Panevėžyje pristatyta poeto Gintaro Bleizgio knyga „Karmelio kalno papėdėje“ – netikėtas, atviras, dienoraščio forma pateikiamas autobiografinis romanas.
Poetas Gintaras Bleizgys G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pristatydamas savo naująją knygą „Karmelio kalno papėdėje“ pabrėžė, kad su Panevėžiu jį surišo dalyvavimas čia vykstančiuose „Literatūrinės žiemos“ renginiuose ir poetės Elenos Mezginaitės kūryba, inspiravusi ir jo naujausios knygos atsiradimą.
Knygos viršelio dailininkė – taip pat panevėžietė. G. Bleizgys pasakojo, kad būdamas nelabai patenkintas kai kurių kitų savo knygų viršeliais, nusprendė pasirūpinti, kad knygos „Karmelio kalno papėdėje“ išvaizda atitiktų jo turinį ir sudarytų prasmingą visumą.
Rašytojas paskelbė feisbuke pasiūlymą menininkams sukurti jo knygai viršelį.
„Atsiliepė Monika Kučiauskaitė iš Panevėžio ir pasisiūlė tą darbą atlikti, prieš tai paklaususi, ko aš norėčiau. Pasakiau norintis, kad būtų kalnas ir kad būtų matyti, kaip karšta. Taip ir nupiešė – esu jos darbu labai patenkintas“, – sakė knygos autorius.
Pristatydama G. Bleizgį bibliotekos darbuotoja Elvyra Pažemeckaitė prisiminė pirmuosius susitikimus su šiuo poetu.
„Važiuodama į poetinį renginį „Druskininkų ruduo“ turėjau tikslą ir „Literatūrinės žiemos“ susitikimams poetų pasirinkti, pakviesti juos atvykti į Panevėžį. Dairausi, ogi stovi Gintaras Bleizgys – žinomas, stiprus poetas, pamaniau, pabandysiu jį pakviesti. Jis sutiko ir atvyko“, – prisiminė E. Pažemeckaitė.
Dovana profesorei
O štai G. Bleizgio prisiminimai: „Į Panevėžio „Literatūrinės žiemos“ renginius turėjau važiuoti drauge su profesore Viktorija Daujotyte, bet ji dėl kažkokių nenumatytų trukdžių nevažiavo. Taigi profesorei paruošta dovana – poetės Elenos Mezginaitės kūrybinio palikimo rinktinė – buvo įteikta man…“
Poetas pasakoja, jog grįžęs į sostinę tik po kurio laiko pranešė profesorei apie parvežtą dovaną ir pasisiūlė ją atnešti. Tačiau V. Daujotytė atsakė šį leidinį jau turinti, tad parsivežtą knygą leido pasilikti sau.
Taip prasidėjo artima G. Bleizgio pažintis su E. Mezginaite, nors gyvenime jos asmeniškai nepažinojo. Pradėjęs vartyti, skaitinėti po vieną kitą eilėraštį netrukus įsitraukė. Ypač poetės vidinį pasaulį atvėrė knygoje spausdinti jos dienoraščiai.
G. Bleizgys prisimena, kad jam buvo labai įdomus atrastas atviras, nepaslėptas žmogaus vidinis pasaulis. Atsivėrė žmogaus prasmės paieškos, sukrėtė dalis autentiško teksto.
„Tuo metu gimė mintis ir pačiam pradėti rašyti dienoraštį. Tegul po nedaug, bet atvirai. O kai pradėjau rašyti, kiekviena laisvo laiko valandėlė būdavo skiriama būtent dienoraščiui“, – prisimena autorius.
Dienoraštį G. Bleizgys įtemptai rašė pusę metų. Paskui tuos užrašus padėjo į stalčių. Tik po kurio laiko paėmęs paskaityti, suprato, jog tai lyg ir ne visai dienoraštis.
Taip ir gimė ši knyga. Įtaigaus, prasmingo, sklandaus, susimąstyti verčiančio knygos teksto ištraukas susirinkusiesiems paskaitė Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris.
Knygos puslapiuose
„Karmelio kalno papėdėje“ pristatomas kaip netikėtas kūrinys, atviras, dienoraščio formos pasakojimas, savotiškas autobiografinis romanas.
Pretekstas knygos pavadinimui buvo šv. Kryžiaus Jono veikalas „Kopimas į Karmelio kalną“.
„Stovint Karmelio kalno papėdėje, šviesa nušviečia ir žmogaus dvasios aukštumas, ir tamsybes. Graži žiedinė kompozicija: kūrinys prasideda pasakojimu apie budėjimą baptistų maldos namuose ir baigiasi pasakotojo pasiryžimu tarnauti diakonu“, – teigiama knygos pristatyme.
Giliai tikintis ir nesigėdijantis to prisipažinti G. Bleizgys kūrinyje sujungia du planus: konkretų kalbėjimą apie save ir apmąstymus apie žmogaus kelią. Tikrasis autoriaus tikslas – tai bendresnio pobūdžio apmąstymai ne apie savo kaip asmens individualų gyvenimą, bet apie egzistencinius dalykus: tapatybę, paskirtį, vietą šiame pasaulyje. Ši knyga – literatūrinis dvasinio kelio atspindėjimas.
Susitikęs su panevėžiečiais autorius pasakojo, kad gyvenime jam teko įveikti gana daug sunkių periodų.
„Išmokau į viską žiūrėti iš ateities pozicijų. Juk dar prieš patekdamas į juodą tunelį žinai, kad jo gale vis tiek bus šviesa. Kai būna labai blogai, taip pat supranti, kad reikia tik išlaukti“, – sakė G. Bleizgys ir linkėjo visiems nepamiršti svajonių, tegul ir kažkada seniai svajotų.
Faktai
G. Bleizgys dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcijoje, buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi, savaitraštyje „Veidas“ rašė skiltį „Aukščiau bambos“. Rašytojas dažnai recenzuoja bei kritikuoja kitų poetų darbus, savo publikacijas skelbia kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
Be to, jis tarptautinio PEN centro (prozininkų, poetų, eseistų, dramaturgų, vertėjų, leidėjų, literatūros kritikų ir mokslininkų asociacijos) Lietuvos skyriaus premijos mecenatas.
Kaip rašytojas, visuotinį pripažinimą jis pelnė 1998 metais išleidęs knygą „Vietovė. Šiaurė“. Už šį poezijos rinkinį rašytojas buvo apdovanotas „Poetinio Druskininkų rudens“ Jaunojo jotvingio premija už geriausią metų debiutą.
Už eilėraščių rinkinį „Sodas“ G. Bleizgys apdovanotas 2012-ųjų Julijono Lindės-Dobilo premija, o 2013 metais už tą patį rinkinį jam paskirta penktoji Jurgos Ivanauskaitės premija.
Jis įvertintas už kūrybinės sąmonės atvirumą ir intensyvumą, už poetinę drąsą ir galią kurti metafizinę tikrovę, už poetinio žodžio įtaigą. Už eilėraščių rinkinį „Sodas“ autoriui skirta ir Antano Miškinio literatūrinė premija, o už eilėraščių knygą „Kai sėlinsi manęs“ Gintaras Bleizgys apdovanotas Jotvingių premija.
