Didinga architektūra, triukšmingais ir spalvingais rytietiškais turgumis bei vietinių svetingumu traukiantis Uzbekistanas vilioja ne tik keliautojus. Panevėžio kolegija jau ne pirmą kartą vyksta į Uzbekistane organizuojamas aukštųjų mokyklų muges ir kviečia studentus mokslams rinktis Aukštaitijos sostinę.
Iš viešnagės šiame tolimame krašte neseniai grįžusi Panevėžio kolegijos Tarptautinių ryšių, marketingo ir projektų skyriaus marketingo projektų vadovė Viktorija Vidžiūnienė neslėpė, jog pirmą kartą apsilankiusiesiems Uzbekistanas palieka lengvą kultūrinį šoką ir savotišką deja vu jausmą – tarsi laiko mašina persikėlus atgal į praeitį.
Ieško naujų rinkų
V. Vidžiūnienės teigimu, prastėjant demografijai ir mažėjant studentų, aukštųjų mokyklų žvilgsniai vis dažniau krypsta į užsienio rinkas. Jau ne vienerius metus ta linkme dirba ir Panevėžio kolegija. Tad jau šiemet galima pasidžiaugti to vaisiais: Panevėžio kolegijoje naujus mokslo metus pradėjo per šimtas studentų iš Ukrainos, Indijos, Maroko. Tikimasi, kad po viešnagės Uzbekistane užsieniečių studentų gretas papildys ir uzbekai.
„Mūsų studentai dažniau nori išvykti mokytis ten, kur šilta, Skandinavų ar kitų Europos valstybių studentai daugiau ieško prabangos ir labiau dairosi į didesnes šalis, tokias kaip Amerika ar Australija. Tad kolegija ieško užsienio rinkų, kur būtume įdomūs ir patrauklūs, taigi jau ne vienerius metus dirbame su Uzbekistano, Kazachstano ir kitų Vidurio Azijos valstybių rinkomis“, – pasakojo V. Vidžiūnienė.
Šeima kaip kumštis
Į Uzbekistaną kolegijos komanda šiemet vyko du kartus. Pasak Viktorijos, pirmąsyk nusileidus lėktuvui ištiko kultūrinis šokas ir apėmė jausmas, kad grįžo į praeitį kokius gerus tris dešimtmečius – apie tokį gyvenimo būdą pasakojo tėvai ar seneliai.
„Po tokios viešnagės supranti, kad mes esame tikrai Europos valstybė, sparčiai žengianti į priekį, – įspūdžiais dalijosi V. Vidžiūnienė. – Uzbekistane labai jaučiasi prorusiškumas. Bet ten ryškus patriarchatas, itin saugoma šeima, o tai be galo žavi.“
Pašnekovės teigimu, Uzbekistane šeimos būna gausios – daugiavaike laikoma ta, kurioje auga bent keturi vaikai. Mums, europiečiams, kiek neįprasta, kad mažyliai ne vežimėliuose vežiojami, o nešiojami mamos glėbyje, tad nieko nebestebina vaizdai, kai moterys tiesiog aplipusios vaikais. Šioje šalyje nuo senų laikų likusi tradicija, kad jauniausia šeimos atžala lieka gyventi su tėvais arba visai šalia jų ir jais rūpinasi iki pat mirties. Jeigu jaunylis sūnus veda, tada maisto ruoša jau rūpinasi ne mama, o marti.
„Kai atvyksti ne kaip turistas, tavimi rūpinasi vietiniai gyventojai, todėl gali pamatyti tikrąjį šalies veidą. Tai labai svarbu norint suprasti, kuo jauni žmonės gyvena šioje šalyje, kokia jų pasaulėžiūra ir kaip juos galėtum pritraukti studijuoti Lietuvoje“, – pasakojo V. Vidžiūnienė.
