Kartais pajunti, kad projektas „Jaunimo kūrybos erdvė“ teka (ne srovena, o teka!) įprasta vaga, it upė iškilmingai… Ramiai sau irkluoji… Rodos, kad taip ir tęsis ilgai, bent iki kito sezono. Kartais pagauni save beprarandantį budrumą, nelaukiantį kažko netikėto…
Ir tik staiga – šast! – iš ten, kur po dešimties metų beldimosi nebeturėjai vilties sulaukti jaunųjų kūrėjų atoliepio, atvyksta toks „desantas“, kad norisi parodyti beveik viską, ką jis atnešė. Šįkart taip atsitiko su Biržų „Saulės“ gimnazijos jaunosiomis kūrėjomis.
Jas pastebėjo ir ne vienerius metus globoja mokytoja Virginija Kalvanaitė.
Pirmoji šioje tribūnoje – Rugilė Šataitė.
Rugilė Šataitė (12 kl.)
„Laisvu laiku rašau bei vaidinu teatre. Rašau poeziją, prozą, dramaturgiją. Dažniausiai įkvėpimas ateina vėlyvomis valandomis, klausant liūdniausio savo grojaraščio, tad daugelis mano kūrinių – liūdni, ilgesingi ir gilesnę prasmę turintys tik man pačiai. Ypač žaviuosi K. Navako poezija ir V. Žilinskaitės pasakomis, kurių motyvų sugebu „įkišti“ ir savo kūryboje…“
Ištrauka iš apysakos
2
Kieša
***
Kitas mano mėnuo praleistas su Kieša ir Emile. Dienos maišosi, nes man neleidžiama ramiai
sėdėti vietoje. Nė negaliu pasakyti, ką tiek veikėme, bet paskutinę vasario dieną autobusu
spontaniškai nuvažiuojame į Palangą (arba „Los Palangeles“, kaip sako Kieša) ir aplankome
ledinę jūrą.
Vasario oras dar viską užšaldęs, nė nepasakytum, kad rytoj – kovas. Pilkų atspalvių dangus
neleidžia prasibrauti blausiems saulės spinduliams, o debesys sunkūs ir slenka visai pažeme it
pripumpuoti švino. Horizonto nemargina baltutėlės žuvėdros, o pagrindinės gatvės nepalyginsi
su jos ūžimu vasarą – randame tik suvenyrų kioskelį, moteriškę, siūlančią mums keptų kaštonų,
ir vyrą, verdantį „gydomąsias“ arbatas. Tyla viską apgobusi it skraistė. Prieiname prie vieno iš
trijų kioskelių, kelis sluoksnius apsivilkusi moteris neatrodo labai patenkinta Emilės
susižavėjimu suvenyrais ir noru viską čiupinėti, bet Kieša jai tik pasiunčia šypseną.
Paskui Kieša nuperka man gintarinę širdelę, užkabintą ant grandinėlės. Manau, kažką nutyli, bet
neklausiu, nes juk pati pasislepiu savo tyloje. Dar suvalgome „Maximoje“ pirktų ledų, nes Emilė
sako, kad Palanga nėra Palanga, jei čia nesuvalgai ledų. Diena baigiasi pernelyg greitai, o
gulėdama lovoje negaliu negalvoti apie kaklą šildančią gintarinę širdelę.
***
Atsiprašau Emilės. Atsiprašau, o ji vis taip pat šiltai žiūri. Pasako negalėjusi ant manęs pykti. O
tada aš jos klausausi. Visko, kas įvyko per tą klampų, kankinantį nepilną mėnesį, klausausi ir
pirmą kartą iš tikro girdžiu. Malonu klausytis Emilės balso ir žodžių, tarmės ir juokingų istorijų.
Vakarui pamažu suryjant dieną, o saulei auksu sutirpstant horizonte išeinu prie ežero. Taip, kaip
sutarėm, – lygiai aštuntą. Kieša sėdi ir žiūri į žalsvais atspalviais raibuliuojantį vandenį, kur
retkarčiais šmėstelėja sidabrinė žuvies uodega, o gal šiaip – vaizduotės pokštas. Prisėdu šalia ir
tylim, lyg pirmą kartą tektų susitikti. Suneriu mūsų rankas ir sugniaužiu. Kiešos ranka šilta ir
švelni. Maloni, tokia, kurios kiekvieną linkį ir liniją tyrinėtum valandų valandas ir nepavargtum,
tik grožėtumeisi.
– Labas, – galiausiai ištaria. Tyliai, tarsi širdį būtų apsivijusi baimė siūlė po siūlės suardyti mūsų
tylą.
– Labas, – atkartoju it aidas.
– Dar pasvarsčiau apie drambliuką fontane.
Pakeliu akis.
– Ir?
– Ir buvai teisi. Daug sunkiau matyti žmogų, bet negalėti jo pasiekti.
Nugurgiu į paviršių kylančius nemalonius žodžius, gintarinė širdis sušildo gerklę.
– Ar išsikrausčius bus lengviau nei dabar, kai kasdien mintys kupinos išsikraustymo?
– Maždaug taip. Dabar tas išsikraustymas – pirštais pasiekiamas, todėl taip ir skauda. O
išsikraustysiu – nebematysiu kavinės, miesto, vienišų balandžių ir nusmurgusių katinų, bobučių
keistais akiniais, mokyklos, Markos, Emilės… Tavęs. Ir pamažu tai išblės. Skausmą pakeis
ilgesys, o tada – šilti prisiminimai to, kas kažkada nutiko.
3
Man liūdna klausytis, kad kada nors tebūsiu šiltas prisiminimas. Ne apkabinimas, ne žodis, ne
prisilietimas. Minties žaismas – prisiminimas. Negaliu Kiešos kaltinti, nes žinau, kad taip bus ir
kad taip turi būti. Tik vis skauda. Degina, dirgina ir nepaleidžia.
– Mąstai, – konstatuoja.
– Aš irgi greit išsikraustau.
Kieša kilsteli tvarkingus antakius, bet nepaklausia. Žino, kad kalbėsiu toliau.
– Išsikraustau pas senelius į Palangą. Su Arnu.
– O, – teištaria. Nakties ore „o“ subliūkšta ir nuskęsta kažkur ežero gelmėse.
– Tad liksime šilti prisiminimai. Mažiau skaudės, jei tai ne vienpusiška. Abipusė savidestrukcija,
abipusis žmogaus pakeitimas į šiltą prisiminimą.
– Dievinu savidestrukciją, – prisipažįsta Kieša, lyg man atliktų išpažintį. Tyra širdimi ir atvira
siela. – Susinaikini po dalelę ir vėl prisimeni, kodėl gyveni. Kad ir mano ranka, – kilsteli ją,
atitraukia nuo manosios, o tada vėl uždeda, tarsi trauktų magnetas. – Sunaikinau. Trumpam
susinaikinau ir vėl prisikėliau. Vėl atgimiau!
Tada Kieša krinta į žolę, apsigaubia smilgomis ir juokiasi. Ilgai juokiasi ir tada, rodos, be
savidestrukcijos atgimstu ir aš.
Pasidaliname savo pirmu ir paskutiniu bučiniu. Mus gaubia ir nuo pasaulio slepia ilgos gluosnio
šakos, o tamsa apkamšo mūsų saldžią it medus paslaptį. Neapibrėžiame linijos, kas esame –
pora, atsitiktinai įsimylėjusios personos ar viltys to, kas galėjo būti. Naktis tam per jauna. Vėl
gyvuoju.
