Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Prieš 84-erius metus prasidėjęs masinis gyventojų trėmimas į Sibirą sugriovė daugelio lietuvių gyvenimus.
Paryčiais išplėštos iš sapnų šeimos – nuo senolių iki vaikų, stebimos ginkluotų sovietų pakalikų, turėjo labai nedaug laiko susikrauti, ką pajėgė paimti, ir atsisveikinti su namais. Kai kurie – amžiams.
Nevaikiška vaikystė
Išgyvenusieji tremtį iki šiol pamena šaltį, badą, alinamą darbą, artimųjų netektis.
Panevėžietei tremtinei Reginai Pleškienei teko neįprasta dalia.
Ją, vos aštuonerių mergytę, nuo tremties išgelbėjo nepažįstama moteris, visgi po trejų metų vaikas visiškai vienas kone per visą sovietų sąjungą pats išvažiavo ten, kur šeima – į Sibirą.
Kuo sovietams užkliuvo jos tėveliai, Regina atsakymo iki šiol nesurado. Ji tik spėja, jog tiesiog buvo įskųsti kaimynystėje gyvenusio komunisto.
Išskirtinis senelio namas
R. Pleškienės senelis apie du dešimtmečius tarnavo caro kariuomenėje.
Iš artimųjų pasakojimų Regina žinojo, kad iš tarnybos jis sugrįžo būdamas maždaug 40-ies ir už caro kariuomenei atiduotus metus gavo nemažai pinigų.
Už juos Anykščių rajone, netoli Dabužių kaimo įsigijo žemės ir palaikius namus.
„Tuo laiku kaip tik pradėjo statyti mūrinę Dabužių bažnyčią. Vienu metu jos statybai pristigo medžiagų ir darbininkai nebegalėjo dirbti. Senelis sumanė pasamdyti tuos vyrus savo namui statyti“, – giminės istoriją pasakoja R. Pleškienė.
Sutarus, kad vyrai dirbs, kol bažnyčioje nebus darbo, statybos pajudėjo.
„Beveik vienu laiku pastatė ir bažnyčią, ir tą namą“, – iš tėvų girdėjusi Regina.
O namą senelis statėsi ne bet kokį – didelį, raudonplytį. Kadangi pirkti plytas buvo brangu, nusprendė netoli namų pats įkurti ir plytinę.
„Senelis buvo verslus, protingas žmogus“, – sako R. Pleškienė.
Tiesa, gamintos plytos nebuvo labai kokybiškos, tad specialistų patartas sienoms jas pirko, o namo viduje naudojo savos gamybos.
Vėliau į šį namą R. Pleškienės tėtis parvedė žmoną. Šeima augino dvi dukras – Reginą ir šiek tiek jaunesnę jos seserį Juliją.
Brovėsi ir į tvartą, ir į spintas
Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžus sovietams, 1945–1946 metai šeimai buvo itin neramūs.
„Kaip mus kankino! Nežinau, ar tas namas visus erzino, ar kas, bet sovietai pradėjo važinėti pas mus kiekvieną dieną po 2–3 kartus. Vieni eidavo į klėtį, kiti į tvartą, treti po namus naršydavo. Jiems buvo leista daryti, ką nori“, – vaikystės akimirkas pamena Regina.
Kai iš jų tvarto bandė išvesti paskutinę karvę, šeimą užsistojo kaimynė rusė, pamelavusi, kad raguotoji – jos gyvulys. Kaimynei pagailo šeimos – dvi mergaitės dar buvo mažos, o trečiasis vaikelis jau pakeliui.
„Kiekvieną dieną atvažiuodavo po spintas landžioti“, – pasakoja R. Pleškienė.
Tad 1945-aisiais mirus močiutei, šeima nusprendė palikti Dargužių kaimą ir kraustytis, kur ramiau – į Vilnių, kur gyveno jau beveik suaugusios pusseserės.
Šeima įsikūrė netoli sostinės. Ten gimė ir Reginos broliukas, tik netrukus vaikelis mirė.
Geriau įsitvirtinti Vilniaus krašte pavyko tik 1947 metais – viename tarybiniame ūkyje. Reginos tėtis iš Vilniaus veždavo degalus ir paskirstydavo juos ūkio automobiliams.
Aplinkui gyveno daugiausia rusų ir lenkų, mokyklos buvo tik jų kalba. Tad greitai pati ėmė kabėti rusiškai, pramoko ir lenkiškai.
Į pirmą klasę pradėjo eiti rusų mokykloje. Vėliau ši kalba jai labai pravertė.
