Užgesus šviesoms pakylanti teatro uždanga atneša vėjelį, praskleidžiantį stebuklingą teatro pasaulį, kuriame vyksta sunkiai įsivaizduojami dalykai, atveriantys kelius gėriui, grožiui, meilei, šviesai… Dvidešimtąjį kūrybinį sezoną skaičiuojantis teatras „Menas“, nusibrėžęs tikslą būti vaikų ir jaunimo teatru, netrukus tapo visos šeimos kultūros židiniu.
Ilgai brandinta idėja
Dar nepriklausomybės išvakarėse dviem teatralams – Juliui Dautartui ir Kęstučiui Vaičiuliui – kirbėjo mintis įkurti teatrą vaikams ir jaunimui. Atsiradus tokiai galimybei jie entuziastingai ėmėsi šios veiklos.
„Abu dirbome Juozo Miltinio teatre, o prie kakavos puodelio pasvajodavome apie teatrą vaikams, iš pradžių juokais, bet paskui tai virto idėja. J.Miltinio teatre susidarė nekūrybinga situacija, neliko nei J.Miltinio, nei naujovių, vedančių į priekį. Tik atsirišus nepriklausomybės maišui su didžiule jėga puolėme prie savo kalbose ir svajonėse matytos teatro vizijos“, – apie pradžią kalbėjo dabartinis teatro vadovas Kęstutis Vaičiulis.
Buvusiame kino teatre buvo įkurtas teatras vaikams ir paaugliams. Nors ir nevisiškai pritaikytose patalpose, bet jau po trijų mėnesių, 1991-ųjų žiemą, dienos šviesą išvydo premjera.
Pirmieji žingsniai nebuvo lengvi, nes reikėjo užsitarnauti jaunųjų žiūrovų pasitikėjimą.
„Panevėžio teatrų pasaulyje matėme nišą, tam tikrą trūkumą vaikų ir paauglių teatro, tai buvo ir tikras iššūkis, nes jaunasis žiūrovas yra labai reiklus, jam nelengva kurti, kita vertus, – ir didelė atsakomybė, nes auginome žiūrovą kitiems teatrams“, – „Sekundei“ pasakojo K.Vaičiulis.
Aktorių kalvė
Dviejų iniciatorių planuose teatras buvo kuriamas kiek kitaip nei buvo iš tiesų. Tik pradėję dirbti jie susidūrė su tam tikrais iššūkiais: profesionalių aktorių, kaip tikėtasi, eilės prie durų nenusidriekė, juos teko rengti patiems, trūko pinigų, pjesių jaunimui, į neviltį stūmė ir apskritai kultūros nereikalingumas Lietuvai.
„Mes galvojome, kad gyvensime truputį geriau. Didžiausia problema pasirodė aktorių stygius. Manėme, kad prie teatro durų nusidrieks eilės, ir tikrai turėsime iš ko pasirinkti. Deja, klydome. Ne todėl, kad aktorių neruošia, o todėl, kad baigę studijas jie kuria savo trupes ir į provinciją jų keliai neveda. Anksčiau žmogus turėdavo paskyrimą, buvo aprūpinamas gyvenamąja vieta, o dabar, gaudamas minimalų atlyginimą, turi rasti ir kur gyventi“, – didžiausią problemą atskleidė teatro direktorius.
Po kelių mėnesių pamačius, kad gali būti visai riesta, buvo įkurta Jaunimo teatro studija, ji rengė jaunuosius aktorius.
Tikriausiai tik nedaugelis žino, kad šioje studijoje savo karjerą pradėjo Gintarė Latvėnaitė, geriausiai žinoma iš televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“, Inga Talušytė, J.Miltinio dramos teatro aktorė, Giedrius Kiela, Keistuolių teatro aktorius, Andrius Povilauskas, teatro „Meno“ ir televizijos serialų aktorius, ir daugelis kitų. Ir dabar dalį „Meno“ aktorių sudaro Jaunimo teatro studiją baigusieji.
„Kasmet renkame po naują grupę norinčiųjų vaidinti, po metų lieka tik keli, jie dažniausiai vėliau irgi atsisveikina su mumis – išvyksta į kitus miestus studijuoti. Ir vėl liekame be aktorių, ir vėl užburtas ratas“, – pasakojo K.Vaičiulis.
