Į Smilgius – istorijos ir blynų

Nedaug trūko, kad Panevėžio rajone būtų įkurdintas didžiulis etnografinis muziejus po atviru dangumi, ne menkesnis nei garsusis Rumšiškių liaudies buities muziejus. Nors tokia idėja nevirto realybe, visgi Smilgiuose liko išsaugota autentiška praeities dalelė, pasakojanti apie šio krašto valstiečių gyvenimą XIX amžiuje.

Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus prisimena ir gali papasakoti apie gyvenimą senajame Aukštaitijos kaime.

Jiems vaikystėje dar teko patrepsėti plūktinėje senelių trobos asloje, kabinti drabužėlius ant virš lovos ištemptos karties, nakvoti vėsioje seklyčioje, semti vandenį iš šulinio su svirtimi ir matyti jau pamirštus buities darbus.

Dabar kaimas pasikeitęs iš esmės. Okupacija, melioracija, renovacija, patogesnio, modernesnio gyvenimo siekis – ir senojo laiko neliko.

Tik nuotraukos, pasakojimai, aprašymai ir muziejai gali padėti vaizduotei sudėlioti senojo kaimo paveikslą.

Koks ten gyvenimas buvo iš tikrųjų, bent iš dalies galima išvysti apsilankius vienoje iš Panevėžio rajone esančių paveldo puoselėtojų – Smilgių etnografinėje sodyboje.

Vietos bendruomenės tikslams naudojama sodyba ir svečių neaplenkiama. Kaip sako Smilgių kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė, ypač malonu sulaukti vaikų ir jaunimo, atrandančių šiame praeities pasaulyje daugybę jiems visai nepažįstamų dalykų.
„Pas mus eksponatai neatitverti virvėmis, čia gali pasijusti, kad esi ir gyveni būtent tame laike. Niekas taip tiksliai neatskleis praeities gyvenimo detalių, kaip apsilankymas išsaugotose autentiškose valstiečių sodybose“, – sako L. Narkevičienė.

Atsidurti laike be elektros, kompiuterių, mobiliųjų, prekybos centrų ir kitų įprastų šiuolaikinių dalykų ne visiems jauniems įdomu. Kai kurie tik pasižvalgo ir atgal į autobusą nori bėgti, kiti atidžiau klausosi pasakojimų, apžiūrinėja eksponatus, o štai kai kurie susižavi ir sako net gyventi čia norėtų.

Vyresni žmonės po sodybą žvalgosi kitaip. Dažnas čia prisimena savo tėvų, senelių namus ir tikina, kad pas juos lygiai taip pat viskas kadaise būdavę.

Surinkti iš apylinkių

Prieš keturiasdešimt penkerius metus įkurtas liaudies buities muziejus – etnografinė 19 amžiaus pabaigos ir 20-o pradžios sodyba akivaizdžiai atkuria valstiečių buitį.

Ją ir pamato takeliu pro vartelius, pro koplytstulpį į Smilgių etnografinės sodybos teritoriją įžengusieji.

Tik sodybos autentika šiek tiek pakoreguota, mat ten, kur dabar įsikūręs muziejus, praeityje pastatų nebuvo.

„Toje vietoje plytėjo stambaus ūkininko Dirsės sodas, o jo sodybos pastatai buvo kiek toliau. Senojo sodo obelys ir dabar dar kelios yra išlikusios, be to, pasodinta ir naujų medžių“, – pasakoja kultūros centro vadovė.

Tačiau visi pastatai autentiški – iš to laiko ir iš tos pačios apylinkės, sustatyti bei įrengti taip, kaip stovėdavo daugelyje senojo kaimo sodybų.

Šie pastatai kadaise stūksojo kitur – nelabai toli nuo Smilgių.

Klėtis čia atvežta iš Molainių, tvartas iš Karsakiškio, klojimas iš netolimo Ažagų kaimo, kalvė – iš Utėnų ir tik pirtelė iš kaimyninio Radviliškio rajono. Lankytojams demonstruojami baldai, rakandai į muziejų sukeliavo iš įvairių vietų.

Etnografinė sodyba pirmuosius lankytojus pakvietė 1979-aisiais.

Aktyvus šio muziejaus atsiradimo iniciatorius – buvęs Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius.

Kaip sako L. Narkevičienė, sumanymo būta dar didingesnio. Planuota šalia įkurdinti ir kitų regionų etnografines sodybas. Muziejus po atviru dangumi turėjo nusitęsti iki pat Pakruojo kelio ir pasakoti ne tik apie Aukštaitijos, bet ir kitų Lietuvos kraštų valstiečių gyvenimą.

Gali būti, kad jei tokia idėja būtų virtusi realybe, dabar Smilgiai nenusileistų garsiajam Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejui.

Tačiau ar dėl finansinių, ar dėl kitų reikalų sumanymas nepavyko ir dabar galime džiaugtis bent viena etnografine sodyba – šio krašto paveldo turtu.

Nesėdėjo rankų sudėję

Šiais laikais sodyba buvo vėl atnaujinta, restauruota, nendrėmis perdengti stogai, atstatytas klojimas.

Ir čia apsilankius nesunku bent akimirkai pasijusti 19 amžiaus valstiečio vidutinioko kailyje.

Štai regi, kaip veriasi trobos durys ir žvilgsniu valdas aprėpusi šeimininkė pradeda nesibaigiantį ruošos ratą – gyvuliai, puodai, šeimyna, daržai, vaikai, šienas…

Tų darbų gausybė, juk viskas – nuo duonos kepalo iki drabužio būdavo savo rankomis sukurta, pagaminta.

