Šimtmečius atvira Linkuvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia tikinčiuosius pasitinka arkomis ir retai kur sutinkamu atiku – kryžiais, Marijos figūra ir senovinėmis šventųjų skulptūromis puoštu aukštu priestatu virš karnizo.
Linkuvos bažnyčioje galima pamatyti daugybę meilės Marijai ženklų – altorių, paveikslų, statulėlių. U.Mikaliūno nuotr.
Viena seniausių
Tiems, kuriems kada nors teks apsilankyti Pakruojo rajone esančioje Linkuvoje, nereikėtų aplenkti ypatingos šio miesto puošmenos ir pasididžiavimo – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios. Kiekvienas, prie jos priartėjęs ir pakėlęs galvą aukštyn, galės sužinoti šios vienos seniausių ir unikaliausių Lietuvos šventovių amžių, jos pastatymo data išrašyta ant atiko – 1593.
„Dažnai pagalvoju, kiek per šimtmečius tarp tų sienų žmonių ašarų išlieta, kiek džiaugsmo patirta, kiek atodūsių girdėta! Jeigu sienos galėtų paliudyti, visa šalies istorija prieš akis atsivertų ir, be abejo, daug išsamesnė, o gal net ir kiek kitokia, negu mes dabar žinome“, – svarsto bažnyčios klebonas Edvardas Zeidotas.
Ketverius metus čia dirbantis dvasininkas kreipia žvilgsnį į centrinį bažnyčios altorių, papuoštą Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslu ir sako, jog šis paveikslas žmonių labai mėgstamas, vertinamas, stebuklingu laikomas, prilyginamas Pivašiūnų bažnyčioje esančiam stebuklingam Dievo Motinos paveikslui, išlikusiam per visus gaisrus.
Linkuvos bažnyčios didįjį altorių puošiantis Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atvaizdas priklauso tam pačiam šventųjų atvaizdų tipui, kaip ir Šiluvos bažnyčios Dievo Motina. Paveikslo foną dengia tamsiai raudonas aksomas, o Marijos ir kūdikio figūras – sidabro aptaisas, išmargintas gėlių motyvais.
Tikinčiųjų garbinamas paveikslas šiokiadieniais uždengiamas kitu, nuleidžiamu, vienuolės apie 1947 metus nutapytu Švč. Mergelės Marijos paveikslu.
Marijos šventovė
Kunigas E. Zeidotas atkreipia dėmesį, kiek daug pagarbos ir meilės ženklų šioje bažnyčioje skiriama Švenčiausiajai Marijai.
„Štai Marijos Meilingosios altorėlis, šioje bažnyčioje atsiradęs 1738 metais. Gausiais raižiniais, angelų figūromis, Marijos atvaizdu išpuoštas altorėlis yra nešiojamas. Per šventes, per atlaidus jis išnešamas į šventorių ir tikintieji, prašydami Marijos malonių, eina apie jį keliais, meldžiasi. Iš pažiūros nelabai didelį ir nesunkų, keturi vyrai tą altorėlį vos paneša“, – „Sekundei“ pasakojo dvasininkas.
Bažnyčioje yra ir daugiau nešiojamų altorėlių, prie kurių dažnai suklumpama maldai. Įdomūs ir šoniniai Švento Antano bei Švento Juozapo altoriai.
Karmelitai – Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos brolių ordinas, įsteigęs ir ilgus metus vadovavęs Linkuvos bažnyčiai, yra didžiausi Marijos garbintojai.
Bažnyčioje dėmesį atkreipia ir įspūdingas Marijos Globėjos paveikslas, kuriame ji pavaizduota ištiesusi rankas ir tarsi apsiaustu gobianti ir klūpančius vienuolius, ir susibūrusius pasauliečius.
Ji vienodai gera ir gailestinga visiems – ir dvasininkams, ir paprastiems žmonėms.
„Aš esu Karmelio motina ir puošmena“, – parašyta ant Marijos Globėjos paveikslo. Meilę Marijai išreiškia ir daugiau įvairių paveikslų.
Dar vienas Marijos atvaizdas pasitinka įeinančiuosius į bažnyčią – ant atiko. Klebonas pasakoja, kad dabar čia esanti Marijos skulptūra yra kopija, tikroji – originali iš medžio drožta ir ilgus šimtmečius lauke stovėjusi Marija atnešta į bažnyčią ir kartu su kitomis skulptūromis yra pastatyta prie Marijos altoriaus.
„Čia yra stebuklas, prie kurio mes galime prisiliesti, pajusti tikrąją Viešpaties galybę. Lietui lyjant, vėjams siaučiant, per karus ir negandas Marija stovėjo prie bažnyčios sienos, saugojo kitus ir pati išliko. Išliko ir medyje išdrožinėti žodžiai: „ Imk, mano sūnau, šį škaplierių kaip ypatingą malonės ženklą. Kas mirs jį užsidėjęs, tas nekentės amžinosios ugnies. Tai yra išganymo ženklas, apsauga pavojuose, taikos ir sandoros laidas.“
Garsieji atlaidai
Škaplierius iš pradžių buvo vienuolių nešiojamas darbinis rūbas. Bėgant laikui škaplierius įgavo simbolinių prasmių, o tarp karmelitų į škaplierių pradėta žiūrėti kaip į jų atsidavimo Marijai simbolį, kaip į pasitikėjimo jos motiniška globa išraišką.
Škaplierius – katalikų religinis reikmuo, du juostele sujungti audeklo gabalėliai su atvaizdais, o karmelitams – ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas.
Yra sakoma, kad Švč. Mergelė Marija pasirodė Simonui 1251 metais liepos 16 dieną, todėl ir dabar tą dieną – liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine.
Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos, susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią Karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi.
Ir Linkuvoje nuo seno liepos viduryje vyksta ypatinga šventė – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai. Šventė keliama, kad svarbiausi atlaidai būtų sekmadienį.
Visiems Linkuvą per atlaidus aplankantiems ar ketinantiems aplankyti klebonas primena, kad šiemet atlaidai vyks liepos 11, 12, 13 dienomis. Svarbiausios iškilmės vyks sekmadienį – liepos 13-ąją. Tradiciškai linkuviškiai šventoriuje klos gėlių kilimus, gausybė renginių vyks ir mieste.
Panevėžiečiai Linkuvoje kadaise lankydavosi gerokai dažniau, juk buvo laikas, kai piligrimų kelias iš Panevėžio vedė ne tik į Krekenavą, bet ir į Linkuvą.
Iš amžių glūdumos
Tačiau ir dabar iš Šiaulių, Pakruojo, Kauno, Panevėžio ir kitų miestų žmonės į Linkuvos bažnyčią atvyksta ne tik per atlaidus. E. Zeidotas sako, jog į vieną seniausių ir unikaliausių šalies bažnyčių dažnai atvyksta ekskursijos.
Klebonas, turintis ir gido kvalifikaciją, pasakoja bažnyčios istoriją, rodo įdomiausias relikvijas, meno kūrinius, gali atsakyti į įvairius klausimus. O parodyti ir papasakoti čia tikrai yra apie ką – beveik viskas, kas puošia Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, atėję iš amžių glūdumos.
Štai prie altoriaus stovinti krikštykla – tarp dviejų iš medžio drožtų figūrų įterptas taip pat medinis dubuo, į kurį, viršų nukėlus, įpilamas vanduo. Toje krikštykloje, kaip ir prieš šimtą ar du šimtus metų ir dabar krikštijami kūdikiai.
„Tokių ir dar įspūdingesnių krikštyklų ar kitokių bažnyčios reikmenų puikiausiai galima įsigyti ir dabar, Lenkijoje išplėtota jų gamyba, yra kokių tik nori. Tačiau tokių, kurie išsaugojo šimtmečių patirtį, spinduliuoja visai kitokį dvasingumą, kitokią pajautą ir pačia savo esybe kalba apie Dievo didybę, jau mažai kur rasi“, – pasakoja E. Zeidotas.
Jis atkreipia dėmesį į vargonus – vis dar puikiai skambančius, puošniai atrodančius. Ant jų karaliaus Dovydo su lyra, angelų su trimitais skulptūros ir dvi datos – 1764 – metai, kai vargonai buvo įsigyti, ir 1897 – kai jie buvo restauruoti.
Vargonai suskaidyti trimis stambesniais ir dviem smulkesniais bokšteliais, vingiuotu karnizu. Ne tik vargonai, visa bažnyčia gausiai išpuošta – ypač gražiai atrodo senoji medžio drožyba, puikiai deranti su skulptūriniais bei tapytais šventųjų atvaizdais. Kur akys užklius – puošybos gausu, bet ji nė kiek neatrodo perdėta.
Žmones tokia įspūdinga bažnyčios aplinka, pasak dvasininko, veikia įvairiai – vieniems to net nereikia, jie ateina į bažnyčią, užsimerkia ir meldžiasi, o kiti žiūrėdami į relikvijas mato šventą bažnyčios istoriją ir jiems lengviau susikaupti, melstis.
Turtinga istorija
Klebonas pasakoja, kad panašiai toje pat vietoje, kur dabar ir yra bažnyčia, pirmąją medinę bažnyčią apie 1500 metus pastatė Linkuvos dvaro savininkė Kotryna Mykolienė. Ji rūpinosi, išlaikė bažnyčią, o jai mirus Linkuva atiteko Belozarams. Tačiau Jokūbas Belozaras perėjo į reformatų tikėjimą, nusavino katalikų bažnyčią, jos turtą ir atidavė reformatams, o taip pat visai prie pat katalikų bažnyčios pastatė mūrinę reformatų.
„O tada prasidėjo teismai, vietiniai gyventojai piktinosi, kaip čia taip buvo galima pasielgti. Bylą nagrinėjo Upytės teismas, vėliau Vilniaus tribunolas ir, jų sprendimu, Belozarai turėjo grąžinti katalikams bažnyčią su žeme ir kitu turtu“, – pasakoja klebonas.
1653 metais žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Linkuvos bažnyčią su klebonija ir žeme atidavė karmelitams. 1661 metais karmelitai pristatė bažnyčiai du bokštus, įrengė septynis altorius. 1689 metais buvo pastatytas medinis karmelitų vienuolynas, tačiau per 1690 liepos 24 dienos gaisrą vienuolynas sudegė, nukentėjo ir bažnyčia.
1745 metų bažnyčia buvo remontuota, perstatyta bažnyčia ir konsekruota Švč. Marijos Škaplierinės atlaidais. 1754 metais karmelitai pasistatė mūrinį vienuolyną, kuris veikė iki 1832 metais, kol carinės Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. 1915 metais į Rusiją buvo išvežti 3 bažnyčios varpai, 1925 metais įsigyti 2 nauji.
Visko bažnyčios istorijoje per ilgus metus būta. Ir per gaisrus nukentėjo, ir per karus, tačiau stovi iki šių dienų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
