Manantieji, kad visi šalyje esantys kraštotyros ar krašto muziejai lankytojams pateikia nuobodžiai vienodus eksponatus – klysta. Tiesa, bene kiekviename galima ir būtina pamatyti apie praeities žmonių gyvenimą ir jų buitį liudijančių daiktų, jų ir labai norėdamas nepakeisi kitokiais. Tokie jie buvo iš tikrųjų, kiekvienam šimtmečiui, dešimtmečiui būdingi, – linų apdirbimo įrankiai, kinkymo įranga, rateliai, staklės, ližės, kubilai, svarstyklės, geldos ir daugybė kitų.
Pernai aštuoniasdešimties metų sukaktį minėjęs Zarasų krašto muziejus lankytojus pasitinka ir aukšto lygio menininkų parodomis. U. Mikaliūno nuotr.
Tačiau kiekvienas muziejus juos pateikia skirtingai, be to, turi išskirtinių, tik savo kraštui būdingų eksponatų, kompozicijų.
Zarasų krašto muziejuje pasakojama savita šio krašto istorija – Lietuvos pakraštyje, ypač vaizdingoje aplinkoje, septynių ežerų supamas ir nuo seno gyvenamas kraštas turi kuo didžiuotis, kuo svečiams pasigirti.
Kai Zarasų miesteliui 1932 metais buvo suteiktas kurorto statusas, jis pradėjo plėstis ir augti. Buvo susirūpinta jo įvaizdžio formavimu ir mokytojo Stasio Jauniškio pastangomis pradėta rinkti istorinė medžiaga. Kreiptasi į visuomenę, prašyta būsimajam muziejui aukoti eksponatų.
Ir 1934-ųjų lapkritį buvusios progimnazijos patalpose muziejus buvo atidarytas. Jame įkurti Numizmatikos, Archeologijos, Liaudies meno, Pedagogikos, Spaudos, Didžiojo karo liekanų ir Gamtos skyriai. Savo fonduose muziejus turėjo daugiau kaip du tūkstančius eksponatų, tarp jų buvo labai vertingų ir retų.
Zarasų krašto muziejaus darbuotojas Vasilijus Trusovas sako, kad šioje įstaigoje yra įvairių laikų miesto nuotraukų ir paveikslų.
Gausu eksponatų
Antrojo pasaulinio karo metais muziejus labai nukentėjo. Senųjų ginklų ir Liaudies meno skyriai buvo beveik sunaikinti. Po karo muziejus dar kurį laiką veikė, paskui buvo uždarytas, praėjus kuriam laikui vėl įsteigtas ir tapo Marytės Melnikaitės memorialiniu muziejumi, priklausiusiu Rokiškio muziejui.
Tik atgimimo laikais vėl tapo Zarasų krašto muziejumi – su savo praeitimi, istorija ir ateities vizija.
Muziejaus darbuotojas Vasilijus Trusovas sako, kad šiai įstaigai priklauso dar du skyriai – kalbininko Kazimiero Būgos memorialinis muziejus Pažiegės kaime ir Stelmužės bažnytinio meno muziejus.
Dabar muziejuje eksponuojama daugiau kaip tūkstantis pagrindinio fondo eksponatų, o fonduose saugoma apie 18 tūkstančių.
V. Trusovas kviečia pasižvalgyti po visas keturias muziejaus sales. Pirmoje supažindinama su Zarasų plėtra carizmo laikotarpiu, čia gausu eksponatų, pasakojančių apie to meto kultūrą, religiją, ekonomiką. Įvairūs išlikę daiktai, nuotraukos atskleidžia ir šalies, ir miesto gyvenimą 1918–1940 metais.
Antroje salėje – etnografinė ekspozicija kviečia užsukti ir į ūkininko kamarą, čia yra Zarasų kraštui būdingų baldų, rakandų, audinių.
Atskira salė skirta sakralinėms skulptūroms – Rytų Aukštaitijos dievdirbių pagamintoms šventųjų skulptūrėlėms, kažkada puošusioms stogastulpius, koplytstulpius, šventorius, kapines. Yra ir daugiau su bažnyčios gyvenimu susijusių eksponatų.
Vienas muziejaus kambarys skirtas sakralinio meno kūriniams.
Dovana gimtinei
Dar vienoje muziejaus salėje atidaryta išeivijos dailininko Miko Šileikio gimtinei dovanotų paveikslų galerija. Joje – penkios dešimtys vertingų dailininko darbų, asmeniniai daiktai.
„Dar apie du šimtus paveikslų saugoma muziejaus fonduose“, – sako V. Trusovas.
M. Šileikis gimė 1893 m. Zarasų apskrityje. Būdamas dvidešimties, vengdamas rusų carinės karo prievolės, jaunuolis išvyko į Čikagą ir tapo vienu pirmųjų lietuvių dailininku Amerikoje. Už savo kūrinius ne kartą laimėjęs premijų ir apdovanojimų, jis buvo vienas iš Lietuvių dailininkų sąjungos įkūrėjų, Čikagoje įsteigė M. K. Čiurlionio galeriją.
Mirė 1987 metais Čikagoje. Jo valia gausi paveikslų kolekcija atkeliavo į Zarasus.
