Gyvenimo variklis – kelionės

„Nesėdėk – ką senatvėje prisiminsi“, – tokie vaikystėje iš tėvo išgirsti žodžiai panevėžietę Adelę Samuolienę pastūmėjo po kartą ar net du aplankyti beveik keturias dešimtis pasaulio šalių. Patirtus įspūdžius lietuvių kalbos mokytoja sudėjo į kelionių dienoraščius, kurie padėjo ne vienam turistui atrasti svetimo ir savo krašto grožį.

„Kelionės yra mano gyvenimo variklis. Mintys apie jas padeda įveikti nemalonumus darbe, verčia judėti, mankštintis – juk nebe jaunystė, kai viskas savaime susiklosto. Vienas keliones prisimenu labiau, nes viskas ėjosi kaip sviestu patepta ir prisiminimai užlieja širdį it saldus nektaras. Kitas, atvirkščiai – patirtas stresas ir dabar šiurpuliukais eina per kūną kartu su pasididžiavimu, jog išdrįsau arba pasiryžau, pasakydama sau: tu gali. Jei iškyla klausimas, ką pasirinkti – ramybę ar sunkesnius išbandymus – ausyse nuskamba tėvo žodžiai: „Nesėdėk – ką senatvėje prisiminsi…“ Ir jeigu ko gailiuosi iš praeities, tai tik dėl to, kad tų pasiryžimų buvo mažoka“, – sako „Minties“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja A. Samuolienė.

Pradėjusi keliauti dar paauglystėje ji jau aplankė 39 šalis, kai kurias ne po vieną kartą. Daugiausia išmaišė Europos žemyną, bet teko pasiekti ir Aziją, pakraštėlį Afrikos.

Už pirmąsias keliones panevėžietė dėkinga vyresnei seseriai. Ji jaunėlę dažnai pasiimdavo į ekskursijas. Sovietmečiu, kaip žinoma, tokios pramogos gamyklų, kolūkių darbuotojams buvo įprastos.

Pati įspūdingiausia to meto išvyka pačiai Adelei buvo į Kijevą.

„Šio miesto cerkvių auksiniai kupolai, švytintys akinamoje saulėje, dar dabar tebestovi mano akyse. Bet dabar ten nebenoriu nuvažiuoti – bijau nusivilti“, – suprasdama Ukrainos nūdienos įvykius į jaunystės prisiminimus grimzdo panevėžietė.

Iš seniausių kelionių ji taip pat prisimena pačius gražiausius kalnus pasaulyje pietų Kaukaze – Kalnų Karabachą. Jiems, pasak keliautojos, neprilygsta nei Alpės, nei Norvegijos kalnai, kuriuos taip pat jau yra mačiusi.

Veda kelionių dienoraščius

O pirmasis tikrasis užsienis A. Samuolienei atsivėrė Lenkijoje. Praeitame amžiuje tai buvo tarsi riba tarp Tarybų Sąjungos respublikų ir tolimosios Europos. Lietuvaitė dar studijų metais Krokuvoje praleido visą mėnesį. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo keliautoja pirmą kartą pasiekė ir Prancūziją, jos sostinę – Paryžių.

Intensyviau į Europos šalis Adelė pradėjo leistis nuo 2006 metų – po dvi tris ekskursijas kasmet. Ir toks laisvalaikis iš pomėgio vėliau virto visos keliautojos šeimos bendravimo stiliumi.

„Mano kelionės – dviejų tipų: kieno nors organizuotos ekskursijos ir savarankiškos, šeimos, kurių siela yra jau užaugęs sūnus Nikas. Jis sudaro programą, užsakinėja bilietus, viešbučius. Tokios mūsų kelionės tapo tradicinės: kartą per metus savaitę keliaujame po kokią nors šalį, kad, pasak sūnaus, paskui turėtume apie ką pasikalbėti ne buitiniu lygmeniu“, – šypsosi mokytoja.

