Yra akimirkų, sustabdančių laiką. Viena tokių – gimimas.
Yra akimirkų, sustabdančių laiką. Viena tokių – gimimas.Tai ne tik biologinis procesas, bet ir gilus emocinis, netgi dvasinis virsmas, kai moteris tampa mama, o pasaulis pasipildo nauja gyvybe.
Šalia šio stebuklo kartais būna tylus, bet nepaprastai svarbus liudininkas ir pagalbininkas – dula.
Jos rankos glosto, akys pripildytos ramybės ir žinojimo, o žodžiai – padrąsinimo.
Tokio darbo ir žmogiškojo ryšio sintezę gimimo kelyje išmano dviejų vaikų mama, būsima dula panevėžietė Megė Cimbalaitė.
Išgirdo kvietimą grįžti
Nors šiandien gimdymas dažnai siejamas su moderniąja medicina ir steriliomis ligoninėmis, kelias į motinystę nuo seno apgaubtas bendrystės, palaikymo ir moteriškos išminties.
Jau prieš šimtus metų moterys gimdydavo padedamos pribuvėjų. Šiandien ši senoji tradicija atgimsta nauju pavidalu – dulos.
Ja besiruošianti tapti M. Cimbalaitė gimė ir užaugo Panevėžyje.
„Nesvarbu, kad gimdymas yra didelis skausmas, nesvarbu, kad vaikšto kaulai, išsiplečia kūnas, bet tame galima atrasti malonumą. Gimdymas gali būti fainas.“
M. Cimbalaitė
Baigusi Juozo Balčikonio gimnaziją, išvyko studijuoti į Vilnių. Dešimt metų pagyvenusi sostinės ritmu, šiek tiek pažinusi pasaulio, su sutuoktiniu grįžo į Panevėžį ir čia skaičiuoja jau daugiau nei dvejus metus.
Megė sako Vilniuje turėjusi viską – namus, draugus, gyvenimo pamatus. Bet pradėjusi lauktis antrosios dukros, pajuto stiprų norą, tarsi kvietimą, grįžti pas mamą.
„Nežinau, ar čia kokie giminystės reikalai, ar dukros ir mamos santykis. Tarsi giminės sąsaja, kai žinai, kad būtinai turi važiuoti pas mamą“, – aiškina Megė.
M. Cimbalaitė neslepia: kraustytis buvo sunkus sprendimas, bet to kvietimo paklausė ir grįžo. Iki šiol nežino, ar visam laikui, ar Panevėžys – tik dar viena jos šeimos stotelė.
„Dabar norisi suprasti, kur tie tikrieji mūsų namai. Nuoširdžiai sakant, aš ir pati nežinau. Manau, kai suprasime, ko iš tikrųjų norime, ir tie išsvajoti namai atsiras. Kalbu labiau ne apie pastatą, o apie namų jausmą“, – sako Megė.
Nevadina pašaukimu
M. Cimbalaitė su vyru augina dvi atžalas. Sūnui – penkeri, dukrai – dveji su puse.
Visai neseniai mažoji pradėjo lankyti darželį ir tai yra naujas etapas šeimai. Atžalas tėvai augina pagal Valdorfo pedagogikos pagrindus.
„Esu linkusi manyti, kad vaikai parodo, kada gali atsiskirti nuo tėvų. Todėl esu labai dėkinga savo vyrui, kad jis suteikia mums galimybę laukti to tinkamo laiko. Su pirmu vaiku tai nutiko apie trečius metus. Tada buvo labai aišku, kad išėjimas į darželį jau nebeturi įtakos vaiko vystymuisi ar asmenybei“, – sako M. Cimbalaitė.
Jaunėlę dukrą į darželį Megė išleido šiek tiek anksčiau. Sako tiesiog pajutusi, jog atėjo laikas, kad vaikas jau pasiruošęs mokytis iš kitų.
Kai atžalos ūgtelėjo, M. Cimbalaitė galėjo skirti šiek tiek daugiau laiko sau. Taip pradėjo kirbėti mintis apie dar nepažintą dulavimo kelią.
„Šis sprendimas neatėjo labai lengvai. Nebuvo taip, kad pajutau pašaukimą ir iš karto buvo viskas aišku“, – sako Megė.
Mąstymą pakeitė gimdymo patirtis
M. Cimbalaitė teigia visada buvusi „žmogus su galva“, tačiau šiek tiek prie meno.
Baigė kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jautėsi lyg ir nenutolusi nuo meno, bet kartu turinti rimtą specialybę.
Visgi beieškodama savęs, Megė pasuko ten, kur nėra jokio tvirto pagrindo, kur nėra jokių garantijų – tapo dula, arba kitaip gimdymo padėjėja.
