Nuo karo baisumų į Lietuvą pabėgę ukrainiečiai pensininkai Nina ir Viktoras Levyckiai čia rado ne tik saugų prieglobstį, bet ir būdą tarnauti tėvynei.
Raguvos parapijos suteiktuose namuose apsistoję karo pabėgėliai kasdien kuria savotišką pasipriešinimo frontą: pina maskuojamuosius tinklus, iš vietinių gyventojų dovanotų obuolių verda obuolienę Ukrainos kariams ir dėkoja lietuviams už ištiestą pagalbos ranką.
Nors jų pačių namai Nikolajeve virtę griuvėsiais, kuriuose šeimininkauja balandžiai, Nina ir Viktoras tvirtina apie tai negalvojantys ir nesigręžiojantys į praeitį.
Brangiausias pirkinys – batai
Į septintą dešimtį įkopę Nina ir Viktoras Levyckiai – pensininkai.
Pasak Ninos, pensininkė ji tik Ukrainoje. Ten ir moterys, ir vyrai į užtarnautą poilsį išleidžiami nuo 60-ies metų.
Iki lietuviškos senjorystės, skirtingai nei jos sutuoktiniui, jai dar reikia „užaugti“.
Sudėjus abiejų pensijas, susidaro 550 eurų.
Sutuoktiniai tvirtina, kad tai dideli pinigai. Juolab kad programuotoja dirbusius Ninos, kaip aukštos kvalifikacijos specialistės, pensija gerokai didesnė nei kitų ukrainiečių.
Žinia, kad lietuviai pusės tūkstančio eurų pensiją įvardija kaip skurdžią, šiems žmonėms kelia šypseną.
„Įvairūs žmonių poreikiai. Mes, kai tik pabėgome nuo karo ir Raguvoje sulaukėme pavasario, gavę sklypelį žemės, puolėme sodinti daržus. Nustebau, kaip puikiai Lietuvoje auga bulvės ir kaip sunku užsiauginti pomidorų. Ukrainoje pomidorams dar ir kaip patinka“, – šypsosi Nina.
Visų daržovių, kokias tik pasėjo Lietuvoje, sulaukė puikaus derliaus. Tik kukurūzų užauginti Ninai nepavyko. Dar bedygstančius ištrypė atklydusi stirnaitė.
Net ir dabar, artėjant Kalėdoms, ant palangių bei stalų veši ir net veda vaisius Ninos vazonuose susodinti pomidorai bei paprikos.
„Pensiją leidžiame beveik vien maistui. Raguvos parapija, kurios namuose gyvename, pinigų už nuomą neima. Kadangi jokių patogumų neturime, skalbti einame į kitus parapijos namus, kur įvestas vandentiekis. Kelionė į Panevėžį pinti maskuojamųjų tinklų mums nekainuoja, už važiavimą rajono autobusais sumoka Panevėžio rajono savivaldybė. O drabužių gauname iš labdaros“, – vardijo N. Levycka.
Pabėgėlė svarsto, kad gyvenant Lietuvoje bene brangiausias jos pirkinys buvo batai.
Pirkti teko, mat gautieji iš labdaros tetvėrė vos kelias dienas – iš karto suplyšo.
Kovotojams – obuolienė iš Raguvos
V. Levyckis, Ukrainoje dirbęs elektros variklių pervyniotoju, atvykęs į Raguvą ėmėsi pinti pagrindus tinklams, kurie, juos apraišiojus maskuojančių spalvų audinių atraižomis, Ukrainos kovotojams labai reikalingi. Pinti tinklų pagrindus – daug kruopštesnis darbas nei juos apraišioti.
Tačiau Viktorui ir kantrybės, ir kruopštumo pakanka.
Tris kartus per savaitę Nina su Viktoru važiuoja į Panevėžį, kur nebe vieni, o drauge su kitais savanoriais pina tokius tinklus.
Į labdaros ir paramos fondo „Nauja viltis“ būstinę Nemuno gatvėje sutuoktiniai Levyckiai neretai atvažiuoja su didžiuliais maišais. Juose – Raguvos žmonių ukrainiečiams suaukoti drabužiai, vietinių moterų numegztos šiltos vilnonės kojinės.
Kojines kovojantiems tėvynainiams mezga ir pati Nina. Siūlų prasimano ir ardydama labdarai suneštus vilnonius drabužius.
Kai pailsta triūsdami kovojančios Ukrainos labui, sutuoktiniai pailsi išėję pasivaikščioti. Jųdviejų išvaikščiotos jau visos Raguvos ir net tolesnės apylinkės.
Pora šypsosi, kad taip rudenį bevaikščiodami pakelėse aptiko derlingų obelų. Obuolius surinkę parsinešė ir išvirė obuolienės. Šioji taip pat iškeliavo į Ukrainą kovotojams.
Patyrę, kad ir tokiu būdu gali prisidėti prie savo tėvynės laisvės, Levyckiai kreipėsi į raguviškius prašydami obuolių. Vieni mielai leido susirinkti iš savo sodų, kiti dargi patys surinko ir atvežė sutuoktiniams į namus.
V. ir N. Levyckiams teko supjaustyti didžiulius kiekius obuolių, pirkti cukraus, prašyti, kad žmonės dovanotų stiklainių.
Supilstyta į juos obuolienė jau išvežta į Ukrainą.
Be namų
Į Raguvą Nina ir Viktoras Levyckiai atvyko iš pietų Ukrainos Nikolavejo miesto.
Pirmoji namus, statytus sutuoktinio rankomis, paliko žmona.
V. Levyckis kiek vėliau atvažiavo pas ją į Raguvą. Atsivežė ir dvi kalytes – Pepę ir Karą.
Deja, Lietuvoje gyvūnai ilgai negyveno. Viena nugaišo dėl senatvės, antrąją pragaišino įsisiurbusi užkrėsta erkė.
N. Levycka pasakoja, kad tik tapusi karo pabėgėle sužinojo, ką Lietuvai yra tekę išgyventi – tremtis, bandymą nutautinti.
Anot jos, dabar į Ukrainą besiveržiantys rusai okupuotų teritorijų gyventojus verčia imti rusiškus pasus, iš nepaklususiųjų atimama nuosavybė – namai ar butai, o juose apgyvendinami okupantai.
Ukrainos vyrai iš okupuotų teritorijų siunčiami į rusų frontą.
Levyckių sūnus liko Ukrainoje. Dukra, baigusi mokslus Izraelyje, pasiliko ten gyventi. Ninos ir Viktoro Levyckių siaubui, dukrai Izraelyje šiuo metu irgi tenka išgyventi karo baisumus.
Tuščius gimtinėje likusius jų namus apšaudė, sprogus raketai, būstas liko kiauru stogu. Sutuoktinius pasiekė žinios, kad dabar jų namuose apsigyvenę balandžiai.
O jiedu tvirtina nesigręžiojantys atgal, nė nesvarstantys, kas galėję būti kitaip, ką kitaip galėjo padaryti Ukrainą užpuolus rusams.
Abu tvirtina nė už ką netikėję, kad kils karas.
Nuo jo pabėgę, sutuoktiniai sako dabar gyvenantys tik šia diena ir kiek įmanoma stengiasi padėti kovojančiai savo šaliai.