Žmoną renka tėvai
Viktorijos teigimu, Uzbekistane dar gyva tradicija, kad vaikams sutuoktinį parenka tėvai. Ten iki pilnametystės neleidžiama turėti santykių su kita lytimi. Yra nustatytas net oficialus amžius pasimatymams – berniukams tai 18 metų, mergaitės gali būti ir kiek jaunesnės. Bet anksčiau, nei oficialiai leidžiama, į pasimatymus pradėjusi vaikščioti merginos nėra gerbiamos ir dėl prastos reputacijos nelabai kas nori ją imti į žmonas.
Vaikų pareiga yra mokytis, bet sulaukus pilnametystės prasideda spaudimas vesti, nors dažnas vaikinas drovisi užkalbinti mergaitę, nemoka bendrauti. Tad dvi šeimos, auginančios du panašaus amžiaus jaunuolius, susitaria dėl pasimatymo. Kol jaunuoliai bendrauja, abiejų tėvai jauną porą stebi iš toliau. Jeigu simpatija abipusė, tada numatomos vestuvės.
Tokia tradicija Uzbekijoje gyva net miestuose.
„Šokiravo požiūris, kad jauni žmonės turi gyventi pagal doktriną „kaip pasakys tėvai“. Tad nieko stebėtino, kad tėvai imasi iniciatyvos rasti antrąją pusę. Tiesa, jaunuoliai turi teisę pasakyti „ne“, jeigu išrinktas gyvenimo palydovas jiems nepatinka“, – pasakojo V. Vidžiūnienė.
Antras po Dievo
Uzbekistane vaikai savo tėvų pritarimą turi gauti kiekviename žingsnyje – net norėdami išeiti su draugais pasivaikščioti ar pramogauti.
Beje, šioje šalyje jaunimas dažniausiai laiką leidžia atrakcionų parkuose, kurių kai kuriuose miestuose yra ne po vieną.
Taip pat ir su virtualiu bendravimu: daugelis jaunų žmonių turi savo paskyras įvairiuose socialiniuose tinkluose, bet tėvai labai griežtai tikrina jaunuolių veiklą juose.
„Mes esame jiems kaip egzotika, tad visi nori nusifotografuoti, pakviesti į draugus instagrame, bet mergaitės labai dažnai dengia savo veidus – net jeigu kelia nuotraukas, veidą slepia širdelė, burbuliukas ar koks kitas paveiksliukas“, – kalbėjo V. Vidžiūnienė.
Žinoma, didžiuosiuose miestuose jaučiamas tam tikras laisvumas, čia galima pamatyti merginų ir dažytais plaukais. Tačiau vyrams Uzbekistane griežtai draudžiama dažyti plaukus ir turėti tatuiruočių – jos čia vis dar blogio simbolis.
„Net nebūčiau pagalvojusi, kad yra tiek daug šalių, kur dar gausu įvairiausių ribojimų“, – prisipažino panevėžietė.
Uzbekai kontroliuoja ne tik savo vaikus: šioje šalyje moterys priklausomos nuo savo vyrų.
„Ir mūsų klausdavo, kaip vyrai mus išleido į tokią tolimą kelionę, – šypsosi Viktorija. – Jiems nesuprantama, kaip galima neprašyti leidimo išvykti. Net išsilavinusios uzbekės kalba, kad vyras yra antras po Dievo. Jo reikia atsiklausti net tada, ar galima išeiti su draugėmis atsigerti kavos, kada reikėtų grįžti. Ten tas santykis yra labai įprastas ir natūralus.“
Vilioja laisvės gurkšnis
Mokslas Uzbekistane labai vertinamas, šeimos ilgai taupo, kad galėtų savo vaikus išleisti mokytis. Užsienio aukštosios mokyklos yra siekiamybė, bet mergaites į kitą šalį išleidžia mokytis labai retai ir tik tada, jeigu yra jau susižadėjusios ar ištekėjusios. Dažniausiai merginos mokosi savoje šalyje, kad būtų galima jas apsaugoti – dorovingumas laikomas viena didžiausių vertybių.
