Dailininkas, ekslibrisų generolu tituluojamas panevėžietis Povilas Šiaučiūnas savo 65-metį ir 40-ųjų kūrybinės veiklos metų jubiliejų sutiko kiek netradiciškai. Jis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos erdvėse pristatė bene didžiausią viso savo gyvenimo darbų parodą „Ne tik varnos“.
Mylėdamas ir kurdamas nemeluoja
Povilo Šiaučiūno daugeliui panevėžiečių nė nereikia pristatyti. Jo vardas neatsiejamas nuo ne itin mėgstamų paukščių – varnų, todėl dažnai vadinamas tiesiog žmogumi, kuris piešia šiuos paukščius. Tačiau jo varnos – ne šiaip triukšmą keliantys nemalonūs sparnuočiai, o veikiau žmogaus gyvenimo metafora. Tuo galima įsitikinti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atidarytoje jubiliejinėje ir pačioje didžiausioje iki šiol surengtoje jo personalinėje parodoje, kurioje eksponuojami mėgstamiausios autoriaus technikos – lino ir kartono raižiniai, estampai ir ekslibrisai, sukurti nuo 1987-ųjų iki šių dienų.
Surengti jubiliejinę parodą būtent šiose erdvėse P. Šiaučiūnas mintį brandino kone metus.
Būtent bibliotekoje prabėgo gražiausi jo kūrybos metai, čia saugoti ir ateities kartoms perduoti paliko geriausių savo darbų archyvą.
„Esu labai laimingas, kad mano darbai vertinami. Manau, kiekvienam labai svarbu būti pastebėtam ir įvertintam. Esu žinomas ne tik gimtajame mieste, bet ir užsienyje. Gyvenimas eina į pabaigą, kai atsisuku į jau nueitą kelią, pamatau, kad gal ir ne visai tuščiai nugyventa.
Mane vertina ne už turtus ar gražbylystes, o už darbus. Vadinasi, gyvenime nuveikiau šį tą prasmingo“, – kiek susijaudinęs kalbėjo jubiliatas.
Kūryba, kaip prisipažino P. Šiaučiūnas, jam yra visas gyvenimas.
Nuo pat mažų dienų mėgęs piešti, lipdyti iš molio gyvulius, paukščius, drožinėti peiliuku medį, pasirinko profesionalaus dailininko kelią. Baigęs tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, jis atvyko dirbti į Panevėžį, čia prabėgo patys kūrybingiausi metai.
„Kūryba man – neįkainojamas turtas, atrama duobėtame gyvenimo kelyje. Pasaulis pilnas įdomiausių dalykų: istorija, geografija, literatūra, astronomija, įvairiausi menai… Deja, gyvenimas per trumpas, kad galėtum nuodugniai visus tuos lobius išstudijuoti. Knygelėje „Žmogus, kuris piešia varnas“ esu sakęs, kad kūryba man yra terapija, vaistai. Tik mylėdamas ir kurdamas niekada nemelavau. Jeigu nesiseka ir nekuriu, nedalyvauju parodoje, o jeigu moteris išvarė iš namų, nelakstau aplink langus su kirvuku“, – kaip visada šmaikštus buvo P. Šiaučiūnas.
Kviečia pakilti
Ekslibrisų generolu tituluojamo dailininko gyvenimas yra tarsi mažų atsitiktinumų virtinė, pakreipusi jį visai kita linkme, nei galėjo tikėtis. Varnos, tapusios P. Šiaučiūno vizitine kortele, taip pat buvo tam tikras atsitiktinumas.
Sovietmečiu jis buvo pakviestas dirbti į tuo metu populiarų dienraštį „Panevėžio tiesa“. Jo užduotis buvo iliustruoti apsakymus, noveles, miniatiūras.
Gavęs apipavidalinti vieno ukmergiškio rudeniškai nostalgišką apsakymą, jis nupiešė varną, vienišą ir liūdną. Vėliau savo darbą išvydo įrėmintą kolegos dailininko Rimanto Ridiko dirbtuvėse.
„Išvydęs iš laikraščio iškirptą, įrėmintą ir garbingoje vietoje pastatytą savo pieštą varną labai nustebau. R. Ridikas pasiteisino, kad jam tiesiog labai gražu. Nuo to laiko netikėtai pradėjau kurti darbų ciklą „Varnos“, – prisiminė dailininkas.
Varnos P. Šiaučiūno kūryboje nėra tik juodaplunksniai sparnuočiai. Jos asocijuojasi su nuskriaustu, pažemintu, užguitu žmogumi.
„Noriu atkreipti visuomenės dėmesį, kad šalia mūsų yra atstumtųjų, pažemintųjų, kuriems reikia padėti pakilti, atsitiesti, o ne toliau niekinti ir žlugdyti. Esu pokario laikų žmogus. Mačiau tremtį, žudynes, ašaras, badą, savivalę, kai gyvybė buvo niekas.
Visi šie vaizdai užstrigo mano, tada dar penkiamečio berniuko, sąmonėje.
Nėra nieko baisiau, kai žmogus prieš kitą žmogų vartoja prievartą. Ir dabar negaliu pakęsti, kai demonstruojama jėga. Šiais laikais ji yra kitokia, bet esmė ta pati – žmogaus pažeminimas, menkinimas“, – kalbėjo grafikas.
Atrado pedagogo talentą
P. Šiaučiūnas yra ne tik nuostabus menininkas, bet ir talentingas pedagogas – jau penkiolika metų dailės paslapčių moko kurčius ir neprigirdinčius vaikus.
