Svarbiausią šalies teatralų apdovanojimą – Auksinį
scenos kryžių – už Margaritos vaidmenį Albino Kelerio režisuotame spektaklyje
pagal to paties pavadinimo latvių rašytojos Maros Zalytes pjesę pelniusi
J.Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė laiko reikšmingiausiu jos darbo
įvertinimu. Aktorė neslėpė, kad Margarita iš jos pareikalavo milžiniškų
pastangų, daugybės nemigos naktų. Tačiau menininkė nenori išskirti nė vieno savo
sukurto vaidmens – jie visi vienodai brangūs, kaip vaikai. Nuo 15-os metų,
tuomet teatrui vadovaujant dar J.Miltiniui, vaidinanti ponia Asta buvo atvira:
per tiek laiko scenoje yra tekę ne tik pamiršti tekstus, bet ir patirti stiprių
fizinių traumų. Nors menininkė tvirtino, kad teatras – jos gyvenimo būdas, kurio
į nieką nenorėtų iškeisti, tačiau savo dukrai tokios ateities nelinkėtų.
Jautėsi sapnuojanti
A.Preidytė prisipažino, kad geriausios metų aktorės titulas jai buvo visiškai netikėtas. “Žinote, Vilnius labai nemėgsta atiduoti iš savo rankų gerų vertingų daiktų. O tuo labiau kad mes – provincija, o ir pjesės režisierius kaip ir nežinomas, nors A.Keleris – garsus aktorius”, – pažymėjo menininkė. Vertybė, pasak ponios Astos, jai jau buvo pati nominacija, o apdovanojimas – viso gyvenimo įvertinimas. Tačiau Teatro dienos ir apdovanojimų iškilmėse dalyvavusiems kitiems šalies teatralams Auksinių kryžių įteikimas nepasirodė toks reikšmingas. “Mūsų kolektyvas taip šauniai reagavo, kad visi stebėjosi: kaip Panevėžys džiaugiasi…” – apie publikos reakciją kalbėjo A.Preidytė. Pati aktorė prisipažino, kad eidama į sceną atsiimti apdovanojimo jautėsi tarsi sapne.
Auksinio kryžiaus apdovanojimą atnešusį Margaritos vaidmenį A.Preidytė laiko vienu iš geriausių, tačiau jai kainavusį nemažai nemigos naktų, nerimo, įtampos. Spektaklis kurtas pakankamai ilgai – nuo rudens. Premjerą žiūrovams parodyti planuota prieš Naujuosius metus, tačiau repeticijos užsitęsė iki vasario pabaigos. Prie Margaritos aktorė teigė “ėjusi” labai iš lėto. Dirbta sunkiai – mažais žingsneliais, po pjesės gabaliuką, po kiekvieną žodį – eita pirmyn. Spektaklio režisierius Albinas Keleris, anot A.Preidytės, pats būdamas maksimalistas, iš aktorių reikalavo visiško atsidavimo kūriniui. Tačiau Margaritos, atnešusios geriausios aktorės šlovę, ponia Asta neišskiria iš kitų savo vaidmenų. “Buvo šiltų mažučių, buvo didelių – aš juos visus myliu ir vertinu: kurį pirštą pjausi, tą skaudės”, – tvirtino A.Preidytė. Vis dėlto, anot jos, lengvo vaidmens nebuvo nė vieno. “Niekas neatneša ant padėkliuko ir nepasako: čia tau dovana. Tą dovaną teatre reikia pačiai išsikovoti”, – kalbėjo menininkė.
Medikai į sceną neleistų
Pasak ponios Astos, Margaritos personažas jai labai artimas. “Neduok Dieve, turėti tokios patirties ir iš tiesų išgyventi tai, kas vyksta spektaklyje. Bet tarp jos ir manęs yra bendrų dvasinių dalykų. Galėjau kaip moteris, motina iškalbėti net apie tai, ko savo gyvenime neturiu. Šis moters personažas iš tiesų galingas ir aktorei jis – didžiulė dovana. Su tokia medžiaga susitvarkyti reikėjo iš tiesų ypatingų pastangų”, – pabrėžė A.Preidytė. Pelniusi geriausios aktorės titulą ponia Asta tikino pajutusi ne palengvėjimą, o jos pečius užgriuvusią atsakomybę. “Dabar žmonės ateis ne tik žiūrėti spektaklio – turėsiu įrodyti, dėl ko tą kryžių gavau”, – mano ponia Asta. Menininkė tikisi, kad kita apdovanojimo dalis – 5 tūkstančiai litų – palengvins Alzheimerio liga sergančio tėčio kasdienybę. “Ši liga mūsų medicinos yra absoliučiai užmiršta. O tai didžiulė bėda, su ja reikia tvarkytis ir ji daug kainuoja. Manau, kad ši piniginė išraiška tėčiui bent šiek tiek padės”, – vylėsi A.Preidytė.