Šis dailininkas vertinamas kaip puikus portretistas. Jis tapė ir peizažus, daug yra sodų, jūros, kopų vaizdų. Žiūrint į paveikslus, nesunku suvokti autoriaus nuotaikas – jos išreikštos spalvomis, judesiu, kompozicija. Jo spalvų paletė – labai turtinga.
Apie savo kūrybą dailininkas yra pasakęs: „Ekspresionizmu ir abstrakcija nesidomėjau, svetimos įtakos manęs nepaveikė. Norėjau atvira širdimi prisidėti prie šio pasaulio grožio praturtinimo, be kurio žmogaus gyvenimas nebūtų pilnas.“
Išskirtinė proga
Zarasų krašto muziejaus lankytojai dabar turi ypatingą progą – pamatyti garsaus kraštiečio dailininko Yjegudos Peno (1854–1937) paveikslus. Šio menininko originalių kūrinių muziejus neturi, su jais galima susipažinti tik iki rugsėjo pabaigos veikiančioje parodoje, paskui paveikslai iškeliaus į Baltarusiją, į Vitebsko kraštotyros muziejų, iš kur ir buvo atvežti.
Muziejaus darbuotojas atkreipia dėmesį, kad Y. Penas yra pasaulinio garso dailininko Marko Šagalo mokytojas.
Surengęs jo darbų parodą Zarasų krašto muziejus įgyvendina projektą ,,Žydų kultūros kelias (Lietuva–Latvija–Baltarusija)“.
Y. Penas (Jurijus Moisejevičius arba Judelis Movševičius) gimė Zarasuose, neturtingoje daugiavaikėje žydo amatininko šeimoje. Berniukas anksti liko našlaitis.
Religinėje mokykloje prie sinagogos jis ypač susidomėjo piešimu, dirbo dažytojo, gaminusio iškabas, pagalbininku Daugpilio mieste (Latvijoje).
Vėliau mokėsi Peterburgo dailės akademijoje, baigęs ją buvo grįžęs į Zarasus, paskui apsigyveno Rygoje.
Praėjus kuriam laikui dailininkas persikėlė į Sankt Peterburgą ir gavo leidimą ten gyventi nuolat.1896 metais gubernatoriaus kvietimu Y. Penas atvažiavo į Vitebską ir jame praleido daugiau kaip keturiasdešimt savo gyvenimo metų.
Jo privati meno studija davė pradžią meninio lavinimo sistemai mieste.
Išlikę dailininko kūriniai suteikia turtingos medžiagos Vitebsko gyvenimui apibūdinti. Jo peizažai, portretai atskleidžia to meto miestelėnų buitį, jų charakterius.
Vitebsko srities kraštotyros muziejuje saugoma beveik 170 Y. Peno dailės ir 17 grafikos darbų. Tai didžiausia šio dailininko darbų kolekcija pasaulyje. Muziejuje yra fotografijų ir dokumentų apie Y. Peno gyvenimą ir kūrybą.
Dailininko Miko Šileikio dovanoti darbai puošia Zarasų krašto muziejų.
Zarasų šviesuolis
Zarasų krašto muziejus yra Dominyko Bukonto gatvėje. Šio žmogaus, šviesuolio ir gydytojo, vardas žinomas kiekvienam zarasiškiui, nors nuo to laiko, kai jis vaikščiojo miesto gatvėmis, praėjo daug metų.
Muziejininkas pasakoja, kad 1873 metais gimęs D. Bukontas, baigęs medicinos mokslus, iš pradžių dirbo gydytoju Dusetose. 1904-aisiais jis buvo mobilizuotas ir pasiųstas kariauti (vyko rusų ir japonų karas), o po poros metų išleistas į atsargą apsigyveno Zarasuose ir buvo paskirtas miesto ligoninės gydytoju.
„D. Bukontas iškart įgijo vietinių pasitikėjimą, pagarbą ir drąsiai ėmėsi vadovauti tautiniam lietuvių atgimimui. Įsteigė „Saulės“ draugiją, lietuvišką biblioteką-skaityklą, dalyvavo kultūros draugijų veikloje“, – pasakoja muziejininkas.
D. Bukontas buvo labai veiklus – įsteigė Zarasuose malūną, gontų dirbtuvę, visuomeninio pobūdžio organizaciją – kooperatyvą, Žemės ūkio draugiją, Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Gyvendamas Zarasuose gydytojas rinko tautosaką, tautodailininkų kūrinius, užrašinėjo apylinkių tarmes.
Toks aktyvus ir prasmingas žmogaus gyvenimas kitų labui vertas didelės kraštiečių pagarbos. 1909 metais gydytojas buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu už darbštumą ir uolumą kovojant su cholera, 1916 m. – Šv. Onos III laipsnio ordinu už pasižymėjimą gelbstint sužeistuosius, 1917 m. – Šv. Stanislovo II laipsnio ordinu su kalavijais ir Šv. Onos II laipsnio ordinu su kalavijais už pasižymėjimą mūšyje ties Lindenburgu.
Mirė šviesuolis 1919-aisias, o po ilgų dešimtmečių, 1993 metais, Zarasų centre atidengtas skulptoriaus Leono Striogos iš bronzos ir granito sukurtas paminklas gydytojui Dominykui Bukontui atminti.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
