„Reikia džiaugtis tuo, ką turime. Ir ieškoti, kas pozityvu, gera, kas teikia džiaugsmą“, – į klausimą, ko išmokė gyvenimas, atsako panevėžietė Jolanta Lebednykienė, buvusi ilgametė miesto Dailės galerijos direktorė.
Ji – ir pedagogė, ir meno žmogus, ir vadybininkė, jaunystėje žinių sėmėsi trijuose universitetuose. Tačiau „kiečiausiu“ universitetu, plačiausiai jai atvėrusiu duris į pasaulį, Jolanta vadina Panevėžio dramos teatro režisieriaus Juozo Miltinio studiją.
Našle tapo prieš auksinę sukaktį
Džiaugsmo gyvenime ieškoti reikia dar ir todėl, kad viso to labai greitai gali nebebūti, įsitikino J. Lebednykienė.
Gyvenimo trapumą ji ypač pajuto praėjusį rugsėjį nebūtin išėjus mylimam vyrui, garsiam skulptoriui Juozui Lebednykui.
Anapus menininkas pašauktas likus visai nedaug iki auksinės jų bendro gyvenimo sukakties.
Amžino poilsio J. Lebednykas atgulė tolokai nuo Panevėžio, Trakų rajono Onuškio miestelyje. Ten šio menininko gimtosios vietos.
J. Lebednykienės dokumentuose taip pat įrašyta gimimo vieta Trakai.
Tačiau Jolanta pripažįsta, kad širdžiai jai artimesni ne gimtieji Trakai, o mažai kam žinomi Smilgiai netoli Pandėlio Rokiškio rajone.
Tuose Smilgiuose, tėvelio tėviškėje, bėgo džiugi Jolantos vaikystė.
Su šypsena ji prisimena, kaip dirbo pačius įvairiausius ūkio darbus, o sykį su giminaite Rygos turguje pardavinėjo avių vilną. Ežerų supami Trakai tokių džiugių prisiminimų jai nekelia.
Juose Jolanta gyveno centrinėje Vytauto gatvėje, o geriausia jos drauge buvo būsimoji aktorė Vaiva Mainelytė. Ši taip pat viešėdavo pas Jolantos močiutę Smilgiuose.
Merginų keliai išsiskyrė, kai J. Lebednykienės tėvai persikėlė gyventi į Panevėžį, o V. Mainelytės – į Širvintas.
Mokyklą Jolanta baigė jau Panevėžyje. Ji – pirmosios tuometės 4-osios vidurinės mokyklos abiturientų laidos atstovė.
Ne blaškėsi, o ieškojo
Viešai J. Lebednykienė pristatoma, kad studijavo tuomečiuose Kauno politechnikos ir Vilniaus inžineriniame statybos institutuose, taip pat Vilniaus universitete, yra baigusi ir režisieriaus Juozo Miltinio teatro studiją.
„Atrodytų, jūsų kelias į meno pasaulį ne visai tiesus, būta vingių. Blaškėtės?“ – teiraujuosi.
J. Lebednykienė šypsosi: ne blaškėsi, o ieškojo.
Itin gerais pažymiais baigusi vidurinę mokyklą, iš pradžių pasirinko ekonomikos studijas Kaune. Labai norėjusi studijuoti tame mieste. Kaunas atrodė lietuviškiausias, patriotiškiausias miestas, jame buvo justi laisvės dvasia.
Tačiau pastudijavusi ekonomiką nutarė, kad šie mokslai – gerai, bet dar geriau ir įdomiau studijuoti labiau su menu susijusį dalyką.
Atsisveikinusi su Kaunu, atvyko į Vilnių studijuoti architektūros.
Prieš pusšimtį metų ir į vienas, ir į kitas Jolantos pasirinktas studijas būdavo milžiniški konkursai. Tačiau gabi mergina įstojo iškart, o ir studijuoti nebuvo sunku.
Bet vėlgi!
Įvyko tai, kad būsimus architektus, savo kurso draugus J. Lebednykienė pakvietė atvykti į Panevėžį pažiūrėti režisieriaus Juozo Miltinio pastatytos F. Diurenmato pjesės „Frankas V“.