Augina žiūrovą
Didžiausią teatro repertuaro dalį sudaro spektakliukai mažiesiems, kitą dalį užima jaunimo pjesės ir mažiausią, kaip juokauja K.Vaičiulis, pyrago gabalėlį sudaro suaugusiesiems statomos pjesės. Pastarąsias dvi skiria tik plonytė riba, mat jaunimui rodomuose spektakliuose dažnai gvildenamos ir suaugusiesiems aktualios problemos, nagrinėjamos paauglių ir tėvų santykių peripetijos. Bet čia susiduriama su tokių problemiškai aktualių pjesių trūkumu.
„Dažnai jaunimui skirtose pjesėse dalį žiūrovų sudaro tėvai. Bet didžiausia problema, kad tokių pjesių trūksta. Kitais metais žiūrovų laukia J.Grušo pjesė „Meilė, džiazas ir velnias“. Labai graži pjesė. Vienintelis priekaištas – ji sensta. Juk mano laikų jaunimas ir šiuolaikiniai paaugliai kitokie. Aišku, tai režisūriškai pataisoma, bet esmė ta, kad gerų pjesių jaunimui turime ieškoti su žiburiu. Tačiau situacija po truputį taisosi, Akademinis teatras pradėjo rengti tokių pjesių konkursus. Ledai pajudėjo, nors dar nepralaužti“, – mano teatro vadovas.
Nors pagrindinis žiūrovas yra vaikai ir jaunimas, „Mene“ jau keleri metai statomi spektakliai suaugusiesiems, pasak K.Vaičiulio, „daugiau savo dūšiai“.
„Dvidešimt metų aktoriui vaidinti kiškiukus, paukštukus ar peliukus yra sunku. Tarkim, lėlių teatre pagrindinį vaidmenį atlieka lėlės, aktorius „paskolina“ tik savo balsą, čia aktorius yra lyg atskiras, o mūsų teatre kitaip.
Kada tau keturiasdešimt ir tu vis dar tebevaidini kiškelį, tai – žūtis. Reikėtų apskritai po dešimties metų vaidinimo vaikiškuose spektakliukuose išleisti aktorius į suaugusiųjų teatrą. Kai mūsų aktoriai galėjo vaidinti suaugusiųjų pjesėse, atsigavo, jų akys suspindo“, – teigia „Meno“ vadovas.
Netrukus iš vaikų ir jaunimo teatras „Menas“ virto visos šeimos teatru, kuriame mėgsta lankytis net trijų kartų atstovai: vaikai, tėvai ir seneliai. Pirmieji teatro žiūrovai, tąkart buvę paaugliai, dabar į šią meno šventovę atveda savo atžalas.
Podukros vietoje
Kita problema, kuri aktuali bene visoms tokioms įstaigoms, yra apskritai kultūros nereikalingumas šiandieninei Lietuvai. Garsusis kovotojas Don Kichotas, prie meno šventovės pasitinkantis visus žiūrovus, ne tik simbolizuoja amžiną kovą su blogiu, tikrųjų vertybių ilgesį, bet ir parodo, kad šviesą ir gėrį nešti nereikia kokių nors išskirtinių sąlygų ar prabanga tviskančių apartamentų. Žiūrovai, matydami scenoje gražias dekoracijas ir besišypsančius aktorius, tikriausiai net nežino, kad grimo kambarys įrengtas koridoriuje, keli aktoriai turi dalytis viena grimo kėde, nes daugiau ten netelpa.
Nežino ir to, kad antrame aukšte esanti drabužinė, kai nevyksta spektakliai, virsta dirbtuvėmis, kuriose siuvami kostiumai, piešiamos dekoracijos.
„Tikrai negalvojome, kad dvidešimt metų Lietuvai nebus reikalinga kultūra. Jos nelaikau vienadieniu projektu, ji turi būti kasdien, vien iš festivalių sotus nebūsi. Niekas milijonų neprašo, tik normalių egzistavimo sąlygų. Niekas ir nesitiki gyventi kaip amerikonas, norėtųsi bent jau kaip Amerikos valytoja“, – ironizavo K.Vaičiulis.
Anot jo, „Menas“ yra repertuarinis, o ne projektinis teatras, tad nesuprantama situacija, kai pinigų reikia kaulyti rašant projektus tam tikram spektakliui.
„Turi skirti pinigų ne vienam spektakliui, bet visam repertuarui, o teatras jau pats spręs, kiek ir kokiam spektakliui skirti lėšų. Kaip valdžios vyrai vien iš popierių turi nuspręsti, kuris spektaklis vertesnis? Juk ir pati publika įvairiuose miestuose gerokai skiriasi.
