Ilgaamžio maldos – ir už Panevėžį

Zenonas Mačernis, lapkritį švęsiantis 102-ąjį gimtadienį – vyriausias panevėžietis. Už jį vyresnių damų Aukštaitijos sostinėje esama, o štai tarp miesto vyrų Zenonas sukrovęs didžiausią metų kraitį.

Už išskirtinį metų skaičių Zenonas Mačernis sako esantis dėkingas genams. Visa jo giminė – ilgaamžiai. Dar labiau dėkingas Dievui, globojančiam jį visą gyvenimą.

Įkopęs į antrąjį savo gyvenimo šimtmetį panevėžietis tvirtina kasdien vis labiau įsitikinantis, kad žmonės yra geri.

„Visų žmonių prigimtis gera, o blogai elgtis ima tie, kas neturi tikėjimo. Tie ir gyventi neturi dėl ko“, – tvirtina šimtametis.

Poeto ir mistiko giminaitis

Panevėžietis Z. Mačernis prisistato esantis žemaitis.

Jis iš Mačernių, išauginusių poetą ir mistiką Vytautą Mačernį, giminės.

Zenonas ir Vytautas buvo pusbrolių vaikai, poetas gimė porą metų anksčiau už jį.

Abu augo visai netoli Žemaičių Kalvarijos: V. Mačernis – Šarnelėje, Zenonas – Rotinėnuose.

Zenono tėtis buvo stiprus ūkininkas, daug dirbęs, nuolat plėtęs savąjį ūkį. Nemažai dirbti teko ir Zenonui bei jo broliams ir sesutėms.

„Būdamas trylikos metų jau mokėjau ir dirbau turbūt visus žemės ūkio darbus. Nieko man nereiškė suarti ar suakėti lauką“, – tvirtina šimtametis.

Dėkingas jis tėčiui ne vien už tai, kad išmokė ūkio darbų, bet ir dėl to, kad skatino mokytis rusiškai. Pats neblogai išmokęs šią kalbą iš rusų, caro laikais atkeltų į Lietuvą, tėvas jos mokė ir Zenoną.

„Kai jau baigęs Kauno politechnikumą įsidarbinau iš pradžių Panevėžio cukraus fabrike, o paskui ir „Ekrano“ gamykloje, rusų kalbos mokėjimas man labai padėjo. Gyvenom tada „po rusu“, tekdavo daug bendrauti su Maskva. Tais laikais rusų kalbos dar daug kas nebuvo išmokęs. O aš mokėjau, pildžiau ir į Maskvą siųsdavau dokumentus“, – pasakoja Z. Mačernis.

Jo antros eilės pusbrolio poeto tėčio, pamena Zenonas, būta išdaigininko. Kartą surengęs savotišką koridą žuvo nudurtas jaučio.

Didžiausias turtas – tikėjimas

Z. Mačernis svarsto, kad antros eilės pusbrolis poetas galbūt kitaip žvelgė į ateitį, nutaręs universitete Kaune studijuoti anglų kalbą. Karo metais aukštąją mokyklą uždarius, grįžo į gimtąją Šarnelę, kiek pagyvenęs joje nusprendė emigruoti į Vakarus. Deja, Žemaičių Kalvarijoje jaunąjį poetą pakirto sprogmens skeveldra.

„Buvau pasiųstas atpažinti kūno, paguldyto vienoje iš Žemaičių Kalvarijos koplyčių. Manyta, kad ten guli žuvęs Vytautas, bet buvo ne jis. O Vytautą artimieji palaidojo jo tėviškės sodyboje. Manė vėliau perlaidoti, bet Šarnelėje mano pusbrolis tebeguli iki šiol, žmonės lanko jo kapą“, – prisiminimais dalijosi Z. Mačernis.

Pats jis sako kasmet būtinai važiuojantis į didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, vykstančius liepos mėnesį.

Anksčiau su maldininkų minia apeidavo vadinamuosius Kalnus, dabar vien pasimeldžia bazilikoje.

„Didžiausias mano turtas – tikėjimas. Turėdamas tikėjimą, jaučiu pagrindą po kojomis. Džiaugiuosi, kad per savo amžių tikėjimo neišbarsčiau, vien kaupiau, visą laiką vis labiau artėdamas prie Dievo“, – tvirtina Z. Mačernis.

