Legendinio aktoriaus Juozo Budraičio apibūdinti vienu žodžiu neįmanoma. Šį žmogų galima pristatyti ir kaip fotografą, tapytoją, mąstytoją, diplomatą, o dabar – ir kaip rašytoją. Nacionalinės premijos laureatas neseniai išleido knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje susirinkę panevėžiečiai išgirdo įdomų, humoru nuspalvintą J.Budraičio pasakojimą apie paprastus ir ne visai, o kartais net labai ypatingus jo gyvenime nutikusius dalykus.
Žinia, kad į Panevėžį atvažiuoja aktorius Juozas Budraitis, akimirksniu apskriejo jo gerbėjus – G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos salė dar gerokai prieš vakaro pradžią buvo sausakimša.
Vienas pirmųjų lietuviškų filmų, kurį dabar vargu kas prisimena ir kurio Lietuvoje yra išlikę tik fragmentai, – 1958 metais sukurtas „Kai susilieja upės“ – Juozui Budraičiui buvo kelio į didįjį kiną pradžia.
Reikia tik paklausyti, kaip nuo metų aukštumos žvelgdamas į pirmuosius savo žingsnius kine prisiminimais dalijasi pats aktorius. Įtaigi pasakotojo kalba, išraiškingi gestai klausytojus nukėlė į tuos tolimus metus, kai J. Budraičiui buvo septyniolika ir jis su draugu slapčia stebėjo būsimo filmo aktorių – merginų – atranką.
„Gražiausios Klaipėdos merginos susirinko. Įdomu – mes pro durų plyšį stebime, kaip viskas vyksta, kaip jos pasirodo. Draugas sumanė pajuokauti, spyrė man į užpakalį, o aš, durims staiga atsidarius, įgarmėjau į salę ir tėškiausi ant pilvo prieš komisiją. „Jaunuoli, atsistokit“, – tarė viena iš komisijos narių. Kai aš pašokau ant kojų, paklausė: „Gal norit filmuotis?“
Atsakiau, kad nenoriu, tačiau pasiūlymas atvykti suintrigavo ir nurodytu laiku vis dėlto atvažiavau į sostinę. Ten iš pirmo bandymo nepavyko – niekaip negalėjau vienu metu kilnoti čiužinių ir rusiškai sakyti „Zdes solnce“ (čia saulė), vis dėlto buvau patvirtintas vienam iš pagrindinio herojaus draugų vaidmeniui“, – pasakojo J. Budraitis.
Kitas aktoriaus žingsnis į kiną buvo filmas „Niekas nenorėjo mirti“, pastatytas 1965 metais, puikiai įvertintas ir išgarsėjęs. Kurti Jono Lokio vaidmenį J. Budraitis buvo pakviestas baigęs tarnybą armijoje.
„Man nėra svarbesnio filmo kaip šis. „Niekas nenorėjo mirti“ mane tiesiog įmetė į stebuklingą kino fantazijos pasaulį“, – tvirtina aktorius.
Paskui buvo dar per šimtą dvidešimt vaidmenų įvairiausiuose filmuose, teatre, televizijoje. Dirbta su lietuvių, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kazachų, čekų, bulgarų, vokiečių kino režisieriais.
Artimesnė pažintis
J. Budraitis pirmiausia pristatomas kaip aktorius. Žiūrovai žavisi jo talentu ir kaip savą atpažįsta iš veido, stoto ar balso.
Bet jo portretui to vieno apibūdinimo neužteks – šį žmogų galima pristatyti ir kaip fotografą, tapytoją, mąstytoją, diplomatą, o dabar – ir kaip rašytoją. Su vizualinės kultūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktare Margarita Matulyte aktorius neseniai išleido knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“.
Knyga – puiki proga su žymiuoju menininku susipažinti iš arčiau, vartant jos puslapius drauge pabūti filmavimo aikštelėse, susitikti su jį supusiais žmonėmis, pamatyti aktoriaus ir jo kolegų gyvenimo bei kūrybos akimirkas, įamžintas fotografijose.
O tie, kurie atėjo į knygos pristatymą ir šiaip taip surado vietos pilnutėlėje G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos salėje, išgirdo įdomų, humoru nuspalvintą Nacionalinės premijos laureato pasakojimą apie paprastus ir ne visai paprastus, o kartais net labai ypatingus jo gyvenime nutikusius dalykus.
„Iš vaikystės buvau jautrus, nedrąsus ir uždaras“, – prisipažįsta aktorius ir tikina, kad kalbėti dideliam būriui žmonių jam visada būdavo kančia. Tačiau gyvenimas privertė šį bruožą nugalėti.
Žemaitijoje gimęs J. Budraitis panevėžiečiams pasakojo apie savo vaikystę, mamą, kuri nevengdavo ir mazgote ar šluota sūnų drausminti ir kuri buvo pats svarbiausias žmogus jo gyvenime. Šilčiausiais vaikystės prisiminimais ir nuoskaudomis pasidalijęs aktorius mano, kad kiekvieną formuoja vaikystėje išgyventi įvykiai, sutikti žmonės.
„Atsitiktinumų seka veikia kiekvieną, formuoja ne tik jo charakterį, bet ir patį likimą“, – įsitikinęs aktorius.
Gyvenimo kelyje
„Niekada nenorėjau būti aktoriumi, net mintis nekilo, kad galėčiau vaidinti. Mano didžioji meilė nuo vaikystės buvo medicina. Kiek knygų ta tema perskaityta! Ligoninės biblioteka nurašydavo senas medicinos knygas, o aš susirinkdavau. „Terapija“, „Vidaus ligų diagnostika“, „Psichiatrija“ ir daug kitų esu perskaitęs“, – prisimena J. Budraitis.
Prisiskaitęs tokių knygų paauglys ir sau įvairiausių ligų diagnozuodavo. Atrodydavo, kad viskas, ką jis jaučia, atitinka vienos ar kitos ligos požymius. Kartais net itin sunkios, atrodė, kad tuoj gali tekti su gyvenimu atsisveikinti.
„Vaikštau po Švėkšnos parką, gamta grožiuosi, taip graudu, liūdna, apgailestauju, kad jau neilgai teks visu tuo džiaugtis. Bet, žiūrėk, ir praeina ta liga, bet jau kitos požymiai akivaizdūs, vėl reikia ieškoti išeities“, – pasakoja aktorius.
Kartą, pagal tam tikrus požymius nustatęs, kad organizmui vystytis trūksta svarbių medžiagų, ir sužinojęs, kas jas gali papildyti, pradėjo gerti alų su kiaušiniais – įmuša į stiklinę žigulinio du žalius kiaušinius ir geria.
Paskui po kiemą blaškosi, net kaimynų dėmesį atkreipia.
„Tu žiūrėk, Juziuk“, – sakydavo tėvas.
Tėvo paminėjimas netikėtai sužadina kitą aktoriaus prisiminimą – apie panevėžietį kolegą Bronių Babkauską.
„Tik tėvai ir Bronius vadindavo mane Juziuku“, – su šiluma ir meile kalba aktorius.
J. Budraitis prisiminė ir daugiau gyvenimo kelyje sutiktų įdomių, talentingų žmonių. Teko dirbti ne tik su žymiais lietuvių aktoriais ir režisieriais, bet ir su tokiais pasaulinę šlovę pelniusiais menininkais kaip rusų režisierius Andrejus Tarkovskis, italų aktoriai Ornela Muti, Džanas Karlas Džaninis ir kitais.
Svarbūs buvo ne tik garsiausieji – kiekvienas sutiktas žmogus palieka savo ženklą, turi reikšmę.
Kūrybinė patirtis
Štai dar vienas J. Budraičio pasakojimas iš gyvenimo gimtajame krašte. Jis prisimena tuos metus, kai jo, paauglio, tėvelis dirbo aklųjų kombinate, mokė nereginčius žmones velti veltinius.
Paauglys dažnai apsilankydavo įmonėje ir susidraugavo su aklaisiais. Su aklųjų būreliu ir į restoraną patraukdavo, padėdavo jiems papietauti. Kartais prie pietų ir po šimtą gramų išlenkdavo – grįždavo namo visi kartu linksmi, dainuodami. Kaimynai vėl tėvui sakydavo: žiūrėk savo vaiką. Tačiau jokios neigiamos įtakos ta draugystė jaunuoliui neturėjo, atvirkščiai.
Akordeonu gražiai grojantis, poezijos mėgėjas aklasis Petras vis prašydavo Juozo paskaityti eilėraščių. Ypač jam patiko A. Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“. Aklasis prisipažino, kad norėtų ir pats tą poemą paskaityti, deja, Brailio raštu ji neišleista.
Ir būsimasis aktorius ryžosi, regis, neįveikiamam darbui – išmoko rašyti Brailio raštu ir ant kartono lakštų perrašė draugui visą poemą. Žmogus tą kūrinį saugojo visą gyvenimą.
Knygos J. Budraičio gyvenime labai svarbios – jis turi sukaupęs didžiulę biblioteką.
Nuo jaunų dienų su fotoaparatu nesiskiriančio menininko archyve gausybė įvairiausių nuotraukų, jose – ir Lietuvos kino istorijos žingsniai.
Ilgai su žmona gyvenęs Maskvoje J. Budraitis žinomas kaip Lietuvos kultūros puoselėtojas – jis buvo Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje.
Įvairiaspalvė patirtis
„Gyvenimo metais neskaičiuoju, skaičiuoju filmus“, – sako aktorius ir pasakoja, koks filmas jo gyvenime buvo reikšmingas, ką pakeitė, kuo praturtino.
Panevėžiečiai turėjo progos iš aktoriaus išgirsti apie jo patirtį filmuojantis Kuboje, Italijoje, kitose šalyse. Aktorius prisiminė filmavimąsi estų juostoje „Paskutinė relikvija“ ir sakė tada patyręs sunkią traumą, galėjusią pasukti jo gyvenimą visai kita linkme. Laimė, pavyko pasveikti ir sėkmingai tęsti karjerą.
Riterį tame filme vaidinantis J. Budraitis filmuojant sceną krito su žirgu nuo aukšto skardžio, susilaužė dubens kaulus, stuburą, koją, ilgai buvo priverstas gulėti nejudėdamas.
Patyrusiam raiteliui kristi nuo arklio, kaip pats sako, nieko nereiškia. Tačiau krytis nuo šešių metrų aukščio ir dar ant akmenų galėjo tapti lemtingas.
Faktai
Juozas Budraitis gimė 1940 metų spalio 6 dieną Liepynuose, Kelmės valsčiuje.
Mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje. 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1981 metais – aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje.
Nuo 1965 m. – kino aktorius. 1979–1989 m. – Kauno dramos teatro aktorius. 1989–1996 m. – Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas.
1996–2010 m. – Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
