Gyvenimą lipdo iš molio ir meilės

Panevėžiečių Ingos ir Viktoro Pociulių kasdienybė kvepia moliu, šiluma ir meile.

Prieš septyniolika metų sugrįžę į miestą, kuriame prasidėjo jų meilės istorija, jie čia atrado ir savo širdies pašaukimą – keramiką, tapusią ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Šiandien jų namuose gimsta nepaprasti rankų darbo kūriniai, kuriuose telpa šviesa, jaukumas ir šeimos stiprybė.

Nuo atsitiktinumo iki pašaukimo

Ingos ir Viktoro Pociulių šeimą sujungė ne tik stiprūs jausmai, bet ir kūryba. Sutuoktiniai džiaugiasi, kad abu dirba mėgstamus darbus – Inga, baigusi farmacijos mokslus, darbuojasi vaistinėje, o Viktoras – R. Sargūno sporto gimnazijoje istorijos mokytoju. Tačiau abu po darbų skuba į namus, kur jų laukia ne tik trys atžalos, bet ir pačių rankomis įkurta keramikos studija. O joje vyksta maži stebuklai.

Sutuoktiniai šypsosi, kad keramika į jų gyvenimą atėjo visiškai neplanuotai.

Viktoras praktiškai nuo mažens sukosi kūrybos verpete – padėdavo darbuotis tėčiui, puoselėjusiam senąsias kalvystės tradicijas, o Inga vis ieškojo savęs įvairiose kūrybinėse veiklose.

Kartą Ingos brolio šeima pasiūlė išbandyti keramiką. Pirmieji prisilietimai prie molio šeimai buvo lemtingi.

„Tai nebuvo verslo idėja, tiesiog noras kurti, savotiška saviraiška. Molis atrakino kažką viduje, ir galiausiai pamatėme, kad ta kūryba reikalinga ne tik mums, bet ir kitiems“, – šypsosi sutuoktiniai.

Taip gimė „Ceramicat“ – šeimos prekinis ženklas, jau aštuoneri metai esantis ir savotiška Pociulių vizitinė kortelė.

Meilės ir kūrybos miestas

Inga ir Viktoras pažįstami nuo mokyklos suolo.

Radviliškio rajono Sidabravo mokykloje užgimė jų meilė. Tačiau tikruoju savo meilės miestu sutuoktiniai laiko Panevėžį.

Čia, prie fontano įvyko jų pirmasis pasimatymas.

Tiesa, po mokyklos baigimo įsimylėjėliams teko sukti skirtingais keliais. Inga išvažiavo mokytis į Kauną, o Viktoras – į Vilnių. Atstumas porai dažnai būna tikras išbandymas, tačiau, anot Viktoro, jiems kilometrai parodė, kokie vienas kitam yra brangūs.

„Gal tas atsiskyrimas mums išėjo į gerą, pasitikrinome, ar iš tiesų norime būti kartu“, – šypsosi Viktoras.

Iš pradžių pora gyvenimą bandė dėlioti Vilniuje, bet galiausiai nusprendė grįžti į savo meilės miestą – Panevėžį. Tuo labiau kad čia jau gyveno jų broliai ir seserys.

„Buvo įvairių pasvarstymų, kuriame mieste kurtis, bet dabar negalime atsidžiaugti, kad pasirinkome Panevėžį. Tai miestas, kuriame labai jauku ir gera, mes labai laimingi gyvendami ir kurdami čia“, – tvirtina sutuoktiniai.

Anot Ingos, o ir tos skubos mažiau, čia gyvenimas teka gerokai ramesne vaga, tai šiame skubančiame pasaulyje tampa didžiuliu privalumu.

„Vilnius nuostabus miestas – gyvas, europietiškas, ir dabar dažnai jame lankomės, bet tikrasis namų jausmas yra čia, Panevėžyje. Darbe daug tenka bendrauti tiek man, tiek Viktorui, tad tikrai galime pasakyti, kad Panevėžys – nuostabių žmonių miestas“, – sako Inga.

Viktoras priduria, kad net sostinėje likusius draugus įkalbinėja keltis gyventi į Panevėžį, kuris per pastaruosius metus pasikeitė neatpažįstamai – ne tik savo infrastruktūra, bet ir žmonių požiūriu.

„Simboliška, kad net pagrindinis keramikai skirtų medžiagų tiekėjas, jomis aprūpinantis visą Lietuvą, įsikūręs Panevėžyje. Šis miestas turi labai daug stiprybių, apie kurias net nežinai“, – šypsosi Viktoras.

Sujungia šeimą

Pociuliai skaičiuoja septynioliktus gyvenimo Panevėžyje ir savo santuokos metus.

Didžiausias šeimos turtas – trys vaikai. Būti daugiavaikės šeimos tėvais – nemenkas iššūkis, tačiau sutuoktiniai visuomet atranda laiko ir sau. Iki šiol jie brangina ir saugo tradiciją vienas kitą pakviesti į pasimatymą.

„Mūsų laimės paslaptis – stipri šeima ir mus supantys žmonės. Tam laimės jausmui labai svarbu neturėti jokių lūkesčių, tiesiog mėgautis tuo, ką turi“, – savo šeimos laimės receptu dalijasi Inga.

Jų laimės recepto sudedamoji dalis – kūryba, į kurią sutuoktiniai dažnai leidžiasi vakarais, sumigdę vaikus, ar laisvadieniais. Inga atsakinga už idėjas ir jų įgyvendinimą, Viktoras – už glazūravimą, krosnių priežiūrą ir logistiką.

„Džiaugiuosi, kad Viktoras perėmė glazūravimą, kur reikia labai daug kruopštumo, atidumo, o man leidžia tiesiog nerti į kūrybą, idėjų paiešką. Bet paprastai mūsų geriausios idėjos gimsta neplanuotai, vykstant kūrybos procesui“, – pasakoja I. Pociulienė.

