„Kūryba man – kaip gyvenimo pamatymas. Kitaip. Kitokio. Tik mano. Apie tai ir rašau: kokio gyvenimo noriu ir kokį matau…“, – apie savo kūrybą kalba Elinga Karošaitė.
Pasimatymas ir saulėgrąžos
Krentantis saulėlydis. O aš vis lekiu. Noriu suspėti pasimatyti. Ne. Ne! Ne saulės palydėti. Tai per daug banalu ir dažna. Mano mintys krypsta tik į viena. Pasimatymas. Ne. Ne! Nenoriu aš matyti nei jo, nei jos, nei jų. Šią minutę mano protas nusitaikęs į vieną mintį – pasimatymas su savo siela. Saulė nesusitinka su mėnuliu nei dieną, nei naktį. Ji leidžiasi, o jis dar tik kyla. O aš pabandysiu laimę susitikti su savimi. Pasimatyme su savimi pamiršau gėles. Šiam momentui būtų tikę saulėgrąžos. Galbūt jos sugrąžintų saulę? Ne. Ne! Ne man saulė reikalinga. Saulė reikalinga mėnuliui. Jie juk visą laiką tik vieni. Ne. Ne! Nesuveskime jos su mėnuliu. Nelįskime į gamtą. Tik žmogui reikia žmogaus. Kad ir kaip norėjau pabūti viena… Ta ramybė, nebe tokia rami. Nebenoriu būti tik aš ir siela. Pasirodo, negali amžinybę matyti vieno ir to paties – tik savęs. Ne. Ne! Nepadauginkime savimeilės. Nesikiškime į svetimą būtį. Tekėkime palengva sava vaga. Svarbiausia – nepamirškime pasimatymų.
