Kiekvienam žmogui svarbiausi tie takai ir keleliai, kurie parveda į gimtuosius namus. Jei esame toli nuo jų, svetimame krašte, ilgimės Lietuvos, jos kuklaus, bet gaivaus kraštovaizdžio, kalbos. Jei gyvename tik kitame regione, akys nuolat ieško patinkančio, priprasto, peizažo, ausis ir iš kelių, kad ir nežymių, tarmės ženklų tuoj išgirsta kalbant kraštietį – kaipmat išnyksta svetimumo riba, sušyla žvilgsnis, atsiriša liežuvis… Tokio ilgesio vedami po Panevėžį ir jo apylinkes išsibarstę žemaičiai susibūrė į Žemaičių kultūros draugiją (ŽKD Panevėžio skyrių), plėtojančią įvairią kultūrinę veiklą. Viena iš jos formų – kelionės į gimtąją Žemaitiją.
Biržuvėnų dvaro sodyboje.
Paskutinėmis birželio dienomis 50 žemaičių ir jiems prijaučiančių keliauninkų iš Panevėžio lygumų pajudėjo kalvotosios Žemaitijos link. Kad kelionė būtų turininga, šmaikščiajai draugijos pirmininkei Violetai Staišiūnienei talkino didelis turizmo entuziastas Petras Turskis, išmaišęs Lietuvą skersai ir išilgai visais įmanomais būdais: pėstute, dviračiu, automobiliu, baidare ir net parasparniu…
Pasisukinėję po Šiaulius, prasukę pro Bubių dvarvietę, išsamiau susipažinti sustojome prie Biržuvėnų dvaro sodybos. Kadangi pernai teko lankytis čia individualiai, turėjau gerą progą dar kartą įsitikinti, ką reiškia atsidavęs savo darbui gidas.
Humoru ir vaidybiniais elementais pagyvintas pasakojimas dvaro istoriją darė patrauklią, intriguojamą. Žavėjo ir žemaičių gebėjimas savo krašto kultūrinio paveldo išsaugojimui pritraukti užsienio fondus. O prikelti dar vienam gyvenimui šią vietą tikrai verta – tai vienintelis Lietuvoje išlikęs medinės architektūros dvaro kompleksas (22 statiniai), nuo 1670 metų priklausęs Gorskių giminei. Apie šį dvarą eiliniai lietuviai labiausiai išgirdo 2004 metais, kai Kūčių naktį sudegė ponų namas – centrinis dvaro pastatas. Ši nelaimė atnešė ir naujienų: apdegusio namo tarplubyje įrengtoje slėptuvėje rastas XVI – XX a. dvaro archyvas, keli fotoalbumai. Kita staigmena – senovinių porceliano indų rinkinys.
Tiesa, šį lobį surasti padėjo iš Paryžiaus atvykusi dvaro savininkų jauniausioji palikuonė Janina de Nagourski. Pasigėrėti šiuo lobiu vėliau galėjome Žemaitijos vyskupystės muziejuje Varniuose. Šaunu, kad dabar Biržuvėnų dvaras nėra tik ekskursijų objektas, jame vyksta įvairi kultūrinė veikla: koncertai, parodos, susitikimai su žymiais žmonėmis.
„Mas iš Luokės nu Telšiū, mas nu kalna Šatrijuos“, – taip skamba Luokės, rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XIII a., himnas. Kokia aktyvi ir išradinga dabartinė šio miestelio bendruomenė, turėjome progą įsitikinti patys, atvykę paskanauti žemaitiško šiupinio, gaminamo pagal originalų vienos Viekšnalių kaimo šeimininkės receptą.
Šio miestelio bendruomenė gražiai bičiuliaujasi, iš vieno katilo vaišinasi šiupiniu, organizuoja gražias šventes, pavyzdžiui, liaudies muzikos šventę „Blindos polka“, šįmet organizuotą liepos 12 d. Buvome pakviesti ir į Gabijos šventę, vykstančią kasmet trečią liepos šeštadienį ant Šatrijos kalno. Luokė daug kam asocijuojasi su garsiuoju liaudies pasakojimų ir filmų personažu Tadu Blinda. Norėta jam miestelyje ir paminklą pastatyti, bet bendruomenės nuomonė šiuo klausimu nesutapo. Vieniems jis buvo vagis ir plėšikas, kitiems – didvyris, „svieto“ lygintojas. Bendros kalbos neradę, paliko žmonės jį gyventi legendose.
Šįkart neužsukę ant Šatrijos kalno, pasukome prie Rainių kančios koplyčios. Antrojo pasaulinio karo pradžioje iš buvusio Telšių kalėjimo 1941 m. naktį iš birželio 24-os į 25-ą bolševikai į Rainių miškelį išvežė ir ten žiauriai nužudė 76 politinius kalinius. Apie tragiškus to meto įvykius detaliai papasakojo bendrakeleivis Steponas Kubeckas, pagyvindamas istorinius faktus eilėmis. Prie koplyčios mūsų laukė poezijos popietė – Stepono organizuotas susitikimas su žemaičių poete Egle Butautate-Lukšienė.