Išgelbėjo nepažįstamoji
1948-ųjų gegužės 22–23 dienomis Lietuvoje vyko viena didžiausių tremties operacijų „Vesna“ („Pavasaris“).
R. Pleškienė pamena, kad šio mėnesio pradžioje Vilniuje vyko pusseserės vestuvės.
Jose abi su seserimi peršalo ir susirgo.
„Sesuo sirgo kiek lengviau, o aš kuo toliau, tuo sunkiau. Lemtingomis tremties dienomis tėvelis buvo išvažiavęs į Vilnių degalų. Į duris pabeldė šautuvais ginkluoti žmonės ir pasakė, kad išveš, ruoškitės“, – pasakoja R. Pleškienė.
Išvydusios ginkluotus vyrus, mažametės sesutės persigandusios apsikabino mamą, neleido jai net pajudėti. Išvydęs, kad moteris kelionei ruoštis negali, vienas vietinis aktyvistas nulėkė pas savo viršininką. Šis nurodė vyrams patiems viską krauti į užvalkalus.
„Paskui mamytė ir drabužius, ir keptuves, ir puodus rado suverstus į vieną užvalkalą“, – pasakoja panevėžietė.
Šeimą nugabeno į kažkieno klojimą, pilną taip pat į tremtį vežamų žmonių, tačiau čia neužtruko – pajudėjo į Vilnių.
Taip išvežamas Reginą su sesute ir mama pakeliui išvydo jų tėtis.
„Tėvelis perlipo į mūsų mašiną: jei mirti, tai visiems kartu“, – neužmiršo Regina.
Laipinant į vagonus, nepažįstama moteris išvydo, kad Reginutei, tuomet vos aštuonerių sergančiai mergytei, jau visai blogai.
Liepė šeimą prie traukinio atvežusiam vairuotojui greitai kelti vaiką į automobilį ir kuo greičiau lėkti iš ten.
„Nežinau, kaip tėvelis suspėjo vairuotojui įduoti pusseserių adresą Vilniuje. Ir pats vairuotojas buvo sąžiningas. Juk galėjo mane kur nors išsodinti ir nuvažiuoti savais keliais, bet nuvežė į pusseserių namus“, – pasakoja R. Pleškienė.
Taip šeima atsidūrė Krasnojarsko rajone, o aštuonmetė Regina liko Lietuvoje pas gimines.
Į Sibirą paskui tėvus
Pasveikusi ji porą metų gyveno kaime pas močiutę – mamos mamą.
Šiai mirus, persikėlė pas tetą – mamos seserį.
R. Pleškienė pasakoja, kad septynis vaikus užauginusi teta buvo labai versli – iš kaimo veždavo parduoti maisto produktus, o į kaimą parveždavo tai, ko reikia šeimai. Tad sukdamasi darbų verpete dažniausiai namuose būdavo reta viešnia.
Dar gyvenant pas močiutę, rudenį vėl reikėjo eiti į mokyklą. Dėl ligos R. Pleškienė pirmos klasės taip ir nebuvo baigusi. O čia dargi kulniuoti teko jau į lietuvišką mokyklą.
„Galvoju, ne, į pirmą klasę neisiu. Nors mokiausi rusiškoje mokykloje, bet lietuviškas raides pažinau, nes tėvelis, mamytė namie mokė. Nuėjusi paklausiau, kur sėdi antrokai. Atsisėdau į suolą, nieko nepažįstu. Galvoju, išvarys mane ar ne. Atbėgo pažįstamos mergaitės ir pasikvietė į savo klasę. Maniau, kad ir jos antrokės, o netrukus paaiškėjo, kad trečiokės“, – dabar juokiasi R. Pleškienė.
Taip tremtinių dukra ir pasiliko trečioje klasėje.
Kadangi lietuviškai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, mokslo metai buvo itin sunkūs. Vėliau – kiek lengvėjo. Kai baigė penktą klasę, tėvai labai norėjo, kad vyriausioji dukra atvažiuotų pas juos į Sibirą.
R. Pleškienės manymu, tėvai numanė, kad vaikui blaškytis per gimines nėra lengva. Tad mama su seserimi sutarė, jog suras važiuojantį į Sibirą žmogų.
„Kaip mus kankino! Nežinau, ar tas namas visus erzino, ar kas, bet sovietai pradėjo važinėti pas mus kiekvieną dieną po 2–3 kartus. Vieni eidavo į klėtį, kiti į tvartą, treti po namus naršydavo. Jiems buvo leista daryti, ką nori.“
R. Pleškienė
Ilga kelionė pas artimuosius
Pasak R. Pleškienės, teta rado vyrą, kuris rengėsi vykti į Irkutską pas žmoną. Su juo sutarė, kad mergaitę palydėtų bent iki Maskvos, nupirktų bilietą, įsodintų į reikiamą traukinį.