J. Lebednykienė ir dabar pamena, kad ir pjesė, ir režisūra ją taip sukrėtė, jog prieš tą scenos sukeltą įspūdį nublanko architektūros studijos.
O pati panoro tapti Juozo Miltinio mokine. Ir taip pat iš karto buvo priimta į maestro vadovaujamą teatro studiją.
„Nesistebiu, kad ne visiems pavyksta suvokti ir pajusti meną. Bet stebina tie, kurie, nepajėgdami suvokti, didžiuojasi savu nesuvokimu.“
J. Lebednykienė
Iš teatro išvedė meilė
Pažinti ir suprasti meną, pačiai jį perteikti, taip pat ir pajusti, ir suprasti gyvenimą J. Miltinis mokė J. Lebednykienę ketverius metus.
„J. Miltinis buvo pasaulėvaizdžio, pasaulėjautos ir pasaulėvokos mokytojas. Tai jis formavo, vėrė platų žvilgsnį į pasaulį, į didžiąją kultūrą“, – tvirtina garsiojo režisieriaus mokinė.
Nors pas J. Miltinį nebuvo lengva, bet – įdomu.
Išskirtinai įdomias, prasmingas, turiningas J. Miltinio pamokas Jolantai tuo metu papildė ir kiti išgyvenimai. Jį įsimylėjo! Ugniaplaukį miesto vaikų dailės mokyklos mokytoją, skulptorių Juozą Lebednyką.
Toje mokykloje Juozas turėjo dailės studiją, o jo kūrinių pažiūrėti ir su menininku susipažinti Jolantą pakvietė jos bičiulė, taip pat dirbusi vaikų dailės mokykloje.
Jolantos ir Juozo meilė prieštaravo J. Miltinio principams.
Maestro reikalavo, kad aktoriai nekurtų šeimų, atsiduotų vien darbui.
Jolantai teko rinktis: teatras ar meilė.
Ir pasirinko.
Ištekėjo ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos.
Filologijos studijos, pasak J. Lebednykienės, dar pagilino ir įtvirtino J. Miltinio suteiktas žinias.
Dar tebestudijuodama pradėjo dirbti tuometėje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, moksleivius mokė lotynų kalbos.
„Ir dabar, praėjus kone penkiasdešimčiai metų, sutikti buvę mokiniai neretai pasako man po vieną ar kitą lotynišką sentenciją“, – šypsosi Jolanta.
Jai malonu iš buvusių mokinių išgirsti, kad buvo švelni ir maloni mokytoja. Ir ne vienas prisimena ją itin gražią.
„Maloniau išgirsti, kad buvau ar esu protinga nei graži“, – nusijuokia J. Lebednykienė.
Startas sunkiausiais metais
Netrukus iš švelnios mokytojos Jolanta virto vadybininke – Panevėžio savivaldybės Kultūros skyriaus tuometis vedėjas Gintaras Kerbedis pasiūlė vadovauti miesto Dailės galerijai.
Pirmasis naujosios direktorės laukęs darbas – baigti galerijos rekonstrukciją.
„Buvo blokados metai. Deficitu tuomet tapo viskas, ko reikėjo pastato remontui. Teko vaikščioti po fabrikus, prašinėti medžiagų, reikalingos įrangos“, – sudėtingą miesto Dailės galerijos gyvavimo pradžią mena Jolanta.
Nepaisant visko, prieš 1990-ųjų Jonines galerija Respublikos gatvėje buvo atidaryta. Dažais dar kvepianti kultūros įstaiga pakvietė lankytojus į Panevėžio dailės patriarcho Kazimiero Naruševičiaus kūrybos parodą.
O jau liepos 1-ąją galerija priėmė menininkus, susirinkusius į tarptautinį keramikos simpoziumą. Dienomis jie kūrė stiklo fabrike, popietėmis ar vakarais bendrauti rinkdavosi po galerijos skliautais.
Panevėžio dailės galerijai vadovavusi 26-erius metus J. Lebednykienė yra surengusi dvi dešimtis tarptautinių keramikos simpoziumų. Juose kūrė menininkai iš pačių įvairiausių pasaulio šalių, netgi iš Indijos, Meksikos, Pietų Korėjos ir kt. Čia sukurti jų darbai pasiliko Panevėžiui.
