Kartais skaudžiausi išgyvenimai atneša vertingiausias pamokas.
Kartais skaudžiausi išgyvenimai atneša vertingiausias pamokas.Panevėžio atviro jaunimo centro vadovė Daiva Juodelienė, po sunkios ligos iš gyvenimo išėjus sutuoktiniui, leidosi piligriminiu keliu į Santjago de Kompostelą.
Nors taip ieškotos vidinės ramybės ir nerado, šis iššūkis leido kitomis akimis pažvelgti į gyvenimo galimybes. Dabar D. Juodelienė vadovaujasi šūkiu, kad nieko neveikti – tai negyventi.
Palūžta net stipriausi
Panevėžio atviro jaunimo centro vadovei Daivai Juodelienei nuo mažens viskas buvo įdomu, tačiau perkopus penkiasdešimtmečio slenkstį kelionių, gerų knygų alkis tik sustiprėjo. Be to, per iššūkius norėjosi geriau pažinti save ir patobulėti kaip asmeniui.
Dar prieš gerą dešimtmetį vargu ar pati būtų patikėjusi, kad pėsčiomis įveiks kone tūkstantį kilometrų, užkops į aukščiausią Šiaurės Afrikos kalną ar žiemomis mėgausis eketės malonumais.
D. Juodelienė atvira: šiuos gyvenimo pokyčius padiktavo ne amžius, o skaudūs išgyvenimai.
„Gali gyventi kaip į šalikelę paspirtas akmenėlis, bet gali iš gyvenimo pasiimti daugiau.“
D. Juodelienė
Su sutuoktiniu, kurį švelniai vadindavo „savo sakramentu“, visuomet svajodavo, kaip, užauginę du sūnus, daugiau laiko skirs tik sau, kelionėms ir mėgavimuisi pačiu gyvenimu.
Svajonės kaip kortų namelis subyrėjo, kai vyras išgirdo onkologinės ligos diagnozę.
Nors visa šeima kovojo dėl jo gyvybės, liga pasirodė esanti stipresnė.
„Mūsų su vyru ryšys visuomet stebindavo aplinkinius. Abiejų Zodiako ženklas yra Liūtas, mes gimę tais pačiais metais. Kai ruošėmės tuoktis, žinoma astrologė tvirtino, kad dviejų Liūtų santuoka praktiškai neįmanoma. Bet jeigu pavyks išgyventi kartu septynerius metus, sąjunga bus neperskiriama. Panašiai taip ir buvo: audringai kovojome dėl savo asmeninės teritorijos ir jos ribų, bet kai išsiaiškinome, audros nurimo, vienas kitu pasitikėjome besąlygiškai. Turėjome tiek daug svajonių, deja, joms nebuvo lemta išsipildyti“, – sunkiai rinko žodžius D. Juodelienė.
Sutuoktinio mirtis, pripažįsta pašnekovė, tarsi išmušė pagrindą po kojomis.
Nors oficialiai deklaruojama, kad su onkologine liga susidūrę pacientai ir jų artimieji gali sulaukti psichologinės pagalbos, realybė pasirodė kitokia.
Su emocijų audromis teko tvarkytis savarankiškai.
D. Juodelienės teigimu, visą vyro ligos laikotarpį ji negalėjo net verkti. Savotišku atokvėpiu tapo vaikščiojimas. Į darbą ir atgal į namus Dembavoje pašnekovė eidavo tik pėstute – taip galėdavusi pabūti su savimi.
„Ta netektis mane palaužė. Ir su visu tuo esi paliekamas vienas. Net ir po vyro mirties iš aplinkinių girdėjau: „Tu stipri, susitvarkysi“, bet juk niekas nemato, kad po tos stiprios moters įvaizdžiu slepiasi didžiulis skausmas, kurį sunkiai sekėsi suvaldyti“, – atvirai kalbėjo D. Juodelienė.
Nepaaiškinama trauka
Kad save susirinktų, netektį išgyvenanti moteris nusipirko lėktuvo bilietą ir išskrido į Ispaniją, garsųjį piligrimų Šv. Jokūbo kelią.
Apie šią kelionę artimiesiems D. Juodelienė pranešė tik tada, kai jau buvo Varšuvos oro uoste. Anot keliautojos, tos dvi savaitės fiziškai nebuvo lengvos: nepakeliamas karštis, visiškai nebeklausančios pūslėtos kojos ir tie sunkūs kilometrai, kai neturi nė lašo vandens.
Tuo labiau kad gera fizine sveikata ir ištverme ji niekada negalėjo pasigirti. Mokykloje kūno kultūros pamokos buvo pačios nemėgstamiausios.
„Po vyro mirties jaučiau, kad turiu save susirinkti iš naujo. Vis svajojau apie Šv. Jokūbo kelią, bet stabdžiau save. Kol išgirdau jo balsą: „Jeigu nori, tai ir eik.“ Taip ir išėjau ieškodama ramybės, bet radau visai kitus dalykus. Daug kalbėjausi su savimi, rašiau dienoraštį, apmąsčiau, ką kiekviena diena man davė. Pajutau, kad galiu būti viena, o prireikus atsiranda ir fizinės ištvermės. Supratau, kad labai norėčiau senatvėje gyventi ne Lietuvoje, tai man pačiai buvo keista, nes save visuomet laikiau savo šalies patriote. Tik dar nenoriu tomis svajonėmis dalytis, kas ten žino, kaip bus“, – tvirtino D. Juodelienė.
Visgi įveikusi Šv. Jokūbo kelią sau prisiekė, kad į tokias gyvenimo avantiūras daugiau nebesileis. Bet pralėkė vos pora savaičių ir pradėjo planuoti, kada vėl išsiruoš į kelionę.
O antrą kartą ji įveikė visą atstumą – kone tūkstantį kilometrų pėsčiomis.
Šį rudenį ir vėl ketina leistis legendiniu piligrimų keliu, tik galbūt kitu maršrutu – įveikti prancūzišką atkarpą. Ir šįkart nebe viena, o su jaunėliu sūnumi.
„Kas ten taip traukia, atsakymo dar neradau. Bandysiu rugsėjį ir vėl eiti, gal šįkart jau žinosiu. Bet galiu pasakyti, kad visiems vienodo atsakymo nėra – kiekvienas eina vedamas skirtingų motyvų. Tuo pačiu keliu gali keliauti du žmonės, bet turės skirtingus patyrimus, tuos pačius akmenis matys skirtingai“, – pasakojo keliautoja.
Močiutė ekstremalė
Taip pat atsitiktinai D. Juodelienės gyvenime atsirado ir kalnai.
Bičiulių kompanija rengė ekspediciją į aukščiausią Šiaurės Afrikos kalną – Tubkalio viršūnę Atlaso kalnuose.
Nors D. Juodelienė nebuvo įkopusi net į mažiausią kalnelį, užsispyrė pasiekti 4167 m siekiančią viršukalnę.
„Gerai, kad grupės vadovas buvo protingesnis už mane – įkalbino pradėti nuo mažesnio aukščio. Tad pirmą kartą turėjau malonumą į snieguotus kalnagūbrius kopti su alpinistinėmis katėmis. Grįžusi save keikiau, kaip galėjau sugalvoti šitokią nesąmonę. Bet sužinojau, kad vėl organizuojama ekspedicija į Tubkalio viršūnę“, – šypsojosi iššūkių nebijanti pašnekovė.
Ir šįkart jai pavyko įsiprašyti į alpinistų gretas – pernai pasiekė aukščiausią Šiaurės Afrikos viršukalnę, nuo kurios atsiveria vaizdinga panorama į Atlaso kalnus ir Sacharos smėlynus.
Nors kopti nėra labai sudėtinga, bet aukštis ir temperatūra kelia savus iššūkius.
„Lipu ir mintyse galvoju: durnė, glušė, berazumė, kam tau to reikėjo. Bet užtat savo anūkams galėsiu pasakyti, kad močiutė viena pėsčiomis ne įveikė tūkstantį kilometrų, bet ir užkopė į daugiau kaip keturis tūkstančius kilometrų siekiančią viršūnę. Močiutė tai padarė“, – juokėsi D. Juodelienė.
Tarp ekstremalių savęs išbandymo iššūkių atsirado ir maudynės lediniame vandenyje. Nors daugeliui net šalta žiūrėti į žiemą besipliuškenančius ruonius, anot moters, šį malonumą sau gali leisti kiekvienas.
„Reikia sau pasakyti: aš galiu. Viskas paprasta, kai susitvarkai su savo mintimis“, – įsitikinusi žiemos maudynių mėgėja.
Amžina studentė
D. Juodelienei jaukiai įsitaisyti neleidžia ir darbas su jaunais žmonėmis Panevėžio atvirame jaunimo centre.
Jo direktorė atvira: dirbti su jaunuoliais niekada neplanavusi, bet pats gyvenimas atvedė į šį kelią.
Iš prigimties ji buvo tikra humanitarė.
Baigusi Panevėžio 8-ąją vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Taip atsitiko, kad netrukus teko imti akademines atostogas.
Tuo metu Lietuva žengė nepriklausomybės keliu, tad iš aplinkos pajuto spaudimą: ką veiks su ta rusų kalba.
Gerai apsvarsčiusi nusprendė, kad norėtų mokytis vadybos, nors tada konkursai į vadybą buvo beprotiški.
„Į vadybą man pritrūko balų, bet priėmė į statybos inžineriją. Nors pati tuo netikėjau, bet pabaigiau tuos mokslus“, – šypsojosi D. Juodelienė.
Turėdama inžinieriaus diplomą, nusprendė ir vėl mokytis – Vytauto Didžiojo universitete įgijo švietimo vadybos ir lyderystės magistro diplomą.
„Dabar nusprendžiau, kad man ir šito mažai. Turiu vidurinį išsilavinimą, bakalaurą, magistrą, bet neturiu profesinio išsilavinimo, todėl Panevėžio mokymo centre mokausi gydomojo masažo. O ką daryti išėjus į pensiją – vien iš pensijos bus sudėtinga pragyventi, tad galėsiu daryti ir masažus“, – nusiteikusi D. Juodelienė.
Trūksta tik laiko
Iki tapdama Panevėžio atviro jaunimo centro vadove pašnekovė dirbo Registrų centre – buvo vyresnioji kadastro specialistė.
Kaip pati sako, sėdėjo šiltame kabinete ir kilnojo popieriukus, nors dūšia šaukė, kad tokio darbo nebenori.
Savotiška atsvara tam buvo Dembavos bendruomenės valdybos pirmininkės pareigos. Tada pasitaikė proga dalyvauti darbo su jaunimu mokymuose. Po jų sulaukė pasiūlymo įsitraukti į bandomąją Jaunimo darbuotojų sertifikavimo programą.
Šie mokymai gal ir būtų pasibaigę dar vienu gautu pažymėjimu, jei ne paskelbtas konkursas į mieste steigiamo Atviro jaunimo centro vadovo vietą.
„Tuo metu turėjau darbą, net negalvojau apie vadovaujamą poziciją. Bet kai buvo paskelbtas antras konkursas, nes pirmame neatsirado nė vieno kandidato, iš aplinkos jutau savotišką spaudimą pabandyti dalyvauti. Šiame darbe nuo popierių pabėgti nepavyko, bet čia labai daug bendrauju su jaunais žmonėmis. Atėjau, o sienos visiškai tuščios, nebuvo nieko, tik idėja. Dabar čia yra gyvybės – stipri komanda praktiškai nesikeičia, jauni žmonės čia lankosi kasdien. Esame matomi ir girdimi visame mieste. Bet be meilės šiems jauniems žmonėms nieko nebūtų“, – visos komandos indėliu džiaugiasi centro vadovė.
Pašnekovė šypsosi, kad gyvenime jai labiausiai trūksta laiko.
Jos para turėtų trukti mažiausiai 36 valandas.
Labiausiai laiko stinga kelionėms, teatrui, gerai knygai.
„Gali gyventi kaip į šalikelę paspirtas akmenėlis, bet gali iš gyvenimo pasiimti daugiau. Būna ir man, kad sekmadienį net nelendu iš savo urvelio, pasileidžiu kokį jausmingą filmą ir guliu lovoje savęs gailėdama. Bet tokie momentai reti. Mano varikliukas visuomet buvo smalsumas. Labai gaila, kad per gyvenimą nespėsiu aplankyti visų šalių ir neperskaitysiu visų gerų knygų“, – sako D. Juodelienė.
