Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas Remigijus Samuolis daugiau kaip keturis dešimtmečius atidavė chirurgijai.
Per tuos metus medikas taip ir neišmoko atsiriboti nuo savo pacientų skausmingų patirčių. Tačiau atrado savąją terapiją, kuriai receptas nereikalingas – filateliją. Gydytojas kolekcionuoja ne bet kokius, o tik su medicina susijusius pašto ženklus, kurie sugulė į įdomią tos srities istoriją.
Atrado savąją terapiją
Šį penktadienį gimtadienį atšventęs ne vienai panevėžiečių kartai puikiai pažįstamas gydytojas chirurgas Remigijus Samuolis įsitikinęs: dirbantieji įtampos kupiną darbą turi atrasti būdų išsaugoti save. Kitaip laukia tiesus kelias į perdegimą, depresiją, net priklausomybes.
Tad tikriausiai nereikia stebėtis, kad gydytojai turi įvairiausių pomėgių: vieni keliauja, bėga maratoną, tapo ar užsiima menine fotografija.
Gydytojui R. Samuoliui ta nuoširdžia pabėgimo nuo rūpesčių forma, asmenine terapija tapo pašto ženklai, be to, tai būdas išsaugoti medicinos istoriją mažyčiuose, bet iškalbinguose paveikslėliuose.
Gydytojas šypsosi, kad pašto ženklų kolekcionavimas jaunimui tikriausiai atrodo kaip kokia egzotika. Visgi jo kartos žmonės augo be interneto, o kartais ir be televizorius, tad kolekcionavimas buvo daugelio pomėgis: kas rinko degtukų dėžučių etiketes, kas – įvairias monetas ar ženkliukus, o kai kas – atvirukus ar pašto ženklus.
Kolekcionavimas tuo metu buvo ne tik pomėgis, bet ir socialinis reiškinys, vienas iš būdų pažinti pasaulį ribotame informacijos lauke.
Tiesa, R. Samuolis rimtai pašto ženklų kolekcionavimu susidomėjo kiek vėliau, jau pradėjęs dirbti chirurgu Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
„Tada kolekcionuoti pašto ženklus buvo labai populiaru tarp gydytojų, tad nepajutau, kaip ir pats susirgau šia liga“, – šypsosi R. Samuolis.
Anatomijos muziejaus žavesys
Iš nedidelio Kuršėnų miestelio kilęs gydytojas jau vyresnėse klasėse matė save su baltu gydytojo chalatu, nors jam puikiai sekėsi tiek matematika, tiek gamtos mokslai, turėjo ir puikią klausą, grojo ne vienu muzikos instrumentu.
Mokyklą baigė aukso medaliu, tad įstoti studijuoti medicinos mokslų nebuvo didelės konkurencijos.
Visgi R. Samuolis neslepia, kad būta ir nerimo, mat jo šeimoje daugiau medikų nėra.
„Medicina man iki tol buvo visiškai nepažįstama, gal net kiek baugino. Tais laikais vyresnių klasių moksleivius veždavo į universitetuose vykstančias atvirų durų dienas. Pamenu, traukiniu iš Kuršėnų mes, vienuoliktokai, atvykę į Kauną aplankėme tuomečius Politechnikos institutą, Žemės ūkio akademiją ir Medicinos institutą. Pastarajame po paskaitos mus nuvedė į Anatomijos muziejų. Jis man padarė didžiausią įspūdį. Visa ta eksponuojama medžiaga savotiškai pastūmėjo apsispręsti dėl medicinos studijų. Supratau, kad man labiau įdomu nei baisu. Taip sutapo, kad ir pats netrukus patekau į ligoninę, pragulėjęs gal savaitę, supratau, kad galbūt čia mano kelias“, – pasakoja gydytojas.
Į nepažintą miestą
Baigus mokslus, tuo metu studentų laukdavo metai internatūros – praktikos pasirinktoje gydymo įstaigoje.
Gabus medicinos studentas atsidūrė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ir, baigęs studijas, pasiliko čia dirbti. Nors iki praktikos Panevėžio visiškai nepažinojo.