Kiekvienas spektaklis aktorei – tarsi iš naujo laikomas egzaminas, prie kurio įtampos ir nerimo nepriprantama. “Aš visą gyvenimą bijojau egzaminų, o mes, aktoriai, kas vakarą privalome išlaikyti didžiulį egzaminą prieš kolegas, prieš žiūrovus”, – palygino A.Preidytė. Aktorė svarstė, kad jos profesijos žmonėms galbūt pasitvirtina taisyklė: kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau į tave ir sugrįžta. “Jeigu medikai prieš spektaklius išmatuotų mūsų spaudimą, tikriausiai sakytų, kad jau turime gulėti ant operacinio stalo. Spaudimas čia būna didžiulis – turbūt neberodytų prietaisai, o mūsų gydytojai nebeleistų į sceną. Bet įeini, pasakai pirmąjį žodį, ir viskas susidėlioja į vietas”, – pasakojo ponia Asta. Ir nors po spektaklio ateina atoslūgis, tačiau scena nepaliekama net sapnuose. “Duoduos nuo vieno teksto prie kito. Teatro durys neužsidaro net miegant”, – prisipažino aktorė.
Iš namų bėgo dėl teatro
A.Preidytė įsitikinusi: Kultūros ministerijos skirtas apdovanojimas – didelis ir jos šeimos nuopelnas. “Turiu labai tolerantišką ir mylinčią mamą. Tai yra mano ramstis, atsvara, tikėjimas manimi. Abi su dukra mane kaip trapią gėlytę globojo ir puoselėjo, žinodamos, kad pusės teatre negali būti”, – šiltai kalbėjo ponia Asta. 14-metė dukra Brigita – nuolatinė teatro lankytoja ir mamos gerbėja, tačiau A.Preidytė aktorės ateities jai nedrįso prognozuoti. “Neduok Dieve, aktoriaus duona iš tiesų sunki. Ir kad mano vaikelis tokias kančias eitų? Aš tikrai ją labai myliu, todėl geriau – ne”, – tvirtino menininkė.
Nors aktorė įsitikinusi, kad apie dukters ateitį, kai jai dar tik 14, kalbėti anksti, tačiau pati neslėpė lemtingą savo apsisprendimą gyvenimą susieti su teatru padariusi taip pat ankstyvoje paauglystėje.
A.Preidytė neslėpė: būdama tik 15-os pabėgo iš namų ir įstojo į J.Miltinio teatro studiją. “Kai jau mamos paprašiau, kad mane palaimintų… Vėliau mama pasakė: verkiau visą naktį – į kokią sunkią profesiją tu įklimpai”, – dalijosi prisiminimais aktorė. Jos manymu, ar pavyks jaunam žmogui, svajojančiam apie aktoriaus karjerą, prasimušti, matyti iš karto.
“Aišku, aš dabar jau šneku turėdama patirties, bet žmogaus galimybės aiškiai matyti. Kaip mokykloje žiūrint į vaikus aišku, kuris humanitaras, o kuris – “tiksliukas”, taip ir teatre – tu niekur nepasislėpsi ir nieko neapgausi: nei savęs, nei partnerių, nei tuo labiau – žiūrovų. Jei tavimi netiki – telieka pakelti rankas”, – įsitikinusi ponia Asta.
Žiūrovas sugrįžta
Kodėl ji pasirinko sceną, anot A.Preidytės, tampa aišku pažvelgus, kas buvo prieš kelis dešimtmečius, kada teatras buvo viena iš šviesiausių sričių Panevėžyje. “Visi daug apie jį žinojo, daug plepėdavo, komentuodavo. Mano namai taip pat nebuvo išimtis: eidavome į premjeras, į spektaklius. Matyt, todėl ir susigundžiau”, – svarstė ponia Asta. Dabar, anot jos, teatras tapęs tiesiog gyvenimo būdu ir niekada nebuvo kilęs noras jį keisti. “Aš jaučiuosi savo vietoje ir man čia gerai”, – tvirtino ponia Asta.