Pro Varnius mūsų kelias nuvingiavo Rietavo link, iš tolo šviečiančio gražuole balta it gulbė bažnyčia. Šį miestelį ypač išgarsino kunigaikščiai Oginskiai. 1802 m. Rietavas buvo atiduotas Mykolui Kleopui Oginskiui, daugumai labiausiai žinomam kaip kompozitoriui. 1794 metais jis sukūrė apie 20 polonezų, tarp jų ir garsusis „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Kokia šviesi tai buvo asmenybė, rodo ir garsusis jo laiškas – priesakai keturiolikmečiam sūnui Irenėjui Oginskiui, 1822 m. išvykstančiam studijuoti į Italiją, kuriame moko sūnų siekti tikslo, mokytis, gerbti ne tik motiną, bet ir kartu siunčiamą tarną… Nenuostabu, kad vėliau Irenėjus Oginskis tęsė tėvo pradėtus darbus: 1835 m. valstiečių lažą pakeitė činšu, įsteigė ligoninę, po metų – parapinę mokyklą, vėliau įkūrė senelių ir našlaičių prieglaudas, įsteigė Žemės ūkio mokyklą – pirmąją tokio tipo mokyklą visoje Lietuvoje. Jam finansuojant L. Ivinskis išleido pirmąjį lietuvišką kalendorių. 1863 m., mirus Irenėjui Oginskiui, dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui, kuris toliau ėjo savo senelio ir tėvo pėdomis: 1872 m. atidarė pirmąją Lietuvoje profesinę muzikos mokyklą, 1882 m. Rietave buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, o 1892 m. įsteigta pirma šalyje elektrinė… Tai tik fragmentai įkvepiamo pasakojimo, išgirsto Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje iš šviesuolio jo direktoriaus Vyto Rutkausko, dviračiu atmynusio sekmadienį (ne darbo dieną), vos tik sužinojusio apie pasirodžiusius ekskursantus…
Įkyraus lietučio lydimi, trumpam stabtelėję Švėkšnos dvare, pasiekėme nakvynės vietą – Rusnės salą. Kitą dieną laukė ilga ir lėta kelionė laivu po Nemuno deltą, į Nidą. Išgairinti vėjo, sugrįžę į Rusnę sušilome bendraudami su seniūne Dalia Drobniene.
Turbūt nedažnai tenka išgirsti, paklausus, kaip reikės atsiskaityti už ekskursiją, atsakymą – „nieko man nereikia“. Mūsų gidė spinduliavo tokia meile gimtajai salai, kad belieka pavydėti rusniškiams tokio vadovo. Kaip ir gražių iniciatyvų – „Padovanok suoliuką Rusnei“ (ir tokių jau 24), šįmet – „Padovanok rožių krūmą Rusnei“. Jau dešimtmetį organizuojama Šaktarpio šventė. Šaktarpiu vadinamas toks laikas, kai pavasarį sušilus orui, per žiemą ledais sukaustyto Nemuno ledas imdavo tirpti ir neišlaikydavo per jį norinčio pereiti žmogaus. Laivams jis taip pat buvo dar neįveikiamas. Tada salos gyventojai, nepasiekdami kito kranto ir negalėdami gaudyti žuvų, turėjo neilgas atokvėpio dienas, kada galėdavo kiek pailsėti ir pašėlti sukaimynais. Be įprastų visoms šventėms linksmybių, rusniškiai neužmiršta padėkoti vieni kitiems už ištiestą pagalbos ranką, gerumą. Gyvenimas saloje, kartais potvynio atskirtoje nuo pasaulio, skatina žmones labiau jausti vienam kitą, pasitikėti, remti…
Visoje šioje dvi dienas trukusioje kelionėje labiausiai stebino ir džiugino sutikti žmonės. Biržuvėnų dvare, Luokės bendruomenėje, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje, Rusnėje turėjome laimę bendrauti su tikrais, anot Vaižganto, „deimančiukais“ – mylinčiais ir puošiančiais savo kraštą žmonėmis, užkrečiančiais savo energija, leidžiančiais suvokti, kas yra tas tikrasis patriotizmas: ne žodžiai, rinkimų pažadai, o kantrus darbas gimtinėje, kurioje jaučiasi laimingi ir vargdami.
Nors vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Mikalojus Daukša rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“, bet ši išvyka akivaizdžiai parodė, kad svarbiausias tautos išlikimo garantas yra pats žmogus. Sutikti šviesuoliai savotiškai tęsė ankstesnių laikų dvaro tradiciją – ne tik imti sau, kaupti turtus, bet stengtis dėl kitų. Teko išgirsti tokių pasakojimų, ypač iš grafų Oginskių istorijos, kad net sunku patikėti, jog taip būta. Kad šių laikų naujieji turtuoliai skleistų apie save tokią kultūrinę šviesą, tikrai Lietuvoje būtų geriau gyventi… Smagu buvo sužinoti, kad toks dvasios aristokratas yra ir mūsų kelionės vadovas Petras Turskis. Suradęs savo miške nuostabų medį – 30 kamienų turinčią liepą, aplink ją iškirto krūmokšnius, praretino medžius, kad gražuolė būtų prieinama visiems žmonėms. Nenuostabu, kad beveik visi sutikti gimtojo krašto patriotai buvo pažįstami su mūsų vadovu. Kaip liaudyje sakoma: toks tokį pažįsta…
Apie kelionėje aplankytas vietas ir išgirstas istorijas būtų galima pasakoti ir pasakoti. Linkiu visiems panevėžiečiams pasidairyti po nuostabų mūsų kraštą, pamatyti, kaip tvarkosi kiti, parsivežti gerų idėjų. O savo bendrakeleiviams noriu palinkėti geros vasaros, būsimų turiningų susitikimų. Ir nepamiršti savo gimtųjų vietų, tarmės – išleisti širdį pasiganyti po vaikystės pievas…
Adelė SAMUOLIENĖ, Žemaičių kultūros draugijos narė