Ankstų rytą, vos gaidžiams pragydus, į tuos darbus nerdavo visi sodybos gyventojai – iš klėtelės link šulinio praustis skubėdavo užsimiegojusios samdytos mergos, į tvartą tarškindamas kibirais žingsniuodavo šeimininkas ar jo sūnus. Tarsi girdisi, kaip trinksi durys, baubia į ganyklą genamos karvės, loja šunys, girgžda šulinio svirtis.

Per darbymetį nėra kada ilgai grožėtis balintais akmenimis apdėliotame darželyje žydinčiomis gėlėmis – suktis reikėdavo sparčiai.

Žemos durys, trumpos lovos

Svarbiausia etnografinės sodybos detalė – gyvenamasis namas, anksčiau priklausęs Elzbietai Špokauskienei, atvežtas iš labai netolimo Kiaunežių kaimo.

Senoji namo savininkė ilgus metus jame gyveno, užaugino aštuonis vaikus.

Kai melioracija artėjo ir buvo aišku, jog namą vis tiek teks nugriauti, E. Špokauskienė jį pardavė kolūkiui nusikelti.

Troba buvo nukelta ir į Smilgius atvežta, pastatyta taip, kaip stovėjo savame kaime – jos vidus taip pat liko nepakitęs.

Vidun kviesdama L. Narkevičienė perspėja: „Pasilenkite, durų stakta žema.“ Pasirodo, ne vienas lankytojas kakta į ją trinktelėjo.

Anuomet gyvenusiems žemesnio ūgio žmonėms stakta neužkliūdavo, buvo kaip tik.

Kad žmonės buvo žemesni, rodo ne tik durys – originalios senosios lovos pagal dabarties standartus atrodo labai jau trumpos, tokios mažutės.

Troba irgi nedidelė, bet joje išsitekdavo, suguldavo visai šeima – kas lovose, kas ant krosnies įsitaisydavo.

Vietos užtekdavo ir prie krosnies sudėtiems kasdieniams rykams – katilams, puodams, priemonėms, reikalingoms duonai maišyti, kildinti, minkyti, kepti.

Svarbiausias baldas – kampe stovintis stalas su suolais. Čia ir kasdien, ir per šventes susėsdavo visa šeima, o garbingiausia vieta, virš kurios sukabinti šventi paveikslai – krikštasuolė dažniausiai būdavo skiriama šeimos galvai – tėvui.

Seklyčia svečiams

Į namą įžengęs pro laukujes duris ne iš karto patenki į gyvenamąją erdvę – pirmiau į priemenę, savotišką prieškambarį su plūkta asla ir durimis į visas kitas patalpas.

Priemenėje būtinai stovėdavo spinta maisto produktams, tarsi anų laikų šaldytuvas, naudotas ir žiemą, ir vasarą.

Durys tiesiai – į kamarą, nešildomą patalpą su nedideliu langeliu, kurioje laikytos gausesnės maisto atsargos, namų apyvokos daiktai, girnos.

Čia pat durys į rūkyklą – joje buvo laikoma mėsa. Paskerdus kiaulę jos mėsa mediniame kubile būdavo sūdoma, paskui čia pat rūkoma.

L. Narkevičienė kviečia užsukti į seklyčią – erdvų gerąjį trobos galą su medinių lentų grindimis.

Šios patalpos visada laikytos tvarkingos, švarios, skirtos beveik išimtinai svečiams.

Lakstyti, žaisti ir dūkti seklyčioje vaikams nelabai tekdavo – nebent vasarą jiems leisdavo čia miegoti.

Vaikams žaisti labai tikdavo vadinamasis gerasis kiemas, būdavęs prie pat klojimo – pastato, kuriame laikyti pašarai gyvuliams, šienas, šiaudai.

Sodybos gardėsis – „razavi“ blynai

Į Smilgius atvykusiems lankytojams plačiausiai sodyboje pristatomi žemdirbystės įrankiai ir padargai bei kalvystės amatas.

Etnografinėje sodyboje net šeši pastatai – be gyvenamojo namo, dar ir klėtis, kalvė, kluonas, tvartas ir pirtis. Sodybą puošiantis koplytstulpis taip pat atkeliavęs iš praeities.

Sodyboje veikia edukacija „Senojo kaimo buitis, darbai ir pramogos“.

Per įvairias programas, renginius Smilgių svečiai vaišinami tokiais patiekalais, kokie būdavo valgomi anksčiau.

Pats populiariausias patiekalas vieno malimo – tamsių miltų, vadinamų „razavais“, blynai. Tiems blynams kepti naudojami rupūs miltai – tik vieną kartą permalti grūdai.

Blynų kepėjos, iš pradžių maniusios, kad šiandienos vaikams, jaunimui neišvaizdūs, juodi blynai nepatiks, pasirodo, klydo – blynus mielai kerta ir giria, kad labai skanu.

Dar sodyboje vaišinama ant laužo kepta kiaušiniene bei išvirtu šiupiniu.

Pasižvalgę, pasivaišinę, su praeitimi susipažinę ir daug naujo sužinoję lankytojai vėl grįžta į jiems įprastą ir visai kitokį gyvenimo suvokimą bei ritmą.

O Smilgių etnografinė sodyba lieka savo vietoje – su turtinga patirtimi, įdomia kasdienybe ir gražiomis, visos seniūnijos, o kartais ir savojo bei gretimų rajonų gyventojus sutraukiančiomis šventėmis.