Per tiek laiko visuomenės požiūris į teatrą, aktorės nuomone, aiškiai pasikeitė – menas, anot jos, labai nuvertintas. Tačiau žiūrovas jau sugrįžta. “Buvo laikai, kai J.Miltinio dramos teatro didžiojoje salėje užpildytos būdavo tik trys eilės. Tai baisu. Dabar jau sugrįžtama. Matyt, atsivalgė visi video-, interneto. Žmonės jau nori tikro, švaraus ir to, ką dabar mato. O ne produkcijos, kuri yra sukurta, sudubliuota, kompiuterizuota ir be dvasios”, – įsitikinusi ponia Asta. Ji neslėpė, kad ateina tikrai apie kūrinį nieko nenutuokiantys jauni žmonės. “Bet dėl to kalti kiti – mokytojai, atmosfera šeimoje. Kita vertus, kodėl iš jaunų reikalauti tiek daug, kad jis iš karto suprastų? Bet jeigu jis, pabuvęs teatre, norės sugrįžti, jeigu pasiilgs, vadinasi, mes jau laimėjome”, – mano aktorė. Ponia Asta neslėpė susilaukianti įvairiausių vertinimų, tačiau, anot jos, netgi neigiami yra gerai – svarbiausia, kad nebūtų abejingų. “Žmogus – gyva asmenybė: negalime būti visiems geri, visų mylimi. Kiekviena reakcija yra gerai”, – pabrėžė aktorė.
Vaidindama apkurto
Prieš kelis dešimtmečius tuštuma salėje spektaklio metu aktorius priblokšdavo. A.Preidytė prisiminė, kaip vaidindama “Nebylyje” ir negalėdama suvokti, kodėl sklinda toks aidas, vienu iš nedaugelio atvejų pažvelgė į salę ir išvydo ją beveik tuščią. “Vos “neprašvilpiau” vienos scenos – tiesiog užmiršau tekstą”, – pasakojo apstulbimo pasekmes ponia Asta. Užmirštų tekstų, kai, atrodo, norisi skradžiai prasmegti, jos teigimu, buvęs ne vienas. “Buvo, kad partneriai užmiršo – reikėjo juos gelbėti. Yra, kad mane gelbėjo, pamatę, kad akys jau stulpu stovi”, – apie žiūrovams nematomas subtilybes kalbėjo menininkė. Tačiau scenoje yra tekę ne tik patirti išgąstį iš atminties staiga išsitrynus tūkstančius kartų kartotam tekstui, bet ir pajusti tikrą fizinį skausmą. “Pagal scenarijų turėjau gauti smūgį į veidą, o netyčia gavau į paausį. Absoliučiai apkurtau ir tik partnerio lūpoms baigus judėti supratau, kad turiu tekstą sakyti. Yra tekę ir su didžiule temperatūra vaidinti: slankiojau kaip be sąmonės, bet prasidėjus spektakliui tarsi įsijungė motoriukas. Paskui sakė: žiūrėk, kaip tu gerai vaidinai, o pati nieko neatsimenu”, – pasakojo aktorė.
A.Preidytė prisipažino visiškai atsiribojanti nuo teatro gamindama ir vairuodama mašiną. Virtuvėje ji ne tik atsipalaiduoja, bet ir kūrybiškai save realizuoja visiškai kitoje srityje, todėl kulinariniais sugebėjimais, anot aktorės, ji galinti visiškai pagrįstai didžiuotis. “Kolegos žino, kad mano tortai labai skanūs”, – džiaugėsi ponia Asta. Aktorė juokavo per daug save mylinti, kad laikytųsi dietų, todėl valganti viską ir kiek tik norinti. “Iš savęs ką nors atimti? Taip negalima, juk vieną sykį gyvename! Tik gal kartais nespėju pavalgyti”, – šypsojosi A.Preidytė. Darbas jai ir yra geriausia dieta – Margaritos vaidmuo taip pat pareikalavo kelių kilogramų.
Pasveikino meras
Svarbiausią šalyje teatro menininkų apdovanojimą Auksinį scenos kryžių pelniusią A.Preidytę vakar pasveikino ir miesto meras Vitas Matuzas. “Noriu pasidžiaugti, kad atgimsta tradicijos, gyvavusios teatrui vadovaujant J.Miltiniui. Jūsų kryžius – nauja kregždė, pranešanti, kad vėl viskas atsistoja į vietas, o J.Miltinio dramos teatras kažkada vėl bus geriausias Europoje”, – pažymėjo V.Matuzas.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. ”Teatras – mano gyvenimo būdas”, – tvirtina menininkė.