Taip po trejų metų nesimatymo su šeima, 1951 metų rudenį vienuolikmetė iškeliavo į Sibirą, į tremtį pas tėvus.
Tetos surastasis pakeleivis pasirodė menkas pagalbininkas.
Dar tebevažiuojant iš Maskvos į Krasnojarską, vyras persėdo į kitą vagoną ir per visą kelionę vos kartą užsuko pasižiūrėti, kaip sekasi vienam keliaujančiam vaikui.
Tačiau tame pačiame vagone važiavo jauna rusų pora. Visą kelionę ji ir globojo vienišą tremtinių dukrą: nupirkdavo arbatos, patarė, kur Krasnojarske nusipirkti bilietus.
R. Pleškienė pasakoja, kad iš Krasnojarsko reikėjo nukeliauti dar į Kamarčiagą.
Čia jau turėjo laukti tėtis, o nuo šio miesto iki šeimos tremties vietos – dar 80 km.
Mama buvo prisakiusi išmokti visas svarbias gyvenvietes, mat pakeliui, 50 km nuo Kamarčiagos, tremtyje gyveno tetos – tėvo sesers šeima.
R. Pleškienė spėja, kad per maždaug tris kelionės savaites apie lietuvaitę, vykstančią į Sibirą pas ištremtus tėvus, traukinyje sužinojo daugelis.
Tad bilietus nusipirkti pagelbėjo tuo pačiu traukiniu iš Krasnojarsko važiuojanti mergaitė.
Jauna pakeleivė, išlipusi gerokai anksčiau nei Kamarčiaga, prigrasė lietuvaitei jokiu būdu nelipti pakeliui, nes kitaip taigoje prapuls.
Tačiau traukiniui sustojus Kamarčiagoje tėtis perone nepasirodė. Tokią kelionę įveikusios vienišos mergaitės svetimame atšiauriame krašte niekas nepasitiko.
Tik gerų žmonių dėka jau pavyko nusigauti į tetos namus. Šioji pasirūpino apie atvykėlę pranešti jos tėvams.
O tada paaiškėjo, kad šių net nepasiekė telegrama apie atvažiuojančią dukrelę.
Jos tėvai sulaukė tik dar po kelių dienų.
Pavyko išsikapstyti
Atvykėlė iš Lietuvos tapo didele naujiena tremtiniams.
Jie greitai sugužėjo į svečius pasiklausyti, kaip vaikas keliavo, kaip gyvena Lietuva.
„Kai pagaliau atsiguliau, neatsikėliau porą mėnesių. Atsiliepė visa kelionė. Galvojau, kad teks ir palaidoti mane, nes gydytojo kaime nebuvo“, – pasakoja R. Pleškienė.
Kaime gyveno rusas felčeris, kuris ne kažin kiek teišmanė. Tad tėtis pasikvietė lietuvį gydytoją, gyvenusį maždaug už 16 km.
„Nežinau, ar nujojo tėtis per kalnus pas jį, ar nuėjo, bet kitą dieną gydytojas buvo. Mamytė stebėjosi, kad iki tol su manimi nebuvo galima susišnekėti, buvau pradėjusi kliedėti, bet kai prašneko gydytojas, mano akys pasikeitė ir pradėjau pažinti žmones“, – pasakoja R. Pleškienė.
Mergaitė išgijo tik pavasarį.
Sibire teko daug dirbti, o valgyti – menkai. Parduotuvėje ne ką terasdavo. Tad mama prie namų išdirbo žemės, augino bulves.
Šeima turėjo ir karvę, paršiuką, tad reikėjo ir pašarų žiemai. Reginos tėvai gavo leidimą persikelti į kaimą, kur gyveno tėčio sesuo. Ten veikė fabrikas, vėliau atsirado ir vidurinė mokykla. Regina kartu su seserimi ją ir baigė.
Šeima iš Sibiro grįžo 1965-aisiais – po 17-os metų tremties.
Pirmiausia į Lietuvą parvažiavo tėvai. Netrukus grįžo ir pati Regina – Rusijoje baigusi mokslus ir atidirbusi ten numatytą laiką.
Varyti iš savų namų
Lietuvoje tremtinių su pyragais niekas nelaukė.
Į savo rajoną grįžti buvo uždrausta. Senelio pastatytame name Dabužių kaime kolūkis buvo įkūręs medicinos punktą.