„Mokykliniais metais tėtis buvo atvežęs į tuometę J. Balčikonio vidurinę mokyklą atsiimti matematikų olimpiadoje laimėto diplomo, bet tiek to Panevėžio ir temačiau. Dabar ir pačiam juokas ima prisiminus vairuotojo šypseną, kai pirmą kartą atvykęs į Panevėžį ir bijodamas paklysti taksisto paprašiau mane iš stoties nuvežti iki ligoninės. Neilga ta mano kelionė buvo“, – juokiasi R. Samuolis.
Gydytojas galėjo likti ir Kaune, tačiau ten buvo siūlomas tik dėstytojo darbas, o tuo metu tai neatrodė labai perspektyvu.
Sveiksta kartu su pacientais
Kaip pasakoja R. Samuolis, dirbti jam visuomet buvo labai įdomu, nes kiekviena diena – vis kitokia.
O ir dviejų vienodų pacientų nebūna.
Lyginant šiandienos mediciną su jo pirmaisiais darbo metais, tiek ligų diagnostika, tiek gydymo galimybės pažengusios septynmyliais žingsniais.
O su žmonėmis R. Samuoliui visada patiko bendrauti, nesunkiai randa bendrą kalbą ir su vyresniais, ir su jaunais pacientais, geba rasti priėjimą net tada, kai žmogus iš baimės ar jaudulio negali nė žodžio ištarti.
R. Samuolis neslepia, kad prisiriša prie kiekvieno savo paciento, kartu su juo išgyvena sudėtingus ligos etapus.
„Priėjau prie tokios ribos, kad net savaitgaliais negalėdavau pamiršti darbo rūpesčių – važiuodavau aplankyti savo pacientų ir įsitikinti, jog jiems viskas gerai. Gal kitiems kitaip, bet man niekada nepavykdavo atsiriboti nuo ligonių skausmų. Net ir išėjęs atostogų pirmąją savaitę dar viena koja būdavau darbe. Bet mus taip dirbti mokė dėstytojai, skyrių vedėjai“, – pasakoja R. Samuolis.
Tikėjimo galia
Dabar, pasak R. Samuolio, jau ir teisiniai dalykai gydytojui neleidžia dirbti ne savo darbo valandomis.
Kita vertus, dabar ir lengviau, nes visai kitokia diagnostika, nebereikia ligos nustatyti tiesiog stebint.
Prieš porą metų R. Samuolis Chirurgijos klinikos vedėjo pareigas užleido jaunajai kartai, dabar medikas dirba Dienos chirurgijos centre, konsultuoja pacientus, atlieka diagnostiką.
„Visi esame skirtingi, bet aš prisirišu prie kiekvieno savo paciento. Dabar ramiau miegu, nes nebeturiu itin sunkių ligonių“, – atvirai kalba gydytojas.
Anot jo, tokiame darbe sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Ne paslaptis, kad dalis medikų, negalėdami susitvarkyti su šiuo krūviu, tiesiog perdega ar panyra į depresiją.
Sunkiausia, anot pašnekovo, kai įdedi visas pastangas, bet ta pati situacija skirtingais atvejais baigiasi kitaip. Operacijos sėkmė ir gijimo procesas daug priklauso ir nuo paties paciento nusiteikimo.
„Jeigu pacientas pasiduoda, gali verstis per galvą, bet gerų rezultatų nebus. O kitas, atrodo, neturi šansų pakilti iš ligos patalo, bet įveikia net pačius sudėtingiausius išbandymus. Per pandemiją gydžiau moterį, kuri jau neturėjo abiejų inkstų, buvo dializuojama, jai prasidėjo peritonitas, sepsis, galiausiai koronavirusas. Jau pats nebetikėjau, bet ji su vyru iki pat paskutinės minutės neprarado vilties, kovojo, ir tai jai padėjo išlipti iš kritinės būklės“, – pasakoja žinomas chirurgas.
Neištrinamos patirtys
Per ilgus R. Samuolio darbo metus būta ir labai skaudžių istorijų, kai iš mirties nagų net ir maksimaliai stengiantis nepavyko išplėšti pacientų.
Vienas skaudžiausių tokių atvejų – vos šešiolikos metų mergina, kuriai tuberkuliozė stipriai pažeidė vidaus organus. Kai kurie tokie atvejai, pasak gydytojo, net knygose nebūna aprašyti.
