Kol daugelis virkauja, kad Lietuvoje knygų niekam nereikia, žurnalistas, laidų vedėjas ir rašytojas Andrius Tapinas laužo stereotipus ir tikisi iš kūrybos užsidirbti milijoną. Praėjusią savaitę kultūros sostinėje viešėjęs A. Tapinas panevėžiečiams pristatė savo kūrinį, laimėjusį „Metų knygos 2013“ rinkimus suaugusiųjų kategorijoje.
Per susitikimą su panevėžiečiais žurnalistas ir rašytojas A.Tapinas atskleidė, kaip gimė fantastinis romanas „Vilko valanda“ ir kodėl jis toks populiarus. U.Mikaliūno nuotr.
Fantastika jos nemėgstantiesiems
Kokia knyga turi būti – populiari ir perkama, bet gana paviršutiniška ar finansiškai neatsiperkanti, bet gvildenanti būties klausimus? Toks klausimas tikriausiai iškilo ne vienam nusprendusiajam imtis plunksnos. Iš televizijos laidų puikiai pažįstamas žurnalistas Andrius Tapinas ryžosi ieškoti aukso viduriuko ir parašyti tokią knygą, kuri būtų ir įdomi, ir populiari. Ir tai pavyko – jo fantastinis romanas „Vilko valanda“ net pusmetį buvo perkamiausių knygų sąraše. Ne gana to, jis sulaužė stereotipą, kad geras rašytojas gali būti tik tas, kuris gyvena pusbadžiu iš to, ką duoda Kultūros ministerija.
A. Tapinas prisipažino dėl savo žinomumo ilgai nesiryžęs leisti knygos. Jo teigimu, jeigu viršelyje puikuojasi žmogaus, kuris pažįstamas iš televizijos ar žurnalų, pavardė, galima garantuoti, kad knygos tiražas bus bent 2,5 tūkstančio egzempliorių. Tačiau būti vienoje lentynoje su Stano, Radžiu ar Pogrebnojumi nesinorėjo.
„Juk jeigu per televiziją rodytume ožį, ilgainiui jis taptų didele žvaigžde ir galėtų važiuoti į susitikimus su visuomene. Tačiau knygos leisti vien dėl savo žinomumo nenorėjau. Mano situacija kiek kitokia – esu ketvirtos kartos literatas: mano tėtis buvo rašytojas, senelis buvo kiek mažiau žinomas, nes per karą pasitraukė į Vakarus ir buvo išeivijos poetas, o prosenelis, Sorbonos profesorius, po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijoje į lietuvių kalbą vertė senųjų graikų ir romėnų tekstus. Tas kūrybos užtaisas visada manyje slypėjo, tik buvo laiko klausimas, kada jis išsiverš“, – pasakojo rašytojas.
Dar prieš sėsdamas rašyti knygą jis jau žinojo, kaip ji turės atrodyti. Tai bus pramoginė arba komercinė literatūra, nes tokia daug populiaresnė. Čia kaip ir su filmais – daugelis mieliau renkasi žiūrėti Holivudo produkciją nei Federiko Felinio šedevrus, nors pastarieji turi ir daugiau meninio užtaiso. Tačiau skirtingai nei šiuo metu tarsi blynai kepamų romanų autoriai, A. Tapinas siekė rasti naują žanrą.
„Ieškojau savo žanro, žinojau, kad tai bus susiję su fantastika, didžiąja mano meile. Taip atradau stimpanko žanrą. Tad mano knygoje tikrai nėra nei žalių žmogeliukų, nei kosminių laivų. Tai alternatyvioji istorija: kas būtų, jeigu vienas ar kitas istorinis įvykis būtų pakrypęs visai kita linkme. Tai fantastikos knyga žmonėms, kurie neskaito fantastikos“, – paaiškino romano autorius.
Skatina didžiuotis istorija
Romane „Vilko valanda“, anot jo autoriaus, nėra nei didelių pagrindinių veikėjų dvasinių kančių, nei būties paieškų ar filosofinių klausimų, per kelis puslapius besitęsiančių gamtos aprašymų ir visų kitų dalykų, kuriuos mėgsta tikrieji Rašytojų sąjungos nariai. Tai nuotaikingas, netgi magiškas pasakojimas apie 1900-ųjų Vilnių, tuo metu vieną nykiausių Rusijos imperijos užkampių, tačiau romane virstančiu laisvu miestu su universitetu, slaptomis draugijomis, paslaptimis ir intrigomis.
Ši knyga, A. Tapino teigimu, skirta dviem visuomenės grupėms. Visų pirma aktyviems žmonėms – tiems, kurie daug dirba, mokosi, dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir grįžę namo nebenori skaityti F. Kafkos ar F. Dostojevskio.
„Juk būna momentų, kai norisi žiūrėti ne kokią nors rimtą dramą, o nuotaikingą komediją. Taip yra ir su knygomis, tik dažnai lietuviai to gėdijasi pripažinti. „Vilko valanda“ – puiki galimybė pailsėti po darbų, nukeliauti į paslaptingąjį Vilnių ir patirti daug nuotykių“, – kalbėjo rašytojas.