Liko ir Jolantos sudaryti katalogai, pasakojantys apie šiuos simpoziumus.
J. Lebednykienė prasitaria svarstanti rašyti memuarus apie šį unikalų Lietuvoje reiškinį, Panevėžį išgarsinusį visame pasaulyje kaip keramikos meką.
Keramikos simpoziumų tradicija Panevėžyje ir šiandien gyva, tik dabar juos rengia jau kiti.
Menas neturi būti gražus
J. Lebednykienė pamena vienos kadencijos Panevėžio valdžios atstovės žodžius – ši pavadino simpoziume sukurtus keramikos kūrinius puodais.
„Kas jus, Jolanta, išmokė atskirti, kur meno kūrinys, o kur – viso labo tik puodas?“ – pasiteirauju.
Pasak J. Lebednykienės, meno kūrinys turi savotišką dvasią, turi jėgą, kuri veikia. Ir ne tik veikia, būna, kad žiūrovui meno kūrinys atveria pasaulį.
„Nesistebiu, kad ne visiems pavyksta suvokti ir pajusti meną. Bet stebina tie, kurie, nepajėgdami suvokti, didžiuojasi savu nesuvokimu“, – sako J. Lebednykienė.
Menas, anot Jolantos, ir neturi būti gražus. Meno kūrinys turi būti paveikus.
Dar paauglystėje pažinti meną Jolanta mokėsi skaitydama menininkų biografijas, vėliau meno disciplinas studijavo aukštosiose, buvo mokoma J. Miltinio, paskui – sutuoktinio, garsiojo skulptoriaus Juozo Lebednyko.
Vadovaudama Dailės galerijai, rengdama parodas ir simpoziumus, mene ir menu ji gyveno kasdien.
Į klausimą, galbūt nėra paprasta būti menininko žmona, J. Lebednykienė atsakė neturinti su kuo palyginti vienintelės santuokos.
Jai su skulptoriumi Juozu įdomu ir niekada – nuobodu.
Džiugindavo sutuoktinio gerumas, jo meilė, išreikšta ne žodžiais, o darbais. Ir buvo labai stiprus fiziškai. Deja, dulkės, kurios randasi iš akmens kuriant skulptūras, lėmė J. Lebednyko ligą. Jos menininkui nepavyko nugalėti.
Itin skaudžiai Jolanta prisimena praėjusių metų vasarą, kai buvusiam itin tvirtam, stipriam Juozui tapo sunku net įkvėpti oro.
Dabar J. Lebednykienė viena liko dideliuose namuose, pilnuose sutuoktinio kūrinių.
Ji svarsto sudaryti J. Lebednyko kūrybinio palikimo katalogą. Vėliau kartu su vaikais svarstysiantys, ką daryti su pačiais kūriniais.
Skulptoriaus darbuose matyti perteikti mylimos žmonos bruožai, kūno linijos, formos. Jolanta buvo jo mūza.
Anot jos, sutuoktinis buvo itin kūrybingas, nuolat pilnas kūrybinių idėjų.
Grįždavusi į namus iš darbo Dailės galerijoje, Juozą rasdavusi kuriantį.
Kūrybinėje terpėje augo ir jų vaikai. Patys, tėvų neraginti, ėmė lankyti dailės mokyklą, rinkosi meno krypties studijas aukštosiose mokyklose.
Dabar abu – žinomi menininkai: Miglė – garsi tekstilininkė, Lukas – architektas.
Tarp skulptūrų, gėlių, pomidorų
Visa Lebednykų šeima – keliautojai. Jų aplankyta daugybė pasaulio šalių.
Tai atsispindi ir J. Lebednyko kūryboje. Jolanta keliaudama sako labiau pažinusi pasaulį ir save.
O viena paskutinių šiųmečių jos išvykų buvo į Biržus.
Pirmą kartą gyvenime J. Lebednykienė įdėmiai apžiūrėjo šį Šiaurės Lietuvos perlu vadinamą miestą ir liko juo sužavėta.
Tad ieškant grožio ir džiaugsmo nebūtina keliauti į indijas, amerikas. Gera ir Biržuose, ir Panevėžyje, jaukiuose ir meniškuose Lebednykų namuose tarp skulptūrų, žydinčių gėlių, sunokusių pomidorų.
