Iš Ukrainos vykstant į kol kas jos rankose esančią rusijos Kursko sritį labai akivaizdžiai matyti, kaip su užimtų teritorijų gyventojais elgiasi rusai ir kaip – ukrainiečių kariai. Pervažiavus pasienį, rusijos teritorijoje keliai lygūs, nematyti, kaip Ukrainos pusėje, namų sudegusiais stogais ir išdaužytais langais.
Specialiai iš Sudžos, Ukraina
Užimtų vietų nesiaubia
Iš Ukrainos vykstant į kol kas jos rankose esančią rusijos Kursko sritį labai akivaizdžiai matyti, kaip su užimtų teritorijų gyventojais elgiasi rusai ir kaip – ukrainiečių kariai.
Kaimai, kuriuos skiria vien pasienio ruožas ir kurių gyventojai daug šimtmečių bičiuliavosi, dabar Ukrainos pusėje pavirtę griuvėsių krūva, o rusijoje tokie pat, kaip buvo.
Tiesa, tris pastaruosius mėnesius tenykščiams rusijos gyventojams irgi trūksta maisto, dingsta elektra, stringa telefono ryšys.
Tačiau ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšia, namų nedegina, negriauna. Visa tai daro į Ukrainos teritoriją įsiveržę rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai rusijoje ne plėšikauja, o patys veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai.
Ukrainos Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su rusija nutolę 40 kilometrų.
Beveik trejus metus šiame regione ukrainiečių kaimai buvo intensyviai apšaudomi, ir kuo arčiau pasienio, tuo labiau.
Spėjama, kad rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išvažiuotų ir būtų lengva teritoriją užimti, mat sugriovus namus ukrainiečių kariai neturi kur pasislėpti.
Paskutinėje didesnėje Ukrainos pasienio gyvenvietėje Junakivkoje vaizdas labai niūrus – sugriauta mokykla ir cerkvė, keliai vos išvažiuojami per duobes, likusias po bombardavimų.
Laimė, mane ir dar du lietuvius į Kursko sritį amerikietišku šarvuotu automobiliu „Hummer“ vežė 225-osios ukrainiečių brigados karys, pravarde Lapinas. Mašina turėjo originalią antidroninę sistemą ir lengvai įveikė net didžiausias pelkes, per kurias nesiryžo važiuoti kiti automobiliai.
Pervažiavus pasienį, rusijos teritorijoje keliai lygūs, nematyti, kaip Ukrainos pusėje, namų sudegusiais stogais ir išdaužytais langais.
Kelionė į rusijos pusę
Nesu drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną. Tiesiog važiavau į Sumus paprašytas lietuvio savanorio Valdo Bartkevičiaus. Jo vadovaujamas fondas sugebėjo parūpinti 48 mašinas Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau vieną automobilį nuvairuoti iki Sumų. Ten mašinos išdalintos įvairiems daliniams, o du automobilius gavęs 225-osios brigados Užnugario skyriaus vadas 44 metų Jurijus, šaukiniu Ginklininkas, pakvietė apsilankyti rezerviniame poligone.
Apžiūrėdamas miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves ir po žeme įrengtus „miegamuosius“, išgirdau netikėtą kvietimą prisijungti prie vykstančiųjų į Kursko sritį rusijoje.
Kai sustojome pasižvalgyti Sudžos miestelyje Kursko regione, buvome įspėti ilgai neužsibūti, nes kalbindami kareivius ir praeivius suburiame žmones, todėl galime atkreipti priešo dėmesį.
Jų turimos skraidyklės „Orlan“ sugeba pakilti net į dešimties kilometrų aukštį ir todėl yra nepastebimos, bet jų operatoriai daug ką mato, nes skraidyklėje yra galinga optika.
Išmiręs miestas
Sudža atrodė tarsi išmiręs miestas. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai smarkūs, nes namų sugriauta nedaug. Miestas atrodo tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri.
„Daug kas čia prieš karą lobo iš pasienio kontrabandos su Ukraina, bet jei nuvyktumėte giliau į rusiją, pamatytumėte, kad ten namai prastesni, o keliai košmariški“, – paaiškino mus lydintis ukrainietis karys.
Užtat Sudžos gatvių pakraščiuose riogso daug sudegusių mašinų. Dalį jų, pasirodo, slapta padega patys rusai.
