Elzė ir Gabija – kūrėjos iš Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos. Tačiau skirtingos. Elzei labiau artimas išorės pasaulis, o Gabijai rūpi vidiniai išgyvenimai. Kas žino, gal toks jų tolesnės kūrybos kelias? Elzę pastebėjo mokytoja Jolanta Švėgždienė, o Gabiją – mokytoja Izolda Pakalnienė.
Elzė Dambrauskaitė (8 kl.)
,,Eilėraščius pradėjau rimuoti prieš gerus trejus metus, būdama penktokė. Kažkaip savaime tai išėjo. Nežinia, kodėl sėdau ir sudėliojau kelis posmelius. Pradžioje kūriau to visiškai nesureikšmindama. Tiesiog… Dabar suprantu, kad man to reikia kaip oro. Eilėmis išsipasakoju, eilėse išsiverkiu, ten pat džiaugiuosi, myliu ir svajoju. Kūryba tapo svarbia mano gyvenimo dalimi.“
Patriotiškai
Čia laukai labai derlingi
Ir namai tokie svetingi.
Čia tu nieko neprarasi!
Aš žinau – čia viską rasi.
Čia mes gimėm, čia žydėjom,
Čia savus kelius pradėjom.
Mes tėvynės neišduosim,
Kiek reikės, tiek ir kovosim.
Jei reikės, mes kraują liesim.
Jei reikės, namus prarasim.
Bet tėvynė mūs gyvuos –
Amžinai ir visados!
Rudenėja
Man glosto skruostus vėjas
Ir šaltai apkabina drebančius pečius.
Lauke jau vysta gėlės…
Ruduo nurengia ir miškus.
Nubiro lapai, šalto vėjo pakąsti.
Dabar medžiai tokie nuogi…
Vėjas vėl debesis suvėlė danguje.
Ir saulė slepiasi, jos nebėra.
Paukščiai išvyksta iš šaltų namų
Kur šilta… Ten juk gera, ten jauku.
Bet nepamiršta jie gimtų namų,
Pavasarį parneš mums ant savų sparnų.
Juk suprantu, tikrai ruduo atėjo,
Bet laukt pavasario kaip paukštis aš galiu.
Gabija Kairytė (7 kl.)
„Dažnai kūrėjo draugė – vienuma, tad ir mergina teigia, jog jai gera būti vienai. Karantino metas daugelį slėgė, o Gabijai jis buvo kūrybingas…“ – sako pastebėjusi Gabijos lietuvių kalbos mokytoja Izolda Pakalnienė.
Ten, kur gėlės niekada nenuvysta
Ten, kur miškai su žvaigždėm susitinka…
Ten, kur vanduo su ugnim susilieja…
Ten, kur kalba su mintim tampa vienu…
Ten, kur lietus, bet ne sniegas…
Ten, kur gėlės niekada nenuvysta…
Ten, kur saulė pakilus žemyn nenuslysta…
Ten, kur mėlynės skanesnės už braškes…
Ten, kur kalnai mažesni už laimę…
Ten, kur mėnulis žemės vis laukia…
Ten, kur paukštė laisva dangum plaukia…
Ten galbūt kažkada susitiksim,
Ten abu mišką ir žvaigždes pažinsim.
