Be spaudos, radijo, televizijos neįsivaizduojame šiandieninio gyvenimo. Gyvename Lietuvoje, skaitome ir kalbame lietuviškai.
„Čia gyva tėvų kalba, čia mano žemė Lietuva“, – dainuoja Stasys Povilaitis. Džiaukimės dar gyva tėvų kalba ir liūdėkime, kad pamažu prarandame ją, kad nebėra pagarbos tautos praeičiai.
Nesu lietuvių kalbos žinovas, bet manau, kad daugeliui svetimybių būtų galima rasti lietuvišką pakaitalą, nes jų tikrai daugoka.
Štai viename spaudos puslapyje abejonę keliantys žodžiai: ambicija, korupcija, meras, deklaracija, kadencija, mandatas, karjera, informacija, formalumas, teritorija, realybė, biudžetas, oficialus, kolega, konferencija, kvorumas, lyderis, konkurencija, balansas, situacija, šokiruotas, argumentas, prevencija, konfliktas, komercija, stacionaras.
Gyvenimas nestovi vietoje, atsiranda ir naujadarų, ir tarptautinių žodžių poreikis. Tik randasi iš didelio rašto išeinančiųjų iš krašto. Kažkur skaičiau ir net užsirašiau tokį tekstą: „Tai imunitetinė reakcija į naują akciją, vykdant programą socialiai remtinoje situacijoje, vertinant ambicijas ir psichologinę prevenciją monolitiškai sukomponuotoje biosferoje.“ Ką gi – toks tekstas ne kas kita kaip humusas (verčiu į lietuvių kalbą – mėšlas). Norėtųsi išgirsti neabejingų lietuvių kalbai žmonių požiūrį į šią problemą.
Algirdas Blažys