Šiuo metu M. Cimbalaitė yra praktikuojanti dula, o oficialiai ja galės vadintis jau šį mėnesį baigusi mokslus.
Iki šiol Megė kaip praktikuojanti dula galėjo prisidėti prie vieno oficialaus gimdymo.
Nors jau dešimtmetį Lietuvoje nemedicininę pagalbą teikiančias gimdymo padėjėjas vienija oficiali dulų asociacija, viskas prasidėjo nuo paprasčiausios seseriškos bendrystės.
Prireikė laiko, kad dulos darbas įgautų aiškią formą, užduotis, pareigas ir atsakomybes.
Dulos darbo esmė ir viso ko pagrindas yra tai, kad moteris galėtų pagimdyti natūraliai ir toji patirtis jai būtų kuo malonesnė emociškai ir fiziškai.
„Nesvarbu, kad gimdymas yra didelis skausmas, nesvarbu, kad vaikšto kaulai, išsiplečia kūnas, bet tame galima atrasti malonumą. Gimdymas gali būti fainas. Tą aš pati patyriau tik su antru vaiku, į gimtį, į tą ypatingą susitikimą, eidama per jausmą. Tada supratau, kad jei galiu aš, gali kiekviena moteris, kad tai nėra pasakos“, – pasakoja Megė.
Rūpestingoji „mama“
M. Cimbalaitė svarsto, jog jos bendrystės su moterimis paieškos prasidėjo susilaukus pirmojo sūnaus.
Grįžusi iš Vilniaus aplankyti mamos, Megė stumdė vežimėlį po Laisvės aikštę ir labai aiškiai pajuto – šis miestas laikosi ant mamų.
Jos palaiko gyvybę, kūrena miesto židinį ir yra tikroji varomoji jėga.
„Supratau, kad jei būsiu Panevėžyje, turiu būti su mamomis, kurti su jomis ryšį. Jeigu joms viskas bus gerai – tada visiems bus gerai, nors tada aš dar tikrai nežinojau, kad būsiu dula, kad būsiu prie moterų, kurios ruošiasi gimdyti arba jau yra pagimdžiusios“, – sako Megė.
Dar iki dulavimo M. Cimbalaitė plėtė žinių bagažą. Mokėsi Watsu technikos, arba kitaip vandens terapijos, kuri leidžia patirti vandens ir kūno sinergijos galią ramioje ir globojančioje aplinkoje. Kartais Watsu dar yra vadinama šokiu vandenyje, kai formuojasi santykis su vandens stichija ir pačiu savimi, atsipalaiduoja ir kūnas, ir protas.
Ši patirtis Megei tapo dar vienu tiltu į naują veiklą.
Nuo vaikystės M. Cimbalaitė jautė poreikį rūpintis kitais, ne veltui buvo praminta mama. Tiesa, tuo metu šis apibūdinimas netgi žeidė.
„Buvau vaikas, o mane vadino boba! – juokiasi Megė. – Tuo metu man atrodė būtent taip. Ir tik vėliau dėl Watsu technikos supratau, kad turiu tą įrankį, apie kurį man visi kalbėjo nuo vaikystės, tiesiog nežinojau, kaip jį panaudoti.“
Daugiau nei teorija
Lietuvoje būsimoms duloms rengiama speciali devynių mėnesių programa. Mokomasi visko – nuo anatomijos iki emocinės ir fizinės pagalbos gimdyvėms ir jau pagimdžiusioms moterims.
Nors pati M. Cimbalaitė yra dviejų vaikų mama, dulomis tampa ir jų neturinčios moterys. Visgi Megė svarsto, kad motinystė turi savų pliusų šioje ypatingoje veikloje.
„Mama turi pajutimą, žino, iš kur ateina tas psichologinis sunkumas arba lengvumas, meilės pliūpsnis pagimdžius vaiką. Viena yra perskaityti, koks hormonų ir oksitocino pliūpsnis ateina, kada gimsta vaikas, bet kita pačiai pajusti“, – svarsto Megė.
M. Cimbalaitė pastebi, jog labai dažnai gimdyti bijo tos šeimos, kurios vaiko atėjimui nepasiruošusios dėl informacijos stokos.
O žinojimas, jos manymu, ir kuria saugumo jausmą pačiu jautriausiu, bet kartu sunkiausiu momentu šeimos gyvenime.
Pasigenda pasirinkimo galimybės
Dulos nevažiuoja pas gimdyves į namus. Jos lydi šeimas gimimo kelyje ligoninėse. Pasak Megės, dulos misija yra įnešti daugiau žmogiškumo į gimdyklas, kuriose galioja griežti medikų protokolai ir taisyklės.