Vilniuje su vaikais reikia tikrąja to žodžio prasme kautis, jie tave gali tiesiog nušluoti nuo scenos, nes jie „krūti“, o Panevėžio mažasis žiūrovas nuostabus. Dažnas čia atėjęs, ypač pirmą kartą, nusiima kepurę, žiūri išplėtęs akis ir tyliai stebi“, – pagyrų vietos publikai negailėjo teatro vadovas.
Sklinda iš lūpų į lūpas
Nors finansavimas skurdus, o teatro pastatams tiesiog verkiant reikia remonto, per dvidešimt gyvavimo metų, pasak K.Vaičiulio, nebuvo „pasišiukšlinta“. Vieni spektakliai tyliai pasitraukė, kiti tapo kone legendiniais. Juliaus Dautarto režisuotos „Kiemo istorijos“ yra tarsi vizitinė teatro kortelė.
„Buvo ir gerų, ir prastesnių spektaklių, bet išlaikėme gerą lygį“, – kalbėjo K.Vaičiulis.
„Menas“ iš kitų kultūros įstaigų išsiskiria ir tuo, kad kasmet pavasarį žiūrovus sukviečia Kamerinių spektaklių festivalis, kuriame galima išvysti tikrų perliukų.
„Organizuoti festivalius nėra teatro funkcija, čia panašiai kaip duonos kepykla pradėtų gaminti saldainius. Tačiau mūsų miestui reikia gaivaus kultūros gūsio. Pradėjome nuo keturių spektaklių, išsiugdėme savo žiūrovą. Į festivalius stengiamės pasikviesti ne tik didžiųjų miestų, bet ir mažesnių miestelių teatrus ar net studentų diplominiam darbui parengtas pjeses“, – pasakojo „Meno“ vadovas.
Nors nedidelės teatro patalpos riboja pasirinkimą, dažnai tenka net su metru skaičiuoti spektaklio dekoracijas, stengiamasi parodyti išskirtinę kūrybą, atsivežti, tarkim, pantomimos teatrą, nes daugelis nebežino, su kuo ta pantomima valgoma.
„Žiūrovai laukia šio festivalio, bilietai išgaudomi. Jau praėjo tie J.Miltinio laikai, kai į teatrą žiūrovai vykdavo autobusais. Tiesa, anšlagai nebuvo tokie, kaip kad yra kalbama. Dabar bilietus patys turime įsiūlyti. Didžiausia reklama tokiame nedideliame mieste sklinda iš lūpų į lūpas. Kartais veikia ir tai, ką rodo televizija. Jeigu, tarkim, aktorius vaidina „Naisių vasaroje“, tai daugelis ateina pasižiūrėti, kaip jis atrodo. O jeigu atvyktų kokia N.Bunkė, tai ir visą teatrą nuneštų“, – juokauja K.Vaičiulis.
Peržengia teatrą
Tradicija tapę ir kalėdiniai spektakliukai mažiesiems su Kalėdų Seneliu, balta pūga ir dovanomis. Iš karto po Naujųjų dienos šviesą turėtų išvysti komedija „Žiema po stalu“ – apie meilę su subtiliu erotikos prieskoniu, paliečiant ir skaudžią emigracijos problemą.
„Tai bus šilta komedija. Nežinau, kaip pavyks, nes tas žanras sunkus. Norime nepigiai juokinti, viliamės, kad žiūrovai įvertins“, – apie artimiausius planus kalba K.Vaičiulis.
Jaunimo lauks „Meilė, džiazas ir velnias“, suaugusiųjų – žaisminga komedija „Mano žmona Morisas“, kurioje tie patys aktoriai bandys suvaidinti kelis personažus, o mažiausiųjų – „Kūlverstukas ieško draugo“, apimanti daug eksperimentų: šešėlių teatro, pantomimos ir minimaliai žodžių, kad pjesę galėtų žiūrėti tiek kitakalbiai, tiek ir kurtieji.
„Planuojame ir spektaklį J.Ivanauskaitės kūrybos motyvais, net nežinau, kaip tokį darinį įvardyti, bet turėtų būti įdomu. Lauks ir šiuolaikinės poezijos, ir prozos skaitymai, kurie galės neturėti nei datos, nei scenos, galės keliauti po mokyklas ar kitas vietas.
Tai bus be įspūdingų dekoracijų, bet galintis vykti visur, galbūt išsirutuliosiantis ir į spektaklį renginys“, – staigmenas, laukiančias kitais metais žiūrovų, vardijo K.Vaičiulis.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