Paklausti, kaip visur suspėjantys, sutuoktiniai šypsosi, kad svarbiausia – laiko planavimas, aiški dienotvarkė ir atsakomybės.

„Mes patys esame savo laiko šeimininkai. Mūsų prioritetas yra šeima – jai visuomet rasime laiko, o darbus galima atidėti. Taip, kartais tai būna miego sąskaita, bet mes prie tokio gyvenimo ritmo jau įpratome. Ne visuomet lengva, bet bent jau stengiamės viską taip dėlioti, kad nenukentėtų nei šeima, nei veiklos“, – kalba sutuoktiniai.

Rankų ir širdies šiluma

Pociuliams labiausiai įtemptas laikotarpis – kalėdinių švenčių maratonas. Kaip pastebi kūrėjai, lietuviai vis dar gaili pinigų sau, todėl didžioji dauguma panevėžiečių sukurtos keramikos iškeliauja dovanoms. Perkamiausios prekės – įvairios lėkštės, puodeliai ar kiti indai su įvairiais užrašais tėvams, mokytojams ir kitiems brangiems žmonėms. Pasitaiko ir individualių užsakymų, kuriuos tenka derinti iki menkiausių smulkmenų.

„Svarbu net koks lėkštės kraštelis – rudas ar juodas. Žmonės išties daug rūpesčio įdeda į būsimą dovaną, visuomet galvojama apie tą, kuriam mūsų gaminys bus dovanojamas“, – pažymi Pociuliai.

Jie labai džiaugiasi, kad po truputį daugėja užsakymų, kai perkama sau.

Žmonės pradeda rūpintis savo namų, net stalo grožiu.

Anot sutuoktinių, rankų darbas visuomet turėjo ir turės savo nišą. Nors dabar labai daug pigios masinės produkcijos, bet daugėja ieškančiųjų unikalumo, svarbios tampa ir tvarumo idėjos.

„Ypač šiais laikais, kai tiek daug dirbtinumo, ieškoma tikrumo. Rankų darbo gaminiai galbūt nėra tokie iki tobulumo išbaigti, bet tai tikra. Gaminiai, kurie skleidžia rankų šilumą, visai kitokie. Reikia nusipirkti bent vieną rankų gamybos lėkštę ir pabandyti iš jos valgyti – jausmas tikrai visai kitas. Mes ir patys namuose naudojame savo pačių rankomis kurtus indus, tada kiekvienas valgis mums yra šventė“, – kalba panevėžiečių šeima.

Anot keramikų, jų tikslas ir nėra kuo daugiau parduoti. Jiems labai svarbu pajusti grįžtamąjį ryšį, kuris pačius įkvepia kūrybai.

„Mums svarbiausia, kad žmogus patirtų teigiamą emociją, kad pajustų į tą gaminį sudėtą mūsų jaukumą, šilumą, šviesą“, – sako I. Pociulienė.

Molinė terapija

Pociuliai tvirtina, kad puikiai galėtų išgyventi ir iš molio.

Jų vardas jau atpažįstamas mugėse, juos susiranda ir internete, nemaža dalis klientų grįžta vėl ir vėl. Didžioji dalis užsakovų – lietuviai, tačiau kūrėjai save jau buvo pristatę ir užsienio rinkai.

Čia panevėžiečių gaminiai taip pat sulaukė didžiulio susidomėjimo. Visgi kol kas į kitas rinkas kūrėjai nesidairo.

Pasak sutuoktinių, jie turi tik dvi poras rankų, o norint augti, reikėtų gerokai plėstis, turėti didesnį kolektyvą arba patiems mesti darbus: Viktorui – istorijos mokytojo, o Ingai – farmacininkės. Bet abu per daug myli tai, ką daro, todėl toks atsisakymas būtų skausmingas.

„Kai kalbame apie verslą, neužtenka tik lipdyti. Žmonės mato jau galutinį produktą, bet tam, kad jį būtų galima sukurti, yra labai daug nematomų dalykų, reikalaujančių laiko. Galėtume atsiduoti tik moliui, bet bėda, kad mums abiems labai patinka ir mūsų darbas“, – šypsosi Pociuliai.

Gali būti, kad dar po kelerių metų keramikai turės nemažą pastiprinimą – jau dabar visos trys jų atžalos mielai atskuba tėvams į pagalbą – mokosi lipdyti, glazūruoti, o vyriausioji vienuolikametė dukra net „įsidarbina“ šeimos versle kalėdiniu laikotarpiu – padeda pakuoti dėžutes.

„Supakuoti tūkstantį dėžučių tikrai nėra lengva, bet nuo mažų dienų vaikai jau žino, kad pinigai nėra lengvai uždirbami“, – pasakojo nuo mažens finansinio raštingumo įgūdžius atžaloms diegiantys tėvai.

Jų namų kieme jau iškilo ir būsimos keramikos studijos pamatai.

Dabar studija įkurta Pociulių namuose, vien keramikai kaitinti pastatytos jau trys krosnys, tad sunkiai išsitenkama. O kūrėjai svajoja ir apie erdvę molio edukacijoms.

„Molis yra plastiškas, jis kaip vanduo sugeba sugerti emocijas ir savotiškai įžeminti. Neabejotinai tai yra terapija, savotiška meditacijos forma. Užtenka prisiliesti prie molio, ir jis akimirksniu pašalina per dieną susikaupusią įtampą. Jaučiame, kad ir daugiau panevėžiečių norėtų išbandyti tokią terapiją“, – artimiausiomis svajonėmis pasidalija sutuoktiniai.