„Aš pati matau, kad net ir tame medicininiame lauke gali būti daugiau pasirinkimo laisvės. Bet mes dažnai nesame informuoti: mums pasakė, mes ir darome. O gimdyme yra tokių akimirkų, kur pasirinkimas turi įtakos. Pavyzdžiui, leisti virkštelei baigti pulsuoti – ne vienai šeimai tai labai svarbu“, – pabrėžia Megė.
Po gimimo virkštelė dar kurį laiką pulsuoja, kol kraujas nuteka į naujagimio kūną ir jis pradeda kvėpuoti plaučiais. Ne visų gimdymo įstaigų požiūris į tai vienodas.
„Dulos užduotis atnešti supratimą, kad mes visi turime pasirinkimą – kad ir ribotą“, – sako M. Cimbalaitė.
Anot jos, dar labai svarbu, kad šeima galėtų rinktis, kaip nori gimdyti.
„Gali jaustis netgi labai gerai pasiruošęs, bet tokią jautrią akimirką labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris suteiktų daugiau ramybės. Juk gimdydama moterys girdi, mato ir jaučia kur kas stipriau, tad net mažiausios smulkmenos turi įtakos gimdymo eigai“, – aiškina M. Cimbalaitė.
Megei keista, kad kai kuriose ligoninėse griežtai reglamentuojama, jog gimdyme gali dalyvauti tik vienas lydintis asmuo. Tai reiškia, kad moteris turi rinktis – arba partneris, arba mama, arba dula. M. Cimbalaitės manymu, tai nesuteikia moteriai saugumo.
„Yra tokių vyrų, kurie tikrai gerai pasiruošę kūdikio gimimui, yra ir tokių, kurie nuoširdžiai ruošėsi, bet atėjus didžiajai akimirkai tiesiog nesugeba nieko padaryti. Patys net nesupranta, kas su jais darosi, sumišę puola bėgioti po palatą. Tą akimirką moteris gali pasijausti kalta, kad neteisingai pasirinko, kad visgi reikėjo kartu imti dulą, o ne vyrą“, – sako Megė.
Anot M. Cimbalaitės, labai svarbu sukurti bendrystę tarp mediko ir dulos, kad gimdančiai moteriai būtų kuo geriau.
Kurti gerąją patirtį
M. Cimbalaitė sako, jog gimdymas – labai stipri patirtis. Moteris daugiau niekada nebūna tokiame jautriame taške.
„Tai jautriausias momentas moters gyvenime. O dulos misija tą jautrų momentą išsaugoti, išlaikyti kiek įmanoma autentišką gerąja prasme. Juk tai – pati svarbiausia patirtis gyvenime“, – akcentuoja dula.
Megė svarsto, kad gimdančiai moteriai būtų sunkiau prisileisti svetimą vyrą nei moterį, todėl Lietuvoje bent jau kol kas nėra dulos amatu užsiimančių vyrų.
Anot pašnekovės, moterys apskritai viena su kita turi nematomą, magišką ryšį: išgyvena tą patį ciklą ir jausmų karuselę, turi pasirinkimą gimdyti vaikus arba ne, ar tiesiog tą patį galingą organą – gimdą.
Nors dulos pasisako už natūralumą, anot M. Cimbalaitės, gera dula niekada nesakys būsimai mamai, kad cezario pjūvio operacija yra blogas pasirinkimas.
Ji nebent gali užsiminti, kokios yra pasekmės. Bet tai nereiškia, kad tai blogis. Dula pasistengs, kad net ši operacija taptų gerąja gimdymo patirtimi.
„Iš tiesų gera dula išvis nekiš savo nuomonės“, – tvirtina Megė.
Moko pamilti kūdikį
M. Cimbalaitė svarsto, jog dulos profesionalumas susijęs su mokėjimu gimdymo metu atverti erdvę. Kad ir kas toje erdvėje išlįstų: ar ašaros, ar tyla, ar plepėjimas.
„Gimdymas juk nėra apie dulas: dėmesio centre yra moteris ir laukiantis šeimos susitikimas su vaiku. Man svarbu, kad tėvai ramiai susitiktų su savo kūdikiu. Kad tas oksitocino pliūpsnis ateitų sulig vaiko paėmimu į rankas, o paskui mama ir tėtis ji įsimylėtų. Ir būtų patys geriausi tėvai savo vaikui“, – savo misiją mato M. Cimbalaitė.
Anot jos, išties net ir gimdant su dula nutinka visaip, nes moteriai po gimdymo persitvarko visi mechanizmai.
