Amžiams prarastas gydomųjų savybių turintis biblinis augalas grįžo – mokslininkai jį sėkmingai išaugino iš tūkstančio metų senumo sėklos.
Amžiams prarastas gydomųjų savybių turintis biblinis augalas grįžo – mokslininkai jį sėkmingai išaugino iš tūkstančio metų senumo sėklos.Botanikus tokiam iššūkiui paskatinusi sėklytė rasta dar 9-ajame dešimtmetyje viename Judėjos dykumos urvų. Dabar jau įsitikinta, jog ją subrandino išnykusia pripažintos rūšies medis, galėjęs būti gydomojo balzamo, minimo ne tik Biblijoje, bet ir kituose senoviniuose tekstuose, šaltiniu.
Pasėjo, kad identifikuotų
Atrasta per archeologinius kasinėjimus žemutiniame Vadi el Makuke – šiauriau Jeruzalės esančiame regione – tūkstantmetė sėkla pasirodė esanti idealios būklės. Tik štai kokio ji medžio, mokslininkai niekaip negalėjo nustatyti. Todėl ėmė ir pasėjo pažiūrėti, kas gi išdygs.
Šį eksperimentą prieš beveik pusantro dešimtmečio pradėjo daktarės Saros Salon – medikės, natūralios medicinos tyrinėjimų centro įkūrėjos Jeruzalėje, – komanda.
Kantriai auginę nežinomą medį, šį rugsėjį Izraelio mokslininkai pagaliau paskelbė savo atradimus.
Neįtikėtina, bet jiems pasisekė atskleisti kai kurias mįslingo augalo, kurį dr. S. Salon pavadino Šeba, paslaptis.
Beveik neabejojama, jog iš sėklos išaugęs medis gali būti tas augalas, iš kurio bibliniais laikais buvo gaunamas coris. Gydomasis ekstraktas, kuriuo garsėjo istorinis Gileado regionas dabartinės Jordanijos šiaurės vakaruose – kadaise intensyviai kultivuota kalnuota ir miškinga vietovė šiauriau Negyvosios jūros.
Neturi genetinių analogų
Kad sudaigintų sėklą, dr. S. Salon kolegos pasitelkė tą pačią metodiką, kurią medikė buvo sukūrusi savo ankstiesiems bandymams pažadinti 2000 metų senumo palmių sėklas.
Paslaptinga atėjūnė iš Judėjos dykumos buvo mirkoma vandens, hormonų ir trąšų kokteilyje, o tada pasėta į paprastą vazonėlį su steriliu substratu.
Maždaug po pusšeštos savaitės pasirodė gyvas daigelis.
Kai daigo viršūnę gaubusi sėklos luobelė pagaliau nukrito, mokslininkai gavo progą ištirti ją radioaktyviosios anglies metodu. Tuomet ir paaiškėjo, jog sėklą subrandinęs augalas gyveno kažkada 993–1202 mūsų eros metais.
Daigas stiebėsi, ėmė leisti lapus, o dr. S. Salon – dalytis jo nuotraukomis su botanikais visame pasaulyje – gal pavyks nustatyti, kas tai per medis.
Vienas tokių ekspertų iš šalies ir pasiūlė mintį, kad augalas galbūt priklauso Commiphora – miramedžių genčiai, apimančiai maždaug 200 medžių rūšių, daugiausia augančių Afrikoje, Madagaskare ir Arabijos pusiasalyje.
Kiek vėliau DNR analizei paimtas lapo mėginys patvirtino šį spėjimą.
Buvo tik viena bėda: nors medelis aiškiai priklausė miramedžiams, jo genai nesutapo nė su vienu žinomu šios genties augalu. Todėl mokslininkams nebeliko nieko kita, kaip tik padaryti išvadą, jog nežinomos rūšies miramedis, tikėtina, priklauso išnykusiam taksonui (taip vadinamos tam tikro giminingumo organizmų grupės biologinėje organizmų klasifikacijoje, turinčios unikalų pavadinimą). Kadaise tokie medžiai klestėjo Judėjos dykumos apylinkėse, bet ilgainiui dėl kažkokios priežasties išmirė.
Dabar Šebai jau daugiau kaip 14 metų. Medelis išsistiebė iki beveik 3 m aukščio, tačiau dar nė sykio nežydėjo ir nesubrandino vaisių. O be šito ir toliau lieka neįmanoma užtikrintai identifikuoti paslaptingos rūšies atstovės.
Biblinis medis?
Remdamiesi istoriniais tyrinėjimais, mokslininkai iš pradžių turėjo stiprią nuojautą iš sėklos užaugsiant miros medžiui. Iš jų sakų, senoviniuose tekstuose, įskaitant ir pačią Bibliją, vadintų Judėjos arba Gileado balzamu, buvo gaminami brangūs kvepalai bei smilkalai, tais laikais eksportuoti po visą pasaulį.
Todėl, medį pasėję dar 2010-aisiais, tyrėjai neskubėjo savo darbo rezultatų viešinti – norėjo būti tikri, ką augina. Mat gana greitai paaiškėjo, jog tikrai ne tą, ko tikėjosi. Užteko vien augalą pauostyti, kad tą suprastum: Šeba, nors ir būdama miramedžio giminaitė, niekada neskleidė jokio kvapo.
Kai medelis šiek tiek subrendo, maždaug trečiaisiais augimo metais atlikta jo sakų, lapų ir šakelių fitocheminė analizė. Ieškota į mirą panašių aromatingų junginių, bet nerasta.
Užtat aptikta junginių, kurie naudojami medicinoje. Tokių, kaip gugulsteronai: esantys giminingos rūšies indinių miramedžių dervoje, jie, įrodyta, turi potencialių priešvėžinių savybių.
Taigi tyrimų rezultatas mokslininkų bet kuriuo atveju nenuvylė. Nors augalas ir pasirodė esantis ne tikrasis miramedis, bet nearomatingas šio giminaitis, gydomųjų savybių požiūriu jis, anot tyrėjų, yra tikras lobynas. Ir greičiausiai tas medis, iš kurių būdavo gaminamas gydomasis balzamas, istoriniuose tekstuose vadinamas coriu.
Visų nuostabiausia šioje istorijoje tai, kad rasti išsilaikiusią tokio senumo sėklą – reta sėkmė. Tuo labiau ją sudaiginti.
Mokslininkai turėjo vienintelį šansą tą padaryti ir jiems pavyko.
Daktarė Sara Salon su savo augintine Šeba 2010-aisiais. Dabar augalas, išaugintas iš paslaptingos tūkstančio metų senumo sėklos, jau siekia 3 metrus.