„Ir mūsų labai dažnai klausia, ar pas mus saugu, – pasakojo V. Vidžiūnienė. – Kažkodėl dažnas įsivaizduoja, kad Lietuva yra įsitraukusi į karą. Bet saugumas visų pirma siejamas su dorove.“
Vaikinus mokytis į užsienį uzbekų šeimos išleidžia lengviau. Tėvams atrodo, kad ten geresnės perspektyvos, o pačius jaunuolius vilioja laisvumas, liberalesnis požiūris kad ir į seksualinę orientaciją, galimybė laisvai rinktis antrąją pusę.
„Dėl tokio konservatyvumo Uzbekistane itin daug jaunuolių, sulaukę pilnametystės, tiesiog pabėga iš namų. Daliai jaunų žmonių išvykti studijuoti į kitą šalį yra tarsi atitrūkti nuo kontrolės“, – kalbėjo pašnekovė.
Pagarba per baimę
Viktoriją maloniai nustebino kai kurių uzbekių merginų noras studijuoti informacines technologijas ar programavimą. Visgi dauguma pageidauja mokytis užsienio kalbų, būti gidėmis arba mokytojomis.
Kodėl Lietuvoje pedagoginį kelią renkasi vienetai, o Uzbekistane – tai viena patraukliausių profesijų, panevėžietė svarstanti, kad tai tikriausiai lemia pagarba mokytojui.
„Kai tos šalies vaikai pamato mokytoją, net nustoja žaisti, skuba su juo sveikintis. Ten pedagogas yra didžiulis autoritetas, į tą žmogų žvelgiama net su baime“, – tvirtino V. Vidžiūnienė.
Kadangi vietos mokyklose labai juntama rusijos įtaka, lietuvės manymu, ir ta pagarba mokytojui pelnoma per baimės jausmą.
Didelė dalis mokyklų yra rusiškos, gana nemaža dalis uzbekų net nekalba uzbekiškai, tik rusiškai.
„Mokyklose vis dar kabo plakatai pergalės dienai paminėti, tai mums jau labai tolima praeitis“, – palygino V. Vidžiūnienė.
Lyg Lietuvos ambasadoriai
Uzbekės merginos svajoja būti mokytojomis, vertėjomis arba gidėmis, o didžioji dalis vaikinų norėtų studijuoti verslo vadybą. Pasak Viktorijos, uzbekai – labai versli tauta. Mūsų šalyje dominuoja dideli prekybos centrai, kuriuose parduodama žymių prekės ženklų produkcija, o Uzbekistane vyrauja nedidelės šeimos krautuvėlės, gatvėse pilna prekeivių, veikia didžiuliai turgūs.
„Visi nori būti verslininkais. Taip pat didesnis susidomėjimas informacinių technologijų programomis. Bet, pavyzdžiui, jie nesuprato, kas ta kineziterapija. Jie tokių specialistų neturi, kineziterapija kaip nedidelė dalis įeina į bendrus medicinos mokslus“, – palygino V. Vidžiūnienė.
Tikimasi, kad galbūt jau kitąmet Panevėžys sulauks grupelės studentų iš Uzbekistano. Tiesa, reikės dar nemažo įdirbio, kad pasitikėtų ne tik šia mokslo įstaiga, bet ir šalimi. Vyresnioji karta Lietuvą žino kaip „pribaltikos“ valstybę, kai kurie sovietmečiu yra lankęsi mūsų šalyje. O jaunimas jau mažiau girdėjęs apie Lietuvą.
Uzbekus labiausiai stebino, kad Lietuvoje žalia ir gražu, pas juos kiekvienas medis yra laistomas ir kruopščiai prižiūrimas, kad tik žaliuotų. Mat rytinėje jų šalies dalyje driekiasi kalnai, o vakarinėje – dykuma.
„Uzbekai negalėjo atsistebėti, kad pas mus yra miškų, kuriuose galima net paklysti. Suprantame, jog reikės daug įdirbio, kad uzbekai mumis pradėtų pasitikėti. Tad dirbome lyg Lietuvos ambasadoriai, garsinantys savo šalį“, – sakė V. Vidžiūnienė.
