Panevėžietė, esperantininkė, daugelio knygų esperanto kalba leidėja, pedagogė Palmira Lukoševičienė turi tiek veiklos, kad para jai per trumpa. Sunkiai vaikštanti 92-ejų moteris tikina neturinti kada nuobodžiauti.
Panevėžietė, esperantininkė, daugelio knygų esperanto kalba leidėja, pedagogė Palmira Lukoševičienė turi tiek veiklos, kad para jai per trumpa. Sunkiai vaikštanti 92-ejų moteris tikina neturinti kada nuobodžiauti.Senjorė – nuolatinė miesto kultūrinių renginių lankytoja, susirašinėja su pažįstamais ir bendraminčiais visame pasaulyje, dar visai neseniai daug keliavo, leidžia knygas, negana to, dar ir kapstosi darže.
Kad būtų įdomu
Nemenką dalį pasaulio išmaišiusi panevėžietė mielai dar pakeliautų, tačiau juokauja, kad niekas jau nebeveža.
„Man atrodo, kad gyvenau įdomiai. O ir dabar man įdomu gyventi, nenuobodu“, – sako Palmira.
Optimistė, humoro jausmo nestokojanti moteris gimė Pašilių kaime, čia pat Anykščių rajonas, Raguvėlė.
Net trijų kalbų – prancūzų, rusų, esperanto – mokiusi pedagogė kalbomis, kelionėmis domėjosi nuo vaikystės. Tėtis – nagingas kalvis, geležies, medžio meistras, pats labai mėgo knygas ir turėjo turtingą biblioteką. Joje buvo ir žymaus esperantininko, keliautojo, mokslininko Antano Poškos knygų.
O netoliese gyvenęs kaimynas išvykdamas šeimai paliko dėžę su knygomis įvairiomis kalbomis – tikrą lobį imliam vaiko protui.
P. Lukoševičienė kalba esperanto, prancūzų, rusų kalbomis. Ir senjorei vis negana.
Šiuo metu šalia jos lovos – italų ir ispanų kalbų vadovėliai, daugelis kitų leidinių, jau trečiąkart dėl dažno naudojimo įrištas „Sinonimų žodynas“.
O laisvalaikį paįvairina skaitydama apie žymių žmonių gyvenimus, istorinius leidinius bei laikraščius.
Įkvėpė prancūzė mokytoja
P. Lukoševičienė pasakoja planavusi studijuoti geografiją, tačiau paskutiniais mokslo metais nusprendė rinktis prancūzų kalbą.
Tam didžiulę įtaką padarė prancūzų kalbos mokytoja.
„Vidurinėje mane mokė tikra prancūzė, atitekėjusi į Lietuvą – buvo ištekėjusi už dvarininko Puzino. Ji labai mėgo gimtąją kalbą“, – prisiminimais pasidalija daugeliui žinoma panevėžietė.
Sovietams vyrą ištrėmus, žmona prancūzė su dviem vaikais liko Lietuvoje.
Vis dėlto vėliau pedagogei pavyko išvykti į tėvynę.
Su jos dukra artimai draugavusi P. Lukoševičienė kartu su ja po trisdešimties metų aplankė savo mokytoją Prancūzijoje.
Tėčio sprendimas buvo lemtingas
P. Lukoševičienė pamena buvo nusiteikusi prieš rusų kalbą, o per stojamųjų egzaminą reikėjo pasakoti Antono Čechovo „Tris seseris“, kurias buvo skaičiusi tik lietuviškai.
„Kai laikiau egzaminus, reikėjo rusų kalbos. O aš jos nemėgau. Bet stojant man pasakė: jūs baigėte provincijos mokyklą, nesutrukdysiu, ir parašė keturis“, – prisimena pašnekovė.
Likimas taip susiklostė, kad P. Lukoševičienei teko mokykloje mokyti ir rusų kalbos.
Į gera išėjo ir tėčio sprendimas. Jis norėjo, kad abu vaikai – Palmira ir jos jaunesnis brolis – mokytųsi vienoje klasėje. Tad mokyklą lankyti mergaitė pradėjo sulaukusi aštuonerių.
„Jei į mokyklą būčiau pradėjusi eiti anksčiau, nebūčiau studijavusi prancūzų kalbos, nes tuo metu universitete buvo šio dalyko pertrauka“, – likimo vingiais džiaugiasi Palmira.