„Per savo praktiką turėjau ir labai skaudžių istorijų, tokių tikriausiai niekad nepamiršiu. Juk suprantu, kad mano toks darbas ir padariau viską, ką galėjau. Bet esu toks žmogus, kuris savo darbu retai kada būna patenkintas. Net jei operacija pavyksta puikiai, visada galvoju, kad galėjau padaryti ką nors geriau. Bet čia tikriausiai visų maksimalistų bėda“, – svarsto R. Samuolis.
O įtampą po darbo gydytojui geriausiai prasklaidyti padeda gamta.
„Mano tėvai buvo miškininkai, augome kaime, tad ir dabar nuo tos gamtos nenutolau. Kadangi gyvename sodyboje, darbų visuomet netrūksta – tai kokį medelį reikia apgenėti, tai žolę nupjauti“, – šypsosi gydytojas.
Laiškai sau
O kai lauko darbai nudirbti, R. Samuoliui smagu pavakaroti su knyga ar visa galva nerti į didžiąją savo aistrą – filateliją.
Ja susidomėjo dar nepriklausomybės pradžioje.
Už tai chirurgas dėkingas geram savo bičiuliui Aleksandrui Michelsonui, kuris paskatino susidomėti pašto ženklų kolekcionavimu, o kolega gydytojas Algirdas Neveravičius pardavė dalį savo surinktos pašto ženklų kolekcijos, susijusios su medicina. Ji ir tapo R. Samuolio kolekcijos pradžia.
„Kai mažai turi, labai lengva pradėti kolekcionuoti“, – juokiasi R. Samuolis.
O dabar, kad būtų įdomiau, pašto ženklus gydytojas ėmė rinkti jau panaudotus, kartais net su voku.
Dabar laiškų praktiškai jau niekas nebesiunčia – dažniausiai keliauja tik elektroniniai laiškai. Retesnių egzempliorių kolekcininkai ieško įvairiuose aukcionuose, internete.
R. Samuolis pašto ženklais keičiasi su kolekcininkais iš viso pasaulio. Bet, kaip tvirtina gydytojas, jaunimui pašto ženklų kolekcionavimas jau nebeįdomus, o vyresnioji karta baigia išmirti.
„Jeigu keliauju toliau, mėgstu pats sau išsiųsti laiškų, o kai kada tokių lauktuvių gaunu iš kolegų ar artimųjų. Labai smagu grįžus iš atostogų po kokio mėnesio sulaukti laiško“, – šypsosi kolekcininkas.
Istorijos metraštininkas
Kiek pašto ženklų jau yra kolekcijoje, gydytojas neskaičiuoja.
Apglėbti visų albumų abiejų rankų neužtektų.
Pavyzdžiui, vienas albumas skirtas tik akių ligoms, antras – radiologijai, dar kitas – koloproktologijai, toje srityje specializuojasi ir pats chirurgas.
Atskira kolekcijos dalis – vokai, atvirukai, atvirlaiškiai, įdomesni laiškai, nuotraukos.
Unikalioje kolekcijoje – be galo įdomi medicinos istorija, kurią R. Samuolis dažnai panaudoja rengdamasis mokslinėms konferencijoms ar rašydamas straipsnius – kolegos būna maloniai nustebę, kad galima taip puikiai suderinti dvi iš pažiūros labai skirtingas aistras – mediciną ir filateliją. Medikas randa ne tik pašto ženklą, bet ir įdomios informacijos apie jame pavaizduotą asmenybę ar reiškinį.
R. Samuolio didžiulėje kolekcijoje – net ir pašto ženklas su Respublikine Panevėžio ligonine, kai šioji minėjo savo veiklos šimtmetį – pats padėjo atrinkti geriausią pašto ženklo variantą.
„Tėtis buvo medžiotojas, bet manęs ši veikla nepatraukė, tad dabar medžioju išskirtinius pašto ženklus. Man tai yra atsipalaidavimas, pabėgimas nuo rūpesčių. Kartais tokia veikla jau tampa liga, tik kad nuo jos vaistų dar nėra. Bet gal ir nebūtina gydyti. Kas renka molinius puodus, tam reikia atskiros klėties, o pašto ženklai daug vietos neužima“, – šypsosi R. Samuolis.
Nuostabus chirurgas,žmogus