Pažvelgęs į Ilonos Žvinakienės tapybos darbus, kabančius Panevėžio dailės galerijoje, kiekvienas akimirkai sulaiko kvapą. Pastelinės spalvos iš tolo kviečia prieiti arčiau, o susidomėjęs, atrodytų, paprasčiausiu mišku, gali pastebėti iš jo glūdumos žvelgiantį žmogų. Ilgiau įsižiūrėjęs pamatysi, kad laibi medžiai – tai rankomis mosuojančios moterys.
Traukia pažvelgti giliau
Menininkės tapyba dvelkia neapsakoma ramybe, o žiūrėdamas į jos darbus tarsi jauti, kaip jie tave įtraukia, verčia susimąstyti. Todėl nė vienas, kas susipažinęs su I.Žvinakienės darbais, nesistebi, kad neįmanoma pro juos praeiti nesustojus.
Paveiksluose įamžinti paukščiai tarsi kviečia skristi su jais, o iš vandens žvelgiančios akys bando atspėti, ką žiūrintysis į jas mąsto. Tokių ir panašių minčių kyla stebint I.Žvinakienės darbus.
Kiekvienas menininkės kūrinys turi savo istoriją, ją žiūrovas gali savaip interpretuoti. Autorė stengiasi perteikti, kas yra giliau, už medžių, gėlės, vandens ar kitų simbolių, kad darbas nebūtų tik koks nors teplionių rinkinys.
Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė teigia, kad dailininkės kūryba artima impresionizmui ir simbolizmui. Postmodernioje dabartyje jos lyriškos, romantiškos, bet nė lašo sentimentalumo neturinčios pastelės atskleidžia pasaulį, išpažįstantį vidinę šviesą.
„Jai žmogus ir gamta – tai Kūrėjo paslaptis, linijų ir spalvų harmonija. I.Žvinakienė yra viena iš nedaugelio šiandienos žmonių, nesivaikančių mados, vengiančių paviršutiniškumo – jaučianti gyvenimo geismą ir grožį, su džiaugsmu besidalijanti tuo su aplinkiniais“, – apie menininkės darbus ir požiūrį į juos išsakė galerijos vadovė.
Kuria veikiama gerų emocijų
I.Žvinakienė prisipažįsta, kad prie baltos drobės eina tik tada, kai gerai nusiteikusi, kai nori perteikti nors dalelę to, kas ją žavi, jaudina. Pasak dailininkės, įsitempęs, jaučiantis nuovargį menininkas gali sukurti ne tokį švarų, gražų darbą.
„Niekada nesėdu susierzinusi, pikta, pavargusi, norėdama nusiraminti. Atgauti pusiausvyrą yra kitų priemonių. Šiandieniniame pasaulyje ir taip labai daug blogų emocijų, todėl norisi perteikti ką nors gero“, – kodėl jos darbai alsuoja gėriu, paaiškina I.Žvinakienė.
Dailininkei patinka gyvenimą įsivaizduoti lyg vandenyną, kuriame visos mintys švarios, tyros. Būtent dėl to jos darbuose, net ir esant ryškesnėms spalvoms, kurios simbolizuoja įtampą, visuomet padėtį švelnina ramių tonų atspalviai. „Purvo man nesinori. Ir kai jaučiu ekstazę, o ją dažniausiai patiriu gamtoje, tada užplūsta geros emocijos. Jomis galiu ir noriu dalintis su kitais. Tada sėdu prie darbo“, – atvirai aiškina menininkė. Panevėžietė prisipažįsta, kad galėjimas prisiliesti prie gamtos suteikia savotiškos energijos, gerų emocijų. Be to, tai – puikus būdas atitrūkti nuo darbo, kuris yra uždaroje erdvėje.
„Dirbu mokykloje, dažnai būnu užimta. Kai galiu, stengiuosi ištrūkti į plenerus, gamtą. Būtent žaluma, vanduo, aplinkos grožis leidžia pažvelgti į pasaulį kitomis akimis“, – aiškina pašnekovė.
Surengusi kone pusę šimto personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje, panevėžietė Panevėžio miesto dailės galerijoje surengė jubiliejinę kūrybos parodą. Energija, tyrumu, romantika pulsuojančius darbus pagyvino Stilingos muzikos trio garsai. Visi norintieji parodą gali aplankyti iki gruodžio 11 dienos.
Gamta ir žmogus
Jubiliejinėje parodoje menininkė pateikia 25 metų laikotarpį apimančius darbus. Du dešimtmečius dailininkė buvo ištikima pastelėms, o pastaruosius penkerius metus ją paviliojo tapyba aliejumi.
I.Žvinakienės paveiksluose užkoduota daugybė paslapčių. Ji pati neslepia, kad norint jas bent iš dalies įminti reikia ilgai ir atidžiai žiūrėti į darbus. Tuomet aguonų laukuose, pienių jūroje ar grakščiuose obelų siluetuose išryškėja „ecce homo“ (kuriantis pasaulį žmogus). Gamtos ir žmogaus pradai susilieja į vieną visumą, į visą apimančią sielų bendrystę, o linijos atkartoja kūno formas ir nuo žiūrinčiojo fantazijos priklauso, kokias asociacijas jis įžvelgs ir ką pajus.
„Gamtoje viskas taip sudėtinga ir gilu, kad joje galima atrasti labai daug. Man tapyti paprastą eglę neįdomu. Man ji – kaip simbolis. Kai žinai, kad į ją trenkė perkūnija ir ji kaip moteris gyva, įdedi tą jausmą, ir simbolis turi kitokią reikšmę, visai kitaip veikia“, – sako pašnekovė. Todėl nenuostabu, kad dailininkės viename iš rodomų paveikslų palinkusi eglė turi papasakoti daug daugiau, nei pasakytum iš pirmo žvilgsnio. Iš po svyrančios žaliaskarės sklindanti švieselė leidžia manyti, kad kas nors po šiuo medžiu rado užuovėją, prieglobstį.
Nemėgsta kartotis
Nors menininkės darbuose nemažai vienumos jausmo, tačiau tai panevėžietė paaiškina paprastai: ji nesijaučia vieniša ir neperteikia savo asmeninių emocijų.
„Žmogus yra viena asmenybė. Su tavimi gali kas nors plaukti, būti, bet tu vis tiek iš esmės esi vienas. Aišku, tu esi laimingas, kai šalia kažką turi: mamą, vaikus. Mes visi kartu, tačiau vis tiek tu esi vienas“, – mąsto pašnekovė.
Menininkė atvirai sako, kad nemėgsta kartotis, nebent darytų darbų ciklą, kuriame vyrauja tas pats motyvas.
„Kai padarai darbą, atrodo, kad dar negana, kažko trūksta. Tuomet eini prie jo, darai kitaip. Pavyzdžiui, turiu ciklą „Obelys moterys – medžiai moterys“. Motyvas tas pats, tačiau darbai skiriasi“, – aiškina menininkė. Naujausiame jos cikle „Žiedai“ vaizduojamas tokio paties dydžio, tokioje pačioje vietoje gėlės žiedas, tačiau jie visiškai skirtingi. Kiekviename jų daug minties. Pašnekovė atvirauja, kad žiedo spalva atskleidžiamas visas pasaulis.
„Į žiedą norisi įdėti daugiau prasmės. Purpuras – lyg pasaulis, kuris nesustodamas auga, plečiasi, keičiasi, todėl kiekvienas žiedas perteikia kitokį grožį. Ką įdedi į paveikslą, tas viskas ir lieka“, – aiškina moteris.
Svarbus miestas
I.Žvinakienė yra išleidusi keturis savo darbais iliustruotus kalendorius. Taip menininkė su savo kūriniais ateina į namus ir kiekvieną mėnesį čia gyvenantiesiems pateikia po vieną savo kūrybos atodangą. Buvęs jos mokinys, poetas, kunigas Justas Jasėnas apie vieną kalendorių yra rašęs, kad „norisi su jo spalvomis būti, eiti, gyventi ir pasilikti…“
Šiais metais dailininkės išleistame leidinyje pastele perteikiami gražiausi Panevėžio vaizdai.
„Aš Panevėžyje jau 25 metai. Per tą laiką miestas man tapo labai svarbus: čia gimė mano vaikai, čia mano draugai, mokiniai. Šiame mieste tapau kūrėja“,– prisipažįsta I.Žvinakienė.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