Jis pabrėžė, kad tikinčiam žmogui nereikia nieko įrodinėti, dėl nieko kautis.

Tikintysis, pasak jo, per gyvenimą žengia užtikrintai, nes žino, kad turi visur jį lydintį, visada pasirūpinsiantį globėją – patį Viešpatį Dievą.

„Tai su Dievu per dienas daugiausia ir bendrauju. Kasdien daug meldžiuosi, mano maldos kyla ir už Panevėžį, jo žmones“, – sako šimtametis.

Į Panevėžį atvedė meilė

Daugiabučio bute Z. Mačernis gyvena vienas. Tiksliau, ne visai vienas, o su vardo neturinčiu katinu. Priglobė jį, niekam nereikalingą benamį, tad dabar turi kuo rūpintis. Gyvūnėlis senoliui padeda ištverti našlystę. Zenono žmona Birutė, prikankinta ligų, mirė šią vasarą.

Santuokoje jiedu išgyveno 74-erius metus, užaugino dvi dukras. Viena įsikūrusi Kaune, kita gyvena Panevėžyje, lanko tėtį.

Z. Mačernio butas raudonplyčiame name istorinio Cukraus fabriko pašonėje.

Zenonas pasakoja butą gavęs po studijų Kauno politechnikume atvykęs dirbti į Panevėžį.

„Būdamas žemaitis, svajojau, kad gyvensiu ir dirbsiu Žemaitijoje. Bet pamilau panevėžietę, su kuria kartu mokėmės, apsigyvenau Panevėžyje“, – sako ilgaamžis.

Patikėjo tvarkyti finansus

Zenono išrinktoji panevėžietė Birutė užaugo Kauno gatvėje. Baigę mokslus abu buvo priimti dirbti į Panevėžio cukraus fabriką. Jame sutuoktiniams patikėta tvarkyti įmonės finansus.

Ekonomistės specialybę buvo įgijusi Z. Mačernio žmona, o jis pats – mechanikas-tekstilininkas tikėjosi kitokio darbo.

„Bet man buvo pasakyta, kad susidorosiu ir su finansais. Nieko kito neliko, teko susidoroti“, – šypsosi Zenonas.

Vėliau Panevėžyje iškilus „Ekrano“ kineskopų gigantei, Z. Mačernis sulaukė kvietimo pereiti į ją. Dirbant didžiausioje Panevėžio gamykloje jam itin pravertė vaikystėje gerai išmokta rusų kalba.

Zenonui patikėti gamyklos dokumentai, kuriuos toli gražu ne bet kas galėjo pamatyti.

Pasak šimtamečio, sovietų sąjungoje būta daug slaptų dalykų, kuriuos buvo patikėta žinoti vienetams.

Dienos su laikraščiu

Z. Mačernis pasakoja, kad per gyvenimą jo daug vaikščiota, važinėta dviračiu, žaista šachmatais, darbo reikalais apvažiuota daugybę tuometės sovietų sąjungos šalių.

O sulaukęs 95-erių, panoro pamatyti Luvrą bei Eifelio bokštą, tad leidosi kelionėn į Paryžių. Tvirtina, jog ir tokiame amžiuje kelionėje nepervargo – grįžo sveikas, žvalus ir pilnas įspūdžių.

Įkopęs į antrąjį šimtą metų, Zenonas iš savojo buto nulipa stačiais laiptais į kiemą, apeina namą.

Savo kasdienybės neįsivaizduoja be laikraščio. Visą gyvenimą net po keletą prenumeruodavęs.

Jis ir dabar „Sekundės“ bei „Panevėžio balso“ skaitytojas, laikraščiuose ieškantis naujienų. Šimtamečiui svarbu žinoti, kas vyksta Panevėžyje, kuo gyvena Aukštaitijos sostinės žmonės.

O ir skaityti sako išmokęs dar visai pipiras iš spaudos. Raides pažino ir žodžius sudėjo žvelgdamas į tėvų namų sienas, išklijuotas laikraščiais.

Senjoras mena, kad jo vaikystėje kitų valstiečių kambarių sienos būdavo aprūkusios nuo žibalinių lempų. Jo tėvai, prenumeravę net kelis laikraščius, sienas klijuodavo jais ir šios visada buvusios šviesios.