Į vienintelį Lietuvoje knygnešių muziejų netoli Krekenavos esančioje Ustronėje lankytojus ves naujas tiltas per Vadakties upeliuką.
Panevėžio rajono savivaldybė paskelbė ieškanti rangovo tiltui pastatyti ir tikisi juo vaikščioti jau šiemet.
Naujuoju tiltu važiuotų ir automobiliai. Senasis buvo tinkamas tik pėstiesiems.
Jau kone metus iš visos Lietuvos į Ustronės muziejų atvykstantys lankytojai į jį patenka menku liepteliu.
Anksčiau buvusį tiltą teko išardyti, kai šis tapo nebesaugus.
Pernai Panevėžio rajono savivaldybė nupirko naujojo tilto projektą.
Pagal jį numatyta, kad laikančioji konstrukcija bus plieninė, o danga ir turėklai – mediniai. Medinėms konstrukcijoms bus naudojamas maumedis.
Tiltelio plieninės konstrukcijos iš šono irgi aptaisytos medinėmis lentomis.
Pats tiltas bus gerokai platesnis nei senasis – apie 2,5 metro.
Būsimųjų statytojų pasiūlymų laukiama iki balandžio 10-osios.
Ne lankytojų automobiliams
„Nežinau, kada senasis statytas, bet supuvo, metalinė konstrukcija irgi nebuvo labai tvirta. Pernai tiltas tapo visiškai nebetinkamas, teko išardyti, kad kas neįkristų į vandenį“, – pasakoja Panevėžio rajono meras Antanas Pocius.
Anot jo, statant naująjį darbo nebus daug, tad suradus rangovą, statybos neturėtų ilgai užtrukti.
Nors naujuoju tiltu galės riedėti ir automobiliai, jis bus skirtas važinėti ne lankytojams, o aptarnaujančiam transportui. Lankytojai iki muziejaus, kaip ir dabar, trauks pėsčiomis nuo automobilių stovėjimo aikštelės ant kalno, iš kur atsiveria visa sodybos panorama.
A. Pocius tvirtina, jog Panevėžio rajonas didelės problemos dėl tiltų būklės neturi, išskyrus pastatytuosius per melioracijos griovius.
Praktiškas statinys
J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejaus muziejininkas Audrius Daukša pasakoja, kad prieš daugelį dešimtmečių per Vadaktį į šią istorinę sodybą vedė medinis tiltas. Čia gyvenusiam ūkininkui reikėjo per jį vežti šieną, derlių.
Muziejininko teigimu, 1948 metais sodybos savininkai ištremti į Sibirą. Tiltas dar kurį laiką stovėjo, kol supuvo. Kolūkis pastatė naują, bet ir šis supuvo.
A. Daukšos žiniomis, vėliau nuspręsta traktoriumi padaryti brastą per upelį, kad nereikėtų jokio tilto.
Sovietmečiu sodybos klėtyje buvo apgyvendintos penkios šeimos, o šalia esančiame name – dar dvi.
Artėjant vieno gyventojo vestuvėms, kad svečiams būtų patogiau, šis vėl pastatė medinį tiltą, tačiau bėgant metams ir tasai sutrešo.
1987 metų spalio 15 dieną sodybos svirne atidarytos ekspozicijos J. Tumui-Vaižgantui ir knygnešiams, tad pastatytas maždaug 1,5 metrų pločio naujas tiltas pėstiesiems, vėliau jį pakeitė kitas, kurį taip pat dėl saugumo teko išardyti.
A. Daukšos teigimu, dabar vėl kilo klausimas, ar statyti siaurą vien tik pėsčiųjų tiltą, ar visgi platesnį, kad juo galėtų pervažiuoti ir automobiliai.
Palikus tik pėsčiųjų, muziejininko nuomone, vėl kokiai porai dešimtmečių būtų prarasta galimybė privažiuoti iki muziejaus.
„Bus atkurtas istorinis tiltas, kaip visada ir buvo. Mėgstu pateikti tokį pavyzdį. Čia gi nebuvo dvaro parko salos įsimylėjėlių tiltelio. Čia gyveno ūkininkas ir niekada nebuvo lenktų tiltų“, – į praktiškumą dėmesį atkreipia A. Daukša.
Užklimpusiems ieškojo traktoriaus
Kol nepastatytas platus tiltas, iki muziejaus privažiuojama iš kitos pusės per privatų sklypą.
A. Daukšta neabejoja, kad ateis laikas, kai savininkui nebus naudinga laikyti nesuartą maždaug 5–6 metrų pločio ir kilometro ilgio atkarpą, kuria galima atvažiuoti nuo Garšvių iki Ustronės.
Be to, šis kelias važiuojamas tik vasarą.
A. Daukša pasakoja, kad neturint platesnio tilto per Vadaktį ne kartą kilo bėdų.
Keletą metų Ustronėje vyko viso rajono Joninės, į šventę reikėdavo patekti prekybininkams. Jiems tekdavo važiuoti per lauką nuo Garšvių pusės.
Kartą taip lijo, kad šventės dalyviai įklimpo laukuose ir teko šauktis traktorių.
A. Daukša pripažįsta bijantis ir pagalvoti, kokios būtų pasekmės, jei nutiktų nelaimė, o specialiųjų tarnybų automobiliai turėtų važiuoti aplinkui laukais.
Pasak muziejininko, naujasis tiltas svarbus ir prieš imantis kitų kelio tvarkymo darbų.