„Kad lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, jog tai ukrainiečių kariai ir į juos nukreiptų taikinius“, – paaiškino mūsų palydovas.
Prie fermų matyti brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Čia jų niekas neliečia, nors į Ukrainą įžengę rusų kariai tokią techniką grobia ir išsigabena.
Užėję į didžiausią maisto prekių parduotuvę „Piatiorka“, šaldiklyje pamatėme Kauno mero valdomos įmonės „Viči“ pagamintų krabų lazdelių pakuotes. Jų nelietė net vagys, mat labai dvokė – neveikiant šaldytuvams, lazdelės buvo sugedusios.
Rusai guodžiasi blogai gyvenantys
Sudžoje pavyko prakalbinti du vyriškius. Paaiškėjo, kad jie – ukrainiečių kariai, tik persirengę civiliškai, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių.
Vienas jų nešė saviškiams pusmaišį obuolių, kitas, pasirodo, besantis sužeistas tankistas.
Jis nukentėjo nakties mūšyje, kai visai šalia sprogo priešo artilerijos sviedinys.
Karys sakė, kad kiti trys bendražygiai nenukentėjo, o jam skauda šonkaulius. Jis laukia, kada bus išvežtas į ligoninę, bet tai užstrigo, nes pirmiausia rūpinamasi sunkiau sužeistaisiais.
Penketą kilometrų giliau į rusiją sustojome kaimelyje ir pasikalbėjau su dviem vietiniais – Valentinu Černyšovu ir Sergejumi Stepaničenka. Jiedu karučiais tempė iš šulinio pasisemtą vandenį.
Vyrai pasakojo, kad ukrainiečių kariai atveža maisto, tačiau nebėra dujų, centrinio šildymo ir vandens. Jie guodėsi, kad kaime kasdien griaudi sprogimai ir žūsta žmonės, vietiniai labai kenčia, bet nieko neatsakė į mano žodžius, jog Ukrainoje jau beveik trejus metus taip gyvena keli milijonai.
Persekioja dronai
Pasikalbėjęs su vandens vežėjais skubėdamas į automobilį fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas. Staiga iš krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu – šausiu!“
Sustojus prie manęs su automatu rankoje ėmė artėti aukštas rūstus vyras.
„Ko fotografuoji mūsų pozicijas?!“ – piktai paklausė, nukreipęs ginklą į mane.
Nespėjus atsakyti pasigirdo įsakmus mano palydovo šauksmas, kad esu saviškis. Vėliau jau automobilyje jis patarė kitą kartą vienam toli nenueiti, nes vietiniai rusai savo kariams išduoda ukrainiečių pozicijas.
Kai pajudėjome, šalia sėdintis savanoris sušuko matantis į mūsų pusę skrendantį droną. Tada vairuotojas nuspaudė greičio pedalą ir nurūkome pasienio link.
„Nesibaiminkite, mus persekioja EPV dronas, o jis lėtas, todėl „Humerio“ nepavys“, – bandė raminti vairuotojas.
Kenčia vargingiausieji
Grįždami į Sumus Ukrainoje, trumpam sustojome arti poligono esančiame ukrainiečių kaime, kuriame iš pusantro tūkstančio žmonių pasiliko vos keliolika.
„84 metų mama sunkiai serga ir atsisako išvykti. Turėjau pasilikti, kad ją prižiūrėčiau“, – paaiškino 63 metų Vera.
Moteris sakė nenorinti prarasti ir turimų keliasdešimties vištų bei žąsų, be to, tvirtai tiki, kad rusai iki kaimo neprasibraus.
Maisto labdarą į kaimą iš Sumų atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Verai valgio nepritrūksta – ją su motina šelpia kaime įsikūrę kariai.
Taip atsidėkoja už tai, kad Vera plauna ir išdžiovina jų drabužius, pagamina pietų.
„Iki pasienio vos keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė jau karo pradžioje, o dar keli šimtai išvyko prasidėjus Kursko operacijai, nes padažnėjo apšaudymų. Norisi, kad ateitų taika, kad sugrįžtų kaimynai, naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu jums tokias baisybes patirti Lietuvoje, oi nelinkiu“, – atsisveikindama kalbėjo Vera.
Vykdamas atgal į Kyjivą prisiminiau bičiulio belgų žurnalisto, Sudžoje apsilankiusio praėjus savaitei po ukrainiečių užėmimo, žodžius: kare labiausiai kenčia paprasti vargingiausi žmonės.