Suvedė esperanto kalba
Esperanto kalbą P. Lukoševičienė savarankiškai pramoko jau dirbdama.
Ji juokiasi viską mokėjusi, atlikdavusi visas užduotis, tačiau tąkart taip ir neprakalbusi esperantiškai.
Į esperanto kalbos kursus nuėjo jau dirbdama tuomečiame Panevėžio hidromelioracijos technikume.
Ir ši kalba, kaip ir prancūzų, panevėžietės gyvenime įsitvirtino ilgam, suvedė su būsimu vyru, žymiu Lietuvos esperantininku, dabar jau šviesaus atminimo Telesforu Lukoševičiumi.
„Esperantininkas iki kaulų čiulpų“, – taip apie sutuoktinį pasakoja Palmira.
Juodu susipažino aštuntojo dešimtmečio pradžioje Rygoje, kur vyko Baltijos esperantininkų dienos. Tuo laiku Palmirai dar dažnai tekdavo griebtis žodyno, tačiau po renginio kartu su būsimu vyru grįždami į viešbutį šnekučiavosi tik esperantiškai.
Vėliau susitiko po kelerių metų jau Panevėžio hidromelioracijos technikume, kur jis atvyko dirbti elektrotechnikos dėstytoju.
Pasak P. Lukoševičienės, vyras Šiaulių pedagoginiame institute baigė fiziką ir matematiką. Jam mokytojaujant vidurinėje mokykloje, auklėtiniai iškėlė trispalvę. Nemalonumų turėjo ne vien mokiniai, bet ir mokytojas, kultūringas, gabus, taktiškas.
„Jo nepašalino, bet turėjo keisti darbo vietą ir taip atsirado Panevėžio hidromelioracijos technikume“, – pasakoja panevėžietė.
Knygų kraitis
Anot pašnekovės, sutuoktinis esperanto kalbą išmoko savarankiškai. Vėliau pradėjo aktyviai mokyti kitus šios kalbos, versti knygas, dalyvauti Panevėžio ir šalies esperantininkų veikloje. Į šią veiklą įsitraukė ir žmona.
T. Lukoševičius 2005 metais pagerbtas Pasaulio esperantininkų sąjungos garbės nario vardu. Toks įvertinimas suteikiamas ypač esperanto kalbai ir visam judėjimui nusipelniusiems asmenims.
Lukoševičių šeima esperanto kalba išleido 30 knygų.
Abu – dvidešimt, o po vyro mirties Palmira išleido dar dešimt, kurių tarpe keletą ir lietuvių kalba.
Abiejų autorių kraityje: Eduardo Mieželaičio „Neringa“, Vytauto Petkevičiaus apsakymas „Tik trys vilkiukai“, „Kodėlčius“, Juozo Grušo „Herkus Mantas“. Taip pat dvi anekdotų knygelės, „Čia priėjo Kindziulis“ ir daugelis kitų.
Į esperanto kalbą išvertė ir ne vieną knygą apie tremtį. Tarp jų ir panevėžietės tremtinės, tautodailininkės Aldonos Brazdžionytės-Oškeliūnienės atsiminimų knygelė „Po Šiaurės pašvaiste“.
Vos prieš keletą metų per Artimųjų Rytų esperantininkų kongresą Kutaisyje, Gruzijoje, pažįstama iranietė pasiūlė šią tremties istoriją išversti į persų kalbą.
Nuoboduliui nėra laiko
P. Lukoševičienė juokauja esanti darboholikė, kaip ir buvo šviesaus atminimo jos vyras. Senjorei net pritrūksta laiko viskam, ką suplanuojanti.
Jos laukia renginiai, krūva neatsakytų laiškų, kuriuos reikės išsiųsti bendraminčiams esperantininkams į įvairias pasaulio šalis.
„Gyvent man nenuobodu. Kai kas pasako: tau reikia į senelių globos namus. O ką aš ten veiksiu? Čia tai turiu, ką veikti. Vien kiek laiškų dar reikia parašyti, išsiųsti knygų“, – susirūpinusi Palmira.
Be to, anot jos, žmogui svarbiausia judėti, neužsidaryti tarp keturių sienų.