Nors apatinis namo aukštas buvo užimtas, tačiau kambariukas palėpėje – laisvas.
Visgi sovietų valdžia nebuvo nusiteikusi tremtinių įleisti į jų buvusius namus.
Kad benamiais tapusi šeima patyliukais įsikraustytų į laisvą kampą, supratinga felčerė tądien išvažiavo su reikalais. O duris tarsi netyčia paliko atrakintas.
Taip šeima ir atsikraustė valdžios pykčiui.
„Kone kiekvieną dieną pradėjo važiuoti rajono valdžios atstovai, kartą net iš Vilniaus atvažiavo mūsų varyti. Kaip mamytės nervai išlaikė, nesuprantu“, – atsidūsta R. Pleškienė.
Tačiau tėčio sveikata susidūrus su tokia neteisybe sušlubavo ir gimtinėje pagyveno nebeilgai.
Už spygliuotos vielos – gyvuliniai vagonai su žmonėmis
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Juzėno teigimu, 1941–1953 m. per sovietų okupantų vykdytas masines Lietuvos gyventojų deportacijas ištremta daugiau kaip 132 000, o Gulago lageriuose įkalinta apie 156 000 Lietuvos gyventojų.
„Trėmimais buvo siekiama sovietizuoti Lietuvą, sunaikinti buvusį nepriklausomos Lietuvos elitą ir, anot sovietų, priešiškai nusiteikusias prieš sovietų ideologiją visuomenės grupes (mokytojus, buvusius Lietuvos kariškius, policininkus, tarnautojai, buvę visuomeninių, politinių ir religinių organizacijų nariai, ūkininkai ir kt.). Trėmimais tikėtasi nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, pasėti baimę ir užgniaužti antisovietinį pasipriešinimą“, – pasakoja istorikas.
Sovietų dokumentuose trėmimai įvardyti „socialiai pavojingų elementų“, banditų, jų pagalbininkų, buožių šeimų iškeldinimu arba specialiais perkėlimais į kitus SSRS rajonus.
Ne paskutinėje vietoje buvo ir ekonominės priežastys – tremtiniai ir kaliniai buvo pigi darbo jėga įsisavinant gamtos turtus.
1941 metų birželio 14–19 dienomis vyko pirmoji didelė Lietuvos gyventojų deportacija.
Pasak D. Juzėno, išvežta apie 17 500 žmonių.
„Pirmoji masinė gyventojų deportacija Panevėžio mieste ir apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją. Žmonės buvo vežami į Panevėžio geležinkelio stotį ir varomi į gyvulinius vagonus. Traukinio sąstatas kelias dienas stovėjo geležinkelio atšakoje prie Cukraus fabriko, o teritorija buvo aptverta spygliuota viela“, – pasakoja D. Juzėnas.
Jo teigimu, iš Panevėžio apskrities tąkart ištremti 603 žmonės. Tarp jų – daug žinomų Panevėžio kariškių, pedagogų, prekybininkų ir kt.
Šias tremtis kuriam laikui sustabdė karas.
Negrįžo dešimtys tūkstančių
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, trėmimai tęsėsi.
1945 metų pavasarį tremti vokiečiai, vasarą ir rudenį – daugiausia lietuviai.
Tremtys vyko ir 1946–1947 metais.
1948 metų trėmimo operacija „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią ištremta ir R. Pleškienės šeima, buvo didžiausia – iš savo namų, iš tėvynės išplėšta apie 40 tūkst. Lietuvos žmonių.
Vien iš Panevėžio apskrities tąkart ištremta per 2000.
„Du traukinių ešelonai, kuriais buvo deportuojami Panevėžio apskrities gyventojai, suformuoti Gustonių ir Panevėžio geležinkelio stotyse. Iš Panevėžio geležinkeliu į Sibirą buvo tremiami ir Biržų bei Pasvalio apskričių gyventojai“, – pasakoja D. Juzėnas.
Antras didelis trėmimas „Priboj“ („Bangų mūša“) vyko 1949 metų kovo 25–28 dienomis.
Tada ištremta dar apie 29 tūkst. žmonių.
Per 1951 metų spalio 2–3 dienomis vykusią operaciją „Osen“ („Ruduo“) į Sbirą išvežta apie 16 tūkst. žmonių.
Paskutiniai trėmimai surengti 1952–1953 metais.
Skaičiuojama, kad 1941–1952 m. iš 132 tūkst. išvežtųjų į tremtį 28 tūkst. mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 tūkst. ilgai negalėjo grįžti arba nebegrįžo į Lietuvą.
