Ieškokit auklės

Opera vaikams yra vienas kebliausių žanrų scenos menininkams. Kaip jį sekėsi įveikti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeros „Penki Merės stebuklai“ kūrėjams, Ieva Rekštytė-Matuliauskė teiravosi spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Juliaus Geniušo.

– Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio operinės muzikos panoramoje opera vaikams yra gana retas žanras. Kaip manote, kodėl?

– Iš tiesų operos vaikams dažniausiai būna nacionalinės, o klasikinių – labai mažai. Turbūt viena populiariausių pasaulyje – tai Engelberto Humperdincko „Jonukas ir Gretutė“, režisierės Dalios Ibelhauptaitės ne taip seniai pastatyta ir Lietuvoje. Tai be galo sudėtingas žanras. Visų pirma todėl, kad vaikų muzikos, teatro suvokimas kinta itin greitai. Pavyzdžiui, mano vaikystės ir dabartinių vaikų teatro ir muzikos pažinimas yra tiesiog nesulyginami dalykai.

– Kadangi libreto autorė Ramutė Skučaitė, galima spėti, kad tai bus klasikinė opera, tačiau kompozitorės Ramintos Šerkšnytės pavardė sufleruoja apie šiuolaikinės muzikos spektaklį. Kaip jį apibūdintumėte pats?

– Pagal formą – tai klasikinės operos kompozicija, tačiau muzikinė kalba ir harmonija yra visiškai šiuolaikinės. R. Šerkšnytė buvo labai įsigilinusi į libretą, daug dirbo su R. Skučaite ir tai labai justi. Manau, pavyko rasti aukso vidurį tarp muzikos ir režisūros, taip pat pasiekti, kad opera būtų įdomi ir vaikams, ir tėvams. R. Šerkšnytė nenuėjo lengviausiu keliu, kad tik vaikai viską suprastų ir nebūtų apkrauti: primityvizmo ir pataikavimo jiems atsisakyta.
Kita vertus, šioje operoje tokie ryškūs personažai ir atmosferos, kad vietomis, žiūrėk, net nebereikia teksto. Siurrealistiškiausia spektaklio dalis – penki Merės stebuklai, kai muzika keičiasi kardinaliai, tampa mistiška, abstrakti. Manau, jog šias operos vietas vaikai gebės priimti intuityviai. Galiausiai, kai muzikinis ir vizualinis reginys toks aiškus, kad nė nereikia teksto – tai geros operos bruožai.

– Tam turbūt palankus ir pats auklės Merės Popins personažas, gerai pažįstamas daugeliui vaikų ir jų tėvų, netgi tapęs įvairių kartų vaikystės kultūriniu reiškiniu.

– Išties įdomu, kiek šiuolaikiniai vaikai pažįsta šį kūrinį. Mano vaikystė praėjo be Merės, ji į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 1971 m. Galiausiai opera tik remiasi į Pamelos Travers knygą, o ne ją prikelia scenoje. Pavyzdžiui, ponai Benksai operoje yra sulietuvinti.

– Ar R. Šerkšnytė linkusi įsileisti naujų interpretacijų, gimstančių per repeticijas?

– Tikrai kai kurie kūrėjai reikalauja absoliutaus natų atkartojimo, tačiau kiti kaip tik laukia ir tikisi, kad kiekvienas atlikėjas įneš savo indėlį. Į savo kūrinį jie žvelgia kaip į juodraštį, kurį reikia išgryninti. Džiaugiuosi, kad R. Šerkšnytė linksta prie antrojo varianto. Gyvas sceninis atlikimas neišvengiamai įneša korekcijų. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad režisierius sumanęs dekoracijų pakeitimą, kuriam prireikia daugiau muzikos, arba pastebi, kad kuri nors užlaikyta nata stabdo visą veiksmą. Šiuo atveju kompozitorė tikrai supranta, jog spektaklio kūrimas – tai gyvas organizmas.

– Tai yra pirmasis R. Šerkšnytės kūrinys operos srityje, o ar jums yra tekę susidurti su jos simfonine muzika? Kiek tai skirtingos patirtys kompozitoriui?

Gal prieš dešimt metų klasikinės muzikos festivalyje teko diriguoti R. Šerkšnytės parašytą sekstetą. Apskritai esu gerai susipažinęs su simfonine jos muzika ir ji man daro didžiulį įspūdį. Su simfoniniu kūriniu, viena vertus, paprasčiau nei su opera: orkestras jį gali surepetuoti per kokias penkias dienas, o operos pastatymo procesas labai sudėtingas, šiuo atveju tęsiasi apie pusę metų. Dainininkai mokosi partijas, paskui į repeticijas įsijungia orkestras… Niekados nesusidūrus su operos statymu, pirmas kartas gali tapti lemtingas – uždegti tai tęsti arba nuvilti taip, kad nebesinorės kišti rankos prie šio žanro.