieną kartą – sustreikavus širdžiai. Pabuvo ir tuoj išsiprašė namo. Grįžusi greitai pasveiko. Tiesa, nuo aukšto kraujo spaudimo vaistus iki šiol geria. Bet tik tuos vienus, kitų medikamentų sako nepripažįstanti.
Visko per akis
Na, o švęsdama 100-ąjį jubiliejinį gimtadienį ponia Bronė neslepia „gurkštelėjusi konjakėlio“. Šis buvo užsilikęs nuo jos 90-ojo gimtadienio, taigi išlaikytas.
O jau kiek gėlių tądien ji gavo! Ir tortas šimtametei buvo iškeptas ypatingas – trijų dalių, susidedantis iš trijų skaičių, kurių suma – 100.
„Linkėjo per jubiliejų man visko. Smagu buvo girdėti laimės palinkėjimą – tikiu, kad manęs laimė neapleis. Dabar, įžengusi į antrą šimtmetį, esu tikrai laiminga. Visko turiu per akis“, – šypsosi B. Puronienė.
Visiems, kas skaitys apie ją, ponia Bronė linki nepasenti.
Nepasenti, anot jos, reiškia nenustoti džiaugtis gyvenimu, nesiliauti viskuo domėtis, pagal galimybes – triūsti, būti reikalingiems. O svarbiausia – nerūstauti, neirzti dėl to, ko nepajėgi padaryti, bet džiaugtis viskuo, kuo esi gyvenimo apdovanotas.