Antra grupė žmonių, kuriems šis romanas skirtas, – tie, kurie visai neskaito knygų. Kaip juokauja A. Tapinas, rašyti tokiems – tas pats, kaip atidaryti vegetarų kvartale sultingų mėsainių restoraną ir tikėtis sėkmės. Juk neskaitanti visuomenės dalis dažniausiai yra 13–19 metų jaunuoliai ir jeigu jiems reikia pasirinkti, kaip praleisti laisvalaikį – su knyga ar kompiuteriu, jie pasirinks pastarąjį. Taip yra todėl, kad vaikai mokykloje skaityti verčiami. Privalomas lietuvių literatūros sąrašas, anot dviejų vaikų tėčio, yra ne kas kita kaip pats geriausias ir laiko patikrintas būdas vaikus atgrasyti nuo literatūros. Todėl A. Tapino vizijose buvo parašyti knygą kaip savotišką kompiuterinį žaidimą.
„Knygos nėra konkurencingos tai aplinkai, į kurią patenka jaunimas. Galime piktintis ar verkti, bet taip yra. Norėjau parašyti knygą, kuri būtų patraukli būtent tai grupei žmonių ir kad ją galėtų skaityti kaip kompiuterinį žaidimą. Aišku, viena knyga neskaitymo problemos neišspręs, tai nėra panacėja, bet gal vienas kitas ir susidomės“, – svarsto žinomas laidų vedėjas.
Dar vienas jo kūrybos tikslų buvo paskatinti lietuvius didžiuotis savo istorija ir žmonėmis. Tad romane galima sutikti istorinių asmenybių, tačiau jos nėra tokios, kokias esame įpratę matyti. Viena pagrindinių asmenybių – Jonas Basanavičius, jis romane virsta mokslininku alchemiku, skraidančiu virš Vilniaus savadarbiu lėktuvėliu ir prireikus prisėdantis net prie kulkosvaidžio. Nors sulaukė kai kurių kritikų gana neigiamų komentarų, „Vilko valandos“ autorius įsitikinęs, kad knyga tikrai paskatins labiau domėtis savo istorija ir šalies didvyriais.
„Mūsų didvyriai yra arba taip aukštai iškelti ant pjedestalo, kad jų nesimato, arba labai liūdni, nes kas nors nepasisekė: Vytautas Didysis tik be penkių minučių karalius, S. Darius ir S. Girėnas savo kelionės tikslo nepasiekė likus vos keliasdešimt kilometrų. O skaitant knygą ima kutenti toks malonus pasididžiavimo savo didvyriais jausmas. Labai norėjosi, kad būtų pasididžiavimo, o ne amžinos melancholijos, kuri būdinga mūsų prozai, jausmas“, – kalbėjo A. Tapinas.
Laužo stereotipus
Knyga „Vilko valanda“ išsiskiria ne tik savitu braižu ir lietuviams dar negirdėtu žanru, bet ir tuo, kaip buvo pristatyta visuomenei. Mat vis dar gaji nuomonė, kad geroms knygoms reklamos nereikia, o jeigu ji reklamuojama, vadinasi, yra beviltiška. Tačiau A. Tapinas įsitikinęs: kai knygų tokia gausa, o jos itin brangios, rašytojas turi dėti visas pastangas, kad ji būtų pastebėta.
„Mes viešai pasakėme, kad knygą parduosime kaip dešrą, nes norime užsidirbti. Kokių reakcijų sulaukėme, tikriausiai net nereikia sakyti. Juk Lietuvoje geras rašytojas tik tas, kuris gyvena pusbadžiu iš Kultūros ministerijos stipendijos. O aš norėjau įrodyti, kad ,užuot verkus ir keliais šliaužiojus aplink ministeriją, galima išgyventi iš savo kūrybos“, – sakė A. Tapinas.
Pastangos neliko nepastebėtos – knygos jau parduota 13 tūkst. egzempliorių ir ji vis perkama. Tokį populiarumą iš dalies lėmė ir žanras: pramoginės literatūros skaitytojų yra, o rašytojų mažai, nes kažkodėl vis dar gėda rašyti pramogai.
Kai knyga sulaukė pripažinimo, pasipylė įvairiausių skambučių su siūlymais „Vilko valandą“ perkelti į kitas medijas, tad netrukus atsirado elektroninė knyga anglų kalba viename didžiausių pasaulio elektroninių knygynų, buvo sukurtas kompiuterinis žaidimas, prieš Kalėdas turėtų pasirodyti komiksų knyga ir net animacinis serialas. Taip pat garso knyga, tik romanas skaitomas ne tuo pačiu monotonišku balsu, o su įvairiais garso efektais ir muzikiniais takeliais. Netrukus Londone vyksiančioje knygų mugėje turėtų būti pristatyta ir interaktyvi knyga, kurioje apstu įvairiausių netikėtumų, pavyzdžiui, paspaudus mygtuką iššoka pabaisos 3D modelis, žemėlapyje galima matyti gatves, kuriomis vaikšto knygos herojai, kiekvieną rytą laukia vis naujas laikraščio numeris ir kiti sunkiai įmanomi dalykai.
„Visa tai knygai suteikia naują kvėpavimą. Knyga, neprarasdama savo identiteto, žengia į žaidimo erdvę ir tampa savotiška pramoga. Gal tai jaunus žmones vėl sugrąžins prie knygų? Kita vertus, jeigu knyga laužo literatūros rinkodaros ledus, ji galėtų pralaužti ir kitų sričių ledus“, – įsitikinęs A. Tapinas.
Lina DRANSEIKAITĖ