Atrasti negirdinčiųjų pasaulį jam padėjo ne tik atsitiktinumas, suvedęs su reikiamais žmonėmis, bet ir šeimą užgriuvę išbandymai – dailininko dukrelė Kristina gimė turėdama klausos negalią. Augindamas vaiką P. Šiaučiūnas suprato, kad ir neįgalieji taip pat myli, jaučia ir išgyvena, o gal ir daug stipriau.
O į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą jį pasikvietė mokyklos įkūrėjas ir tuometis direktorius kunigas Petras Kavaliauskas.
„Mokytojavimas – ne pedagogo talento atradimas, o tragizmas. Bankrutavus autokompresorių gamyklai visi likome gatvėje.
Ačiū Dievui, likimas suvedė su kunigu P. Kavaliausku. Jis iš Londono buvo parsivežęs katalikišką žurnalą „Šaltinėlis“, norėjo jį leisti Panevėžyje, tačiau nerado žmogaus, kuris mokėtų maketuoti. Todėl pasikvietė mane prisijungti prie žurnalo leidybos, o vėliau ir padirbėti mokykloje.
Esu tik dailininkas, ne pedagogas, todėl pirmieji metai buvo beprotiškai sunkūs. Nors klasės mažytės, tik iki aštuonių vaikų, bet su kiekvienu reikėdavo bendrauti atskirai, juk jie negirdi. Bet ilgainiui supratau, kad dailė yra vienas iš išraiškos būdų, leidžiančių neįgaliems vaikams integruotis į sveikųjų pasaulį“, – pasakojo P. Šiaučiūnas.
Šiemet į mokyklą suėję vaikai savo dailės mokytojo jau nebeišvys, mat pagal naująjį švietimo įstatymą nuo šių metų rudens pedagogais gali dirbti tik turintieji atitinkamą išsilavinimą. Menininko teigimu, galėtų jis mokytis ir įgyti pedagogo kvalifikaciją, tačiau metai nebe tie.
„Aišku, gaila palikti mokyklą, juk čia praleidau penkiolika metų. Bet dramos iš to nedarysiu, toks gyvenimas. Kaip ir vienas mano taip pavadintas darbas, sulaukęs didžiulio susidomėjimo Kinijoje. Su šia jubiliejine paroda tarsi baigiasi vienas mano gyvenimo etapas ir prasideda naujas“, – optimizmo nestokojo ekslibrisų meistras.
Poezijos paviliotas
Per jubiliejinės parodos atidarymą P. Šiaučiūnas pasveikinti susirinkusius draugus, bičiulius ir jo talento gerbėjus labiausiai nustebino savo kūrybos eilėmis. Poezija – dar vienas užslėptas menininko talentas, tačiau dar kaip tas deimantas neišgrynintas.
Apie tai, kad P. Šiaučiūnas lengvai dėlioja eiles, žinojo tik keli artimiausi žmonės bei Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė, kuriai pirmajai P. Šiaučiūnas perskaitydavo savo kūrybos perliukus.
Nors Panevėžio dienraščiuose ne kartą buvo publikuojami menininko humoristiniai ketureiliai, savęs poetu grafikas nelaiko.
„Poezija mano kūrybos gal nevadinkime, čia tik žodžių dėliojimas.
Dar per anksti kalbėti apie poeziją, reikia gerokai pašlifuoti. Žodis man lengvai paklūsta, mano liežuvis minkštesnis, ne veltui draugai sako, neduok Šiaučiūnui pavalgyti, duok pakalbėti, tačiau kol kas tai yra tik savotiška terapija, padedanti nuvyti kartais užplūstančias neigiamas emocijas“, – kalbėjo grafikas.
Jis viliasi, kad palikus mokyklą atsiras daugiau laiko poezijai ir kitiems menams. Tačiau stengiasi nieko neplanuoti, nes pats gyvenimas planus pakoreguoja taip, kaip jam patinka.
„Kunigas P. Kavaliauskas mėgdavo sakyti, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Planuoti reikia, bet nereikia daryti tragedijos, jeigu kas nors nepavyko. Kai kurie gyvenimo dėsniai nuo tavęs nepriklauso ir tau tiesiog telieka prie jų prisitaikyti“, – filosofiškai buvo nusiteikęs P. Šiaučiūnas.
*****
Kūrybos puslapiai
- P. Šiaučiūnas gimė 1948 m. rugpjūčio 7 d. Klaibūnų kaime, Anykščių rajone.
- Po mokslų Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume atvyko į Panevėžį. Čia praėjo patys kūrybingiausi gyvenimo metai.
- Per keturiasdešimt kūrybinio darbo metų sukūrė daugiau kaip tūkstantį plakatų, karikatūrų, iliustracijų spaudai. Dirbo įvairiuose leidiniuose.
- Sukūrė interjerų ir mažosios architektūros projektų Panevėžio stiklo fabrikui ir autokompresorių gamyklai. Penkiolika metų dirbo pedagoginį darbą Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje.
- Dalyvavo daugiau kaip 200 grupinių parodų daugelyje pasaulio šalių: Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kazachijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Jugoslavijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Italijoje, Meksikoje, JAV, Australijoje, Kinijoje ir kt.
- Surengė personalines parodas Panevėžyje, Klaipėdoje, Kalmare (Švedijoje), Šarlotėje (JAV).
- 1990 m. Uralo (Rusija) universiteto filologijos fakulteto Menotyros katedros diplomantė Larisa Diomina apgynė diplominį darbą „Lietuvių dailininko Povilo Šiaučiūno ekslibrisai“.
- 2003 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka išleido bibliografinį leidinį „Povilas Šiaučiūnas. Žmogus, kuris paišo varnas…“
*****
Lina DRANSEIKAITĖ