Tačiau užduočių ruošiantis kelionėms turi ne tik jos atžala. A. Samuolienės vyras gražiausias akimirkas fiksuoja fotoaparatu, o pati pašnekovė viską įamžina dienoraščio lapuose.

„Kadangi kelionės mano dvasiniam pasauliui labai svarbios, pradėjau užsirašinėti įspūdžius. Pastebėjau, kad laikas atmintyje sujaukia vietų pavadinimus, iškraipo faktus. O taip norisi viską išsaugoti“, – apie dar vieną pomėgį sako lituanistė.

Ji savo įspūdžiais visada pasidalija su mokiniais. Ir labai džiaugiasi, kai šie pabaigę mokyklą grįžta pasipasakoti, ką patys pastebėjo eidami mokytojos pramintais takais.

Mieliausia – kalvotoji Žemaitija

Jau kuris laikas savo rašinius apie keliones Adelė ėmė siųsti ir į įvairius konkursus. Juose sulaukė pripažinimo. Panevėžietės patarimų keliaujant į kitas šalis turistai gali rasti žurnaluose, kataloguose.

Keletą savo dienoraščio puslapių autorė skyrė ir Panevėžiui. Čia aprašė kvapų ir garsųs turtingą maršrutą Nevėžio pakrante. Tokiu būdu kraštiečiams siūloma pamiklinti kojas ir pamatyti, ko galbūt niekada nepastebėjo savo pašonėje.

Nors pati Adelė prisipažįsta, kad pramoninis Panevėžys jai nėra pats gražiausias kraštas Lietuvoje. Jai vis dėlto mieliausia – vingiais ir kalneliais nusėta Žemaitija. Čia ji praleido savo vaikystę.

„Mano gimtinė – kalvotoji Žemaitija, Laukuvos miestelis, nuo kurio iki Medvėgalio keliolika kilometrų. Baigusi Vilniaus universitetą, atvažiavau į Panevėžį pagal paskyrimą, manydama, jog laikinai. Bet traukė įsikurti kur nors arčiau gimtųjų namų… Tik ne veltui sakoma, kad nėra didesnio pastovumo už laikinumą“, – ilgesingai gimtinę prisimena A. Samuolienė.

Skirtingai nei daugumos lietuvių, Adelės nežavi ir Palanga. Poilsinės kelionės smėlio paplūdimiuose, jai – tikra kančia.

„Daug keliaujame po Lietuvą, ji tikrai nuostabi. Su vyru nepravažiuojame nė pro vieną piliakalnį, pažintinį taką ar kokią kitą išskirtinę vietą. Turime gražią giminės tradiciją: kadangi viena sesuo yra gimusi per Žolinę, tai artimiausią savaitgalį suvažiuojame į numatyto maršruto pradžią ir tada keliaujame kartu“, – teigė A. Samuolienė.

Pradeda nuo knygų

Nemėgsta panevėžietė ir kelionių agentūrų organizuotų pažintinių išvykų. Per jas esą svetimą šalį pažinsi tik iš nudailintos pusės. O tikrovę galima pamatyti tik keliaujant savarankiškai.

„Be vadybininkų su šeima važinėjome po Šiaurės Italiją, Kretą, Romą, Stambulą, Portugaliją, Maroką, Airiją. Mūsų šeimą domina senosios kultūros, papročiai, gyvenimo būdas. Keliaujant savarankiškai tenka daugiau bendrauti su vietiniais, galima koreguoti planus, būna įdomiau, nors ir įtampos gerokai daugiau“, – tvirtina mokytoja.

Didžiausia kliūtis keliaujant jai vis dar yra anglų kalba. Bet čia tėvams gelbsti mediciną baigęs trisdešimtmetis sūnus.

O Adelė savo ruožtu bendražygius nušviečia išankstinėmis žiniomis apie būsimus įspūdžius. Kiekvieną savo kelionę ji pradeda skaitydama knygas apie šalį, kurią žada aplankyti.