Nuo knygų prie gyvulių
P. Lukoševičienė sako esanti praktiškas žmogus. Tad jaunystėje išmoko siūti.
„Tam, kad galėčiau turėti dvi sukneles. Kadangi nereikėdavo mokėti už siuvimą, už tuos pinigus galėdavau pasisiūti ir antrą suknelę“, – juokiasi ji.
O mama buvo puiki audėja, mezgėja. Ir dabar P. Lukoševičienės namus puošia mamos rankdarbiai, tėčio gamintas staliukas.
„Mama verpdavo, ausdavo, bet manęs neleido mokytis audimo. Sakydavo: tu mokaisi, tau šito nereikės“, – pamena pašnekovė.
Mirus broliui, beveik dešimtmetį Palmira gyveno ir dirbo savo vaikystės namuose. Nenorėjusi apleisti gimtųjų namų, turėjusių tokią nepaprastą aurą. Pedagogė augino gyvulių, nemenką būrį paukščių. Tad sunkaus fizinio darbo netrūko.
2013-aisiais tėvų sodybą teko parduoti.
O gautus pinigus P. Lukoševičienė išleido ne buičiai pagerinti, o dar vienai savo aistrai – kelionėms.
Kelionių aistra
Sovietmečiu esperanto kalba buvo langas į pasaulį. Tad Lukoševičių šeima susirašinėjo su bendraminčiais iš viso pasaulio.
Geriau P. Lukoševičienė pažino Kaukazą, kur kartais važiuodavo į sanatoriją.
Atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė kur kas platesni keliai.
Pašnekovė skaičiuoja viena dalyvavusi net dvylikoje pasaulinių esperantininkų kongresų, į kuriuos suvažiuoja žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių. Taip mezgėsi ir naujos pažintys, draugystės. Šie kongresai vyko įvairiausiose pasaulio šalyse – Argentinoje, Prancūzijoje, Vietname, Gruzijoje, Slovakijoje ir kt.
Viena paskutinių tokių P. Lukoševičienės kelionių buvo 2019-aisiais į Lahti Suomijoje, kai pati skaičiavo 86-uosius metus.
Ji lankėsi dabar bombarduojamame Tel Avive, tad dėl dabartinių naujienų iš Izraelio panevėžietei skauda širdį.
„Ten – pasaulio istorija. Kiek tikėjimų, šventovių, o dabar naikina“, – apgailestauja moteris.
Jos namuose kabančiame žemėlapyje kruopščiai sužymėtos aplankytos vietos. Rikiuojasi iš kelionių parsivežtų puodelių kolekcija, knygos apie architektūrą, aplankytų šalių lipdukai, Prancūzijos pilių kolekcija.
Apie ne vienos aplankytos šalies architektūrą moteris turi sukaupusi ir įvairių knygų. Jas sklaidydama pasakoja, kas labiausiai sužavėjo. Pavyzdžiui, Romoje – Šv. Petro bazilika.
„Buvau Izraelyje, Jeruzalėje. Jie man tikėjimo nesustiprino, bet Malta – taip“, – sako Palmira.
Pasak jos, Izraelyje net vietose, kur meldžiamasi, einamas Kryžiaus kelias, prekiaujama. O Maltos bažnyčiose panevėžietė pajuto tikrąjį, nesukomercintą, tikėjimą.
„Norėčiau antrąkart nuvažiuoti į Siciliją. Istoriniai miestai, daug griuvėsių, puiki gamta“, – su ilgesiu kalba P. Lukoševičienė.
O pabaigai papasakoja viename religiniame Slovakijos esperantininkų leidinyje perskaitytą anekdotą.
„Šeima nutarė atostogauti. Vyras išvyko anksčiau. Apsistojo viešbutyje. Žiūri – kompiuteris, internetas. Visiems pranešimus išsiuntė… ir žmonai. Bet paspaudė ne tą mygtuką. Ir pranešimą gavo ką tik vyrą palaidojusi moteriškė. Perskaitė ir krito kaip negyva. Grįžta jos sūnus ir mato tokią klaikią situaciją. Pakelia galvą ir skaito kompiuteryje: „Mano brangioji, kelionė buvo graži ir rami. Dabar aš tau siunčiu pranešimą elektroniniu paštu, kad čia viskas puikiai paruošta ir kaip sutarėme, kitą penktadienį visi tavęs čia laukiame. Tikiu, kad ir tavo kelionė bus panaši į manąją.“