Tai nėra tik vaiko atėjimas į pasaulį – tai moters virsmas, jos kūno, proto ir širdies perkrova.
Gyvenimas kitos šeimos ritmu
M. Cimbalaitės manymu, nors dulos misija išskirtinė, jai nereikia ypatingų asmeninių savybių – tik meilės moteriai, nuoširdžiai ja rūpintis ir pagarba naujai gyvybei.
Dula, pasak M. Cimbalaitės, šeimą lydi ne tik gimimo kelyje, bet ir prieš jį bei gimus vaikeliui.
Maždaug dvi savaites iki gimdymo ir dvi savaites po jo dula gyvena budėjimo režimu. Tai reiškia, kad ji mėnesį pasižada šeimai būti pasiekiama 24 valandas per parą. Toks įsipareigojimas, anot Megės, šioje profesijoje turbūt vienas sunkiausių.
„Tai reiškia, kad iš esmės visada turiu būti netoliese, niekur toli nevažiuoti, neplanuoti. Tą mėnesį tiesiog lauki. Šiandien? Rytoj? O, jau kažkas vyksta! Jokio stabilumo, nes bet kada gali sulaukti skambučio – ryte, vakare, naktį“, – pasakoja M. Cimbalaitė.
Po gimdymo dirbančios dulos – dar kita kategorija. Jos moko, kaip būti su vaiku. Natūralu, jog naujai iškeptoms mamoms kyla daug klausimų – pradedant mažylio maudymu, baigiant žindymu. Dulos pataria, o jei reikia, siunčia mamą su vaiku pas tos srities specialistus.
„Aš sakyčiau, kad dula yra savotiška ryšininkė, – šypteli Megė. – Arba gimdyvės mama, tik labiau išprususi tam tikrose srityse.“
Ne vadovauti, o lydėti
Dažniausiai moteris kreiptis pagalbos į dulas priverčia neigiama patirtis, ankstesnių gimdymų traumos, kurios įvyksta dėl paprastų dalykų – medikai neturi laiko kalbėtis su gimdyvėmis, nes jų darbo krūvis per didelis.
Pasak M. Cimbalaitės, egzistuoja nerašyta taisyklė, jog gimdykla yra gydytojų kiemas, o dulos ateina į svečius. Todėl jos į medikų darbą tikrai nesikiša. Dulos užduotis yra būti šalia mamos, bet netrukdyti medikams.
Gimimo stebuklą ir galimybę prie jo prisidėti M. Cimbalaitė vadina didele dovana.
„Pradėdama šį kelią, net nebuvau svarsčiusi apie tai, kad būsiu kviečiama į gimtadienį, į tokį jautrų momentą. Tai didžiulis pasitikėjimas manimi. Aš tai labai branginu, vertinu“, – sako Megė.
Ieško specialistų
M. Cimbalaitė pastebi, jog visuomenės požiūris į dulas keičiasi. Daugėja moterų ir šeimų, kurios domisi dulos darbu, nori jos pagalbos.
„Kartais geriau sumokėti specialistui, kuris žino, ką daro, ir užsiimti savo mėgstama veikla. Juk tikrai geriau kreiptis į kompiuterių meistrą, negu pačiam bandyti išmokti jo darbą, juk tai tikrai užtruktų ilgiau. Man atrodo, kad ir dulų klausimas lygiai tas pats. Ji yra specialistas, kurio paslaugas galima įsigyti ir tiesiog sutaupyti laiko“, – sako M. Cimbalaitė.
Laimės piramidė
Kai M. Cimbalaitė galvoja apie laimę, ji mintyse piešia maisto piramidę. Jos pagrindą sudaro buvimas gamtoje arba gryname ore, galimybė matyti, kaip keičiasi diena – kaip kyla ir leidžiasi saulė.
„Dar labai svarbu bendravimas. Kalbu ne apie elementarų papliurpimą, bet apie bendravimą, kai iš tikrųjų gali pasidalinti tuo, kas blogai, kas užknisa. Toks pokalbis lyg terapija. Linkiu, kad visi turėtų šalia žmones, su kuriais galėtų šnekėtis atvirai kaip su psichologu“, – šypsosi Megė.
Laimės pamatai moteriai neatsiejami ir nuo sveikų šeimos narių, artimųjų. Taip pat nuo gebėjimo gyvenime susikurti saugumo jausmą.
„Saugumas kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. Vieniems tai namai, kitiems – pinigai ar ateities planai. Bet jaustis saugiai nori visi, kad ir kaip kiekvienas tą saugumą suprantame“, – sako M. Cimbalaitė.