„Pasaulį geriausiai padeda pažinti knygos ir kelionės. Abiem būdais ir naudojuosi. Be to, jie puikiai vienas kitą papildo. Prieš važiuodama į kokią nors šalį ar grįžusi iš jos, stengiuosi paskaityti kitų keliautojų įspūdžius. Mėgstu ne tik kelionių knygas, bet ir romanus, kuriuose veiksmas vyksta aplankytose vietose. Kartais pasižiūriu dokumentinių filmų. Juk „Gyvenimas nieko nesimokant nėra vertas vadintis gyvenimu“, – sakė indų kilmės rašytojas ir keliautojas Tachiras Šachas iš Anglijos“, – citavo Adelė.

Būtent pašnekovės paminėto autoriaus knyga jai labai padėjo ir keliaujant po arabiškąjį Maroką. Čia lietuvių šeima pateko į spąstus vietinių pirklių, kurie norėjo pasipelnyti iš svetimšalių. Į savo fabrikėlį juos įsivilioję gudruoliai iš pradžių tik siūlė pasigrožėti savo darbais, o vėliau jau primigtinai bruko brangias prekes.

Vėliau lietuviai vos neįkliuvo į gido pinkles. Paprašę parodyti tik vieną miesto įžymybę jie sulaukė pasiūlymo aprodyti visą miestą.

„Mano bendražygiai manė, kad tai – tiesiog nuoširdus vietinis gyventojas. O aš apie tai buvau skaičiusi knygose ir iš karto supratau, kad mūsų draugystė pasibaigs pinigais. Tad greitai ir pigiai viską išsprendėme“, – džiaugėsi A. Samuolienė.

Tyliausia tyla pasaulyje

Net ir paskutinėje savo kelionėje į prieštaringąją Palestiną panevėžietei visus taškus padėjo sudėti neseniai perskaityta knyga.

„Paskutinė mano kelionė pernai buvo į Izraelį, Palestiną ir Jordaniją. Į jas vykau kartu su kitos gimnazijos kolektyvu. Teko greitai apsispręsti – važiuoju ar ne. Grįžus kažkas vis nedavė ramybės, kirbėjo prieštaringos mintys, ko nežinau apie tų šalių politiką, konfliktus, piliečių viltis. Atsakymus radau neseniai pasirodžiusioje G. Steikūnaitės knygoje „Palestina: Laisvė yra labai graži“, – pasakojo A. Samuolienė.

Jos įsitikinimu, šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus, nepriklausomai nuo to, kurią konfliktuojančią pusę emociškai palaikytų.

Bet labiausiai Adelei patinka stebėti kitų kraštų gamtą. Jos nepajėgia sugadinti nei politika, nei ekonomika.

Iš įspūdingiausių savo kelionių Adelė mini Samarijos tarpeklį, kuris jai tapo tikru drąsos išbandymu. Nepakartojamais vaizdais keliautoją sužavėjo rožiniai Atlaso kalnai, Norvegijos fiordai, nuostabioji Petra ir nepakartojama tyla Sacharos dykumoje. Į pastarąją vietą keliautoją atvedė A. de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“ stebuklingos istorijos.

Naktis, praleista milžiniškoje dykynėje, lietuvei įstrigo ilgam: „Pats įstabiausias jausmas dykumoje – absoliučios tylos pojūtis. Jį taikliausiai įvardija poeto A. Nykos-Niliūno žodžiai: „Nieko neliko tyloj.“ Nereali tyla tomis minutėmis, kai niekas nekalba… Jokio vėjelio, jokio judesio, jokio garselio. Gal tik A. Baranauskas, gebėjęs išgirsti, kaip „lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas“, būtų pajutęs, ką tarpusavyje smiltelės šnekas… Tyla dykumoj – pats stipriausias įspūdis iš visos viešnagės Maroke“, – savo gražiausius prisiminimus su poezija siejo lituanistė.

Kukli Škotija ir spalvinga Portugalija

Jos teigimu, nėra pasaulyje neįdomių ir negražių vietų. Netikėčiausia A. Samuolienei pasirodė Škotija. Ši šalis lietuvei kažkuo panaši į gimtinę – škotai gali didžiuotis itin turtinga istorija ir nuolatine kova dėl laisvės.

Be to, Škotijos gamta akį traukia sodria žaluma. Tik šios valstybės nacionalinis augalas – dagys – joje išsiskiria savo bespalviu kuklumu.

„Dažnai ši žolelė paliekama net pjaunant veją. Taip išryškėja jos savitas grožis. Man šis augalas asocijuojasi ir su pačiais škotais: unikaliais ir tuo pat metu kukliais, nemėgstančiais išsiskirti. Stebino jų panašūs namai, gėlynai, gatvės“, – pasakojo panevėžietė.

Ryškiomis miestų ir miestelių spalvomis ją patraukė Portugalija. Nors architektūrą A. Samuolienė per savo keliones nukelia į antrą planą, ją šioje šalyje itin sužavėjo azuležo technika puoštos keramikos plytelės.

Apie kiekvieną savo kelionę Adelė galėtų ir pati parašyti po knygą. Tačiau priešaky dar daug neaplankytų kraštų.

Moteris tvirtina visada labiausiai norėjusi pamatyti Islandiją. Bet jos kol kas dar nepasiekė ir jau pradeda abejoti savo svajone. Mat kiti keliautojai ją gąsdina pilkais ir atšiauriais peizažais, kurių fone tik garsieji geizeriai ir vėjai.

„Keliauju tik rudenį arba pavasarį – per mokinių atostogas. Be to, tokiu metu ir turistų mažiau būna. Šiais metais dar niekur nevažiavau – jau kurį laiką tikriausiai jaučiuosi persisotinusi. Neseniai buvau Čekijoje ir jau niekas nebenustebino. Tik nuo tokių maršrutų reikėtų pradėti savo keliones. Vėliau jau visa Europa tampa vienoda“, – prisipažino A. Samuolienė.

Lenktyniauja su savimi

O toliau nukeliauti ji kol kas neišgali. Bet dėl savo dažnų išvykų mokytoja dirbanti panevėžietė vis tiek stebina. Kai kas jos net paklausia, iš kur gauna pinigų tokiam pomėgiui.

Pati Adelė tvirtina, kad jos poreikiai nėra dideli, tad išsiverčia ir su vidutiniu lietuvio atlyginimu. Moteris nesupranta tautiečių kelionių išlaidų, kai vaikštoma po restoranus, samdomi brangūs gidai. Jai pačiai to nereikia, tai ir pinigų viskam pakanka.

O savo namuose panevėžietė gyvena gana kukliai – tolimų kraštų įspūdžiai jai pakeičia visą buitinę prabangą. Be to, A. Samuolienės šeima gyvena sveikuoliškai ir daug laiko praleidžia gamtoje.

Ypač tokį laisvalaikį propaguoja pašnekovės vyras. Jis prieš daug metų dalyvavo Panevėžio bėgikų klubo maratonuose, varžybose. Į juos seniau įsitraukdavo net ir tada mažas buvęs sutuoktinių sūnus. 1999 metais šeima ekologiniame žygyje palei Nemuną lydėjo ir žinomą triatlonininką Vidmantą Urboną.

„Mano vyras lankė bėgikų klubą „Rambynas“ ir savaitgaliais dažnai vykdavo į varžybas. Su tuomet dar šešiamečiu sūnumi pradėjau bėgioti ir aš. Iki tol buvau visiškai nesportiška. Bet, kaip sakydavo mūsų klubo vadovas, lenktyniauti reikia su savimi, ne su kitais“, – sakė A. Samuolienė.

Šia taisykle ji gyvenime tikriausiai visuomet vadovaujasi. Be kelionių, ji dar mėgsta kilpinėlių adata nerti angelus, papuošalus. O dabar pašnekovė dairosi naujo užsiėmimo.