Basomis aplink bažnyčią einanti Šiaudinienė, tarp žiguliukų ir moskvičių gatvėje naršantis vežikas, už rublį pavėžėjantis brikele, savaitgalių vakarais Maskvos Arbatą primenanti Respublikos gatvė – Panevėžį, koks buvo prieš penketą dešimtmečių, į sceną perkėlusi režisierė Elona Karoblytė viliasi, kad spektaklis taps savotiška kelione į tokią dar netolimą, bet kosminiu greičiu tolstančią tarybinę epochą.
Gatvė atgijo scenoje
Ar gatvė – tik važiuojamoji kelio dalis? O gal – antrasis gyvenimas, prasidedantis užtrenkus ankštų namų duris, laisvei, kūrybai ir saviraiškai atsiverianti erdvė?
Į premjerą „Meno“ teatre – dviejų dalių spektaklį „Respublikos gatvės vaikai“ pakvietusi kūrinio autorė ir režisierė Elona Karoblytė į sceną perkėlė 6-ojo dešimtmečio jaunos asmenybės gyvenimą, svajones, tikslus. Nuo jų neatsiejama kadaise gyviausia buvusi centrinė Panevėžio gatvė. Šiais laikais iš jos teliko savotiškas koridorius tarp arterinių gatvių, vedančių į šių dienų panevėžiečių Meka tapusį prekybos centrą miesto pakrašty.
Dar prieš keletą dešimtmečių Respublikos gatvė buvo neabejotinai svarbiausia mieste. Joje šurmuliavo įsikūrę barai, bariukai ir valgyklos, veikė garsusis senasis Panevėžio teatras.
Tiesa, apie pastarąjį spektaklyje užsimenama tik vienu sakiniu. Gatvės gyvenimą mieste atostogaujančių sovietmečio vaikų akimis perteikianti E.Karoblytė ne atsitiktinai Panevėžį išgarsinusiai meno šventovei skyrė tik tiek dėmesio – vasarą teatras atostogauja.
„Panevėžyje buvo labai mažai vietų, kur galėjome vasarą nueiti. Visokie užklasinės veiklos būreliai pionierių namuose ir tie atostogaudavo. Todėl turėjome daugybę vietos fantazijai“, – pasakoja Respublikos gatvėje užaugusi E.Karoblytė.
Įrodinėjo drąsą
Pasak kelių dešimtmečių vaikystės ir jaunystės prisiminimus atgaivinusios menininkės, pasibaigus mokslo metams mieste likusiems vaikams atsivėrusi laisvė išsiliedavo netikėčiausiais potyriais. Ne vienas jų taip ir liko tėvams iki šiol neatskleista paslaptimi.
Pačios Elonos artimieji taip pat nė nenutuokia, kad Panevėžyje išdygus pirmajam devynaukščiui Marijonų gatvėje jų dukra, su būriu vaikigalių liftu užvažiavusi ant namo, ištiesusi rankas laviruodavo ant paties sienos krašto. Paniškai aukščio bijančiai menininkei dabar pakerta kojas prisiminus kraują stingdantį vaikystės žaidimą. Tačiau tuomet antrą klasę baigusiai mergaitei pereiti devynaukščio siena reiškė įrodyti ne tik kitiems, bet ir sau – esu stipri.
E.Karoblytė nebando lyginti sovietmečio ir šių dienų paauglių. Kiek-vienas laikmetis paženklintas ne tik kitokiais žaidimais, bet net ir kitais tikslais, kitokiomis svajonėmis.
„Niekas nebesisveikina taip, kaip mes – „saliut“. Tokiam pasisveikinimui turbūt turėjo įtakos didelė Tarybų Sąjungos draugė Kuba. Kai Jurijus Gagarinas nuskrido į kosmosą, ne tik Rusijoj, bet ir Lietuvoj statėmės kiemuose didžiules sūpuokles, vartydavomės per galvas iki nelaimingų nutikimų ir net mergaitės svajojo būti kosmonautėmis, lakūnėmis“, – pamena spektaklio autorė ir režisierė.
Vaikystės žaidimus keitė paaugliškas maištas prieš sovietinį režimą, tiesa, kur kas atsargesnis nei Kaune. „Buvome priversti būti pionieriais, komjaunuoliais, bet vis tiek rašėm eilėraščius apie Romą Kalantą, dainuodavom daineles. Man tebuvo 14-iolika, kai draugų ratelyje tyliai skaitydavom Adolfo Šapokos istoriją. Ją parūpindavo mums vieno draugo tėvelis“, – pamena E.Karoblytė.
Gimdyti – tik po filmo
Elonos paauglystės Panevėžys – sparčiai augantis, besiplečiantis, o vasarą kvepiantis karbidu. Menininkės atmintyje likęs miestas neatsiejamas nuo statybų vaizdų. Ji dar karstėsi po atnaujinamo „Garso“ kino teatro pastolius, žiūrėjo jame parodytą patį pirmąjį dokumentinį filmą ir iš jo tepamenanti karvę didžiuliais speniais.
„Garsui“ menininkės sieloje skirta ypatinga vieta. Kai senajame kino teatre tėtis su mama žiūrėjo žymaus rusų režisieriaus Sergejaus Gerasimovo kone trijų valandų filmą „Žmonės ir žvėrys“, Elona pasibeldė į pasaulį. Nubėgus vandenims tėtis nerimavo, kad kūdikis gali gimti tiesiog kino salėje, tačiau susikaupusi mama delsė kilti nuo kėdės – o kas, jei antrosios dalies nebepamatys? Elona gimė tėveliams vos spėjus iš „Garso“ pėsčiomis ateiti į ligoninę.
Visai neseniai E.Karoblytei kolegos surado jos gyvenime reikšmingą filmą.
Panevėžiečiai atpažins
save
Idėją papasakoti, scenoje atkartoti tai, ką išgyveno Panevėžio jaunimas prieš penketą dešimtmečių, E.Karoblytė puoselėjo jau seniai. Ją realizuoti akstiną davė miesto Savivaldybė, paskelbusi konkursą stipendijai už kūrinius apie Panevėžį.
„Be galo norėjau sukurti filmą arba spektaklį apie sovietinių laikų Panevėžį. Girdėjau juokelių, pretenzijų, priekaištų, kad tai baisiai autentiška, sentimentalu ir nostalgiška, kam to reikia ir kokia iš to nauda“, – pripažįsta E.Karoblytė.
Kad kūrinys apie sparčiai tolstančios ir jau egzotika tampančios sovietmečio epochos miestą panevėžiečiams iš tiesų buvo reikalingas, autorė nusiramino išvydusi į spektaklį susirinkusių žiūrovų reakciją.
„Kaip man buvo gražu žiūrėti, kai žilstelėjęs vyriškis, atsivedęs 19-metį sūnų, per visą spektaklį jam tyliai komentavo, kas vyksta scenoje. Vadinasi, tai gali būti ir šeimos spektaklis. Gal bus proga prisiminti Panevėžio istoriją?“ – viliasi E.Karoblytė.
Spektaklyje nebandoma atkurti istoriografijos – į dar ne tokią tolimą praeitį grįžtama per žmones, Respublikos gatvės keistuolius.
Vyresnės kartos panevėžiečiai dar pamena vežiką – kai miesto gatvėmis jau riedėjo žiguliukai, moskvičiai, šis, atsisėdęs ant brikos pasostės, į rankas nusičiupęs vadeles iki pat pensijos vežiojo žmones. Menininkė pamena dar 1981-aisiais savo mieste mačiusi brikelę traukiantį arklį.
Spektaklio žiūrovai atpažins ir Šiaudinienę – keistuolę moterį, žiemą basomis eidavusią aplink bažnyčią. Sovietų valdžia ją demonstravo kaip pavyzdį, kuo gali baigtis uolus religingumas, tačiau prieš sovietines šventes pasistengdavo išvežti iš miesto.
Tiki miesto ateitim
Pati menininkė – antros kartos panevėžietė. Baigusi studijas Klaipėdos konservatorijoje, ji nė nesudvejojusi su vyru grįžo į gimtąjį miestą, nors turėjo paskyrimą į Kauno menininkų namus. Ir niekada dėl to nepasigailėjo.
„Nenoriu, kad Panevėžį vadintų Čikaga. Čia gyvena daug unikalių, gražių žmonių. Manęs vaikystėje niekas neklausė, koks tas miestas turi būti. Kiek aš jį dabar galiu pakeisti, tiek keičiu. Čia sunkiai kunkuliuoja kultūrinis gyvenimas, jam per mažai skiriama dėmesio. Bet aš tikiu J.Miltinio dramos teatru, tikiu „Menu“, be kurio savo gyvenimo jau turbūt nebeįsivaizduočiau“, – tvirtina E.Karoblytė.
Ar jos atžalos pasielgs taip pat, kaip kadaise jų mama, – sugrįš į gimtinę? Menininkė svarsto, kad sūnaus sulauksianti tik užsukančio į svečius. Strasbūre Tarptautinių santykių institute magistrantūrą studijuojančiam jaunuoliui Panevėžyje vargu ar atsirastų pakankamai erdvės veiklai.
E.Karoblytė tikisi – sūnus bus sąžiningas politikas ir jo karta sugrąžins Lietuvai pasitikėjimą. Į dukrelės ateitį mama taip toli nežvelgia – šeimos pagrandukė rudenį žygiuos dar tik į pirmą klasę.
„Man labai gaila išvažiuojančių jaunų žmonių. Taip noriu, kad baigę mokslus sugrįžtų į Panevėžį. Deja, miestas merdėja. Mano vaikystėje Respublikos gatvė savaitgalio vakarais primindavo Maskvos Arbatą – visi eidavo „pašpacyruoti“, tą patį žmogų galėdavai pamatyti penkis kartus praeinantį į priekį ir atgal. Tik apie vienuoliktą vakaro nurimdavo gausmas, tėtis uždarydavo langines ir jau būdavo galima užmigti. O dabar savaitgalio vakarais miestas išmiršta“, – apgailestauja E.Karoblytė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Kelių
dešimtmečių vaikystės ir jaunystės prisiminimus į sceną perkėlusi E.Karoblytė
nesigaili kadaise numojusi ranka į paskyrimą dirbti Kaune ir sugrįžusi į gimtąjį
Panevėžį